Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.

Kelionė į Turkiją

Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.

Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką. Turkijos vidinė rinka man pasirodė labai suvaržyta: pieno, mėsos importas ir eksportas beveik neįmanomas, vaistines gali turėti tik farmacininkai (ir tai, tik po vieną vaistinę, nebent vestų farmacininkę — tada šeima galėtų turėti dvi vaistines). Verslas dažniausiai Turkijoje smulkus, grįstas šeimyniniu pagrindu: netgi didžiosios listinguojamos kompanijos priklauso šeimų holdingo kompanijoms. Vietiniai sako, jog labai retai taip būna, jog daug pasiekęs verslininkas sėkmingai perduotų verslą naujai kartai — dažniausiai vaikai turtą iššvaisto (ar bent jau neturi tokio susidomėjimo verslu). Parduoti verslą kitai kompanijai neįprasta.

Turkijos rinka — likvidi, todėl investuotojai, kuriuos sutikau konferencijoje, investuoja globaliai ir valdo milžiniškas lėšas. Jų investavimo geografija neapsiriboja besivystančia Europa (tiesa, jie dažniausiai investuoja tik Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, neskaitant likvidžių NVS šalių), taigi buvo labai įdomu sužinoti, ką jie mano apie kitas rinkas. O kai kurios iš jų tikrai egzotiškos: Nigerija, Saudo Arabija… Arabų pasaulis investicijoms vargu ar tinkamas: vietiniai gyventojai išpuikę, nes pinigų ir taip nėra kur dėti. Jei susitari susitikti su kokiu nors šeichu, tai tikriausiai susitikimas neįvyks, nebent užsispyręs lauksi keletą dienų koridoriuje. Panašiai apie arabus rašo ir The Economist: ketvirtadalis vietinių arabų darbuotojų į darbą nesivargina ateiti. Nepaisant didžiulių naftos turtų, tikrieji galios centrai arabų pasaulyje visgi yra labiau diversifikuotos ekonomikos — Egiptas, Sirija, Iranas ir netgi Irakas.

Kelionė į Minską

Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.

Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.

Minskas — tikriausiai pats švariausias miestas kokį teko matyti gyvenime. Prospektai labai platūs, visos erdvės be galo atviros, namai sustatyti retai. Tiesa, namai — sovietinio funkcionalizmo architektūros paminklai, tad dideliu grožiu jie nespinduliuoja. Bet visa ta nukirptõs vejõs, betoninių daugiaaukščių ir vienodai suplanuotų erdvių samplaika dvelkia sovietine idile. Lyg iš atviruko, pavadinimu „Dabar liaudies žmonės gali džiaugtis patogiais daugiaaukščiais, iškilusiais ką tik pastatytame naujoviškame Lazdynų rajone“.

Per dvi dienas susitikome su keletu didelių kompanijų vadovų bei centrinio banko atstovais. Nors kai kuriose kompanijose ir buvo galima įžvelgti tam tikrų vakarietiško verslumo požymių, daugiausiai atrodė, jog mes ir baltarusiai kalbame visiškai skirtingomis kalbomis: jie gyrėsi, kaip savo darbininkams moka didžiausias algas šalyje, kaip jie remia žirgų sportą, tarp savo penkiasdešimties verslų turi alaus daryklą ir medienos cechą, nors daugiausiai užsiima traktorių gamyba, kaip jiems dotacijas duoda valdžia ir kaip niekam šioje šalyje pinigų netrūksta. O klausimai apie tai, kaip jie nusprendžia į kurį kompanijos verslą investuoti uždirbtas lėšas, kad didinti kompanijos pelną jiems atrodė iš vis nesuprantami: juk mes ne dėl pelno dirbam, mus labiausiai žavi pats procesas! Tad, jeigu vadovui šiuo momentu labiausiai patinka statybų pramonė, tai jis investuos į statybas, o čia pelningumas juk visai nesvarbu. Savaime suprantama, jiems taip ir liko nesuprantama, koks buvo mūsų kelionės tikslas — atvažiuoja visokie užsieniečiai ir sako, jog nori duoti pinigų investicijoms, bet juk turim mes tų pinigų: geriau autobusą kokį iš mūsų nupirktumėt.

Kiek geresnis vaizdas susidarė antrame didžiausiame Baltarusijos banke — bent jo darbuotojai žinojo, kas yra nuosavo kapitalo grąža (ROE). Ruošiamasi apie penktadalį banko privatizuoti IPO būdu arba parduodant akcijų dalį finansiniam investuotojui. Tiesa, tas bankas bankinių funkcijų atlieka ne tiek ir daug, jis labiau egzistuoja kaip valstybės agentas dotacijoms žemdirbiams paskirstyti, kokios nors didesnės iniciatyvos banko vadovybė savarankiškai vargu ar gali imtis.

Tuo tarpu susitikimas su centriniu banku (kuris lyg ir garsėja kaip viena liberaliausių Baltarusijos institucijų) praėjo tragiškai juokingai: taip ir liko pareigūnai nesupratę, kas yra tie investuotojai į akcijas, ir ko čia jie iš jų nori. Sulaukėm klausimų kaip kad „tai sakot esat fondų valdytojai ir investuojat į kompanijas — papasakokit apie kokį nors paskutinį projektą, kur savo veikla padėjot kompanijai“. Negi imsi dabar ir sakysi, jog mes tik savo pelno siekiam ir pinigų už dyką nedalinam… nepatogu net.

Jeigu dvi Baltarusijos ekonomikos problemas — kompanijų neskaidrumą ir besaikį rinkos reguliavimą — buvo galima nuspėti iš anksto, šiek tiek teko nustebti sužinojus, jog kompanijos susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Statybininkai išvažiavę į Rusiją, o bent kiek labiau kvalifikuota darbo jėga dirba Ukrainoje ar kitose rusakalbėse šalyse. Kijevas baltarusiams atrodo kaip itin pažangi finansų sostinė. Tuo tarpu labiausiai Baltarusija besidomintys užsienio investuotojai yra rusai ir lietuviai.

Vakare teko apsilankyti viename geriausių Minsko naktinių klubų „Overtime“, įsikūrusiame ledo rūmų rūsyje. Jei Kijevo ar Maskvos naktiniai klubai lenkia vilnietiškuosius savo ekstravagancija tiek, kiek Hugo Boss ar Prada parduotuvės lenkia Maximos drabužių kolekcijas, tai Minsko naktinį klubą galima lyginti tik su Gariūnų produkcija: interjeras buvo ne ką geresnis nei studentų valgykloje, nors muzika grojo visai nebloga (šiuolaikiniai hitai, su vietiniais šokių ritmais ir retsykiais įmaišytu nostalgišku eurobytiniu „it’s my life!“ iš 90-ųjų glūdumos). Kainos klube nedidelės (Cuba Libre kainavo 13 litų), tačiau niekaip bankomatai nenorėjo priimti lietuviškų banko kortelių: neveikė nei Visa, nei MasterCard, nei Visa Electron.

Žodžiu, tobulėjimui vietos yra labai daug. O portfelinėm investicijom šalis tikrai dar nesubrendusi.