Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“

Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau.

Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Daug detalių, nemažai paprastam nebaigusiam architektūros mirtingajam suprantamų brėžinių.

Vienintelis priekaištas šiai įvadinio stiliaus knygai gali būti tai, jog ji rašyta dar prieš man gimstant. Ir nors nuo 1980-ųjų fizikos dėsniai tikrai nepasikeitė, konstrukcinės medžiagos tikriausiai stipriai patobulėjo. Gana keistokai atrodo ir knygoje peršama mintis, jog ateities konstrukcijos bus pripučiamos suslėgto oro, lyg pilys, ant kurių šokinėja vaikai: juk tai lengvos ir itin tvirtos konstrukcijos. Matyt, ši mada gana greitai praėjo. Bet bendrai vertinant, džiaugiuosi perskaitęs.

Steven Pinker – „The Sense of Style“

Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka.

Šią Steven Pinker knygą apie kalbos stilių reiktų perskaityti visiems, kurie simpatizuoja gramatikos naciams ir kalbainiams. Bent jau man ji sugriovė mitą apie tai, kad iš viso anglų kalboje yra kokios nors labai griežtos kalbos taisyklės: kad ir kokios normos nusistovėjo, joms visada yra išimčių. Pasirodo, jog per niek nuėjo tie vakarai, kuriuos mokykloje praleidau spręsdamas sunkius anglų kalbos pratimus apie tinkamą veiksmažodžių laikų parinkimą ar prielinksnių taikymą: taisyklių tiesiog nėra. Pamenate, kad kažkas mokė, jog „shall“ sakomas tik su pirmuoju asmeniu „I“ arba „we“? Nesąmonė! Juk galima sakyti „You shall not sin!“. Ar tikrai „less“ galima vartoti tik su nesuskaičiuojamais daiktais („less time“, „less money“), o kitais atvejais būtinai reikia naudoti „fewer“ („fewer children“)? Nesąmonė! Juk neklausiame „Are you fewer then 18?“. Kaip būtų gerai, kad tokį požiūrį turėtų ir lietuvių kalbos lingvistai.

Tiesa, knygoje pateikiama ir vertingų patarimų kaip pagerinti teksto kokybę: aiškumas visgi turėtų būti autoriaus tikslas. Kuo daugiau dėmesio kreipiama į teksto stilių, tuo tekstas lengviau suprantamas, o tam pasitarnauja nemažas arsenalas stiliaus gudrybių. Patarimai ne tokie griežti kaip klasikiniuose Strunck & White tekstuose, bet į juos atkreipti dėmesį verta.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?

Frank Herbert – „Dune“

Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…

O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau ne tuo gyvenimo etapu: jei būčiau ją paėmęs į rankas paauglystėje, tikriausiai būčiau vienas didesnių jos fanų. Nors, tarkim, ir tos pačios „Kopos“ fabulos stipriai inspiruoti „Žvaigždžių karai“ manęs neužkabino – dar pamenu kaip juos virtuvėje žiūrėjau per „Šilelį“, nes kažkokiu itin vėlyvu metu juos rodė „Telekaukas“. Gal kaltas mažas nespalvotas „Šilelio“ ekranas.

Trumpai tariant, perskaityti buvo verta tam, kad susipažinti su mokslinės fantastikos ištakomis. Nemanau, kad skaitysiu „Kopos“ tęsinius, o verčiau toliau ieškosiu kitų patinkančių mokslinių fantastų knygų.

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.

Michael Malice yra parašęs knygą „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“. Įsirašiau į skaitytinų knygų sąrašą – turėtų būti įdomu.

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Ką perskaičiau sausį

  • Alan Lightman – Einšteino Sapnai. Trumpi „kas būtų jeigu būtų“ apmąstymai apie laiką: o ką jei laikas sustotų? O ką, jei viskas vis kartotųsi? Kas būtų, jei visi žinotume, kad šiandien yra paskutinė diena? Knygos idėja tikrai nebloga, gal tik kiek įkyrėjo nuobodokas pasakojimo stilius. Na, o kadangi šią knygą skaičiau tuoj po trumpų Borges’o šedevrų, atrodė, jog geros idėjos išpildymui kokybės trūko. 3/5.

  • Cal Newport – Deep Work. Patikusi knyga, verčianti pagalvoti apie tai, kokiame išsiblaškymo pasaulyje mes gyvename: be koncentracijos ir atsiribojimo nuo visokių trukdžių beveik neįmanoma sukurti ką nors giliai prasmingo. Perskaičius šią knygą nusprendžiau, jog stengsiuosi nebesilankyti naujienų portaluose ir labiau atsidėsiu knygų skaitymui nei laisvą akimirką naršysiu telefone. Nepasakyčiau, kad pilnai pasisekė, nors tikrai jaučiu, kad tokių daug naudos nenešančių įpročių sumažėjo bent per pusę. Kartais vien užtenka automatiškai griebiant telefoną paklausti savęs, ar tikrai man to reikia: kada paskutinį kartą laukiant restorane maisto buvote vieni su savimi, o ne su telefonu? O pasirodo tokio nuobodulio akimirką ateina daug įvairių gerų minčių. 5/5.

  • Charles Mann – 1493: Uncovering the New World Columbus Created. Jei iki šios knygos galvojau, jog Amerikos atradimas radikaliai pakeitė tik indėnų gyvenimus, tai po šios knygos šią nuomonę teko radikaliai pakeisti. Taip, daug indėnų išmirė nuo europiečių atvežtų ligų, taip, jų imperijos greitai žlugo nuo konkistadorų įsiveržimo. Bet, pasirodo, pasikeitė ir visas kitas pasaulis: atsirado daug naujų maisto rūšių (bulvė, kukurūzai ir pan.), kurios leido žymiai padidinti Europos bei Kinijos populiaciją, Kinijoje tapo priklausoma nuo ispanų Peru kasamo sidabro ir prekybos su europiečiais, juodaodžiai vergai milijonais buv pradėti vežti į naująsias kolonijas. Nebuvau žinojęs, jog didžiojoje naujojo pasaulio dalyje po europiečių pasirodymo pasklido maliarija ir kad per pirmus metus nuo atvykimo mirdavo kone 80 procentų kolonistų. Puiki knyga, mėgstantiems istoriją. 5/5.

  • Susan Sontag – On Photography. Kartais ne itin lengvai įkandamų straipsnių rinkinys apie fotografiją, apie tai, kuo ši medija skiriasi nuo kitų, apie fotografijos istoriją, apie fotografų idėjų kaitą. Labai praplėtė akiratį, juolab kad skaičiau ją vis stabteldamas internete paieškoti straipsniuose minimų fotografų darbų: nesu daug matęs klasikinęs fotografijos darbų, tad buvo labai įdomu juos atrasti. Kartu ši knyga galima sakyti pakeitė mano požiūrį į fotografiją: nebūtinai gera nuotrauka yra graži, nebūtinai ji gerai techniškai atlikta, nebūtinai ji vaizduojanti realybę, nebūtinai ji objektyvi. Keistas dalykas, bet einant laikui bet kokias fotografija įgauna vertę: net visiškai buitinė nuotrauka, daryta prieš 50 metų dabar tampa labai įdomi, o vaikystės laikų polaroidai – itin jaukūs. Žodžiu, puiki knyga, plečianti horizontus. 5/5.

  • Gini Dietrich – Spin Sucks. Knyga apie viešuosius ryšius, nors tikriausiai svarbiausią jos žinutę galima sutalpinti į vieną patarimą: stenkis nemeluoti ir neapsimesti kuo nesi (kadangi knygą skaičiau tuo metu kai Gretos Kildišienės ir Karbauskio skandalas buvo pasiekęs viršūnę, kontekstas šiam patarimui buvo kaip niekad geras). Bet, nepaisant to, knyga visgi pasirodė skystoka – tai dažnoka autorių, kurie yra blogeriai, problema. 3/5.

  • Fiodoras Dostojevskis – Broliai Karamazovai. Klasikinis fundamentalus kūrinys, kurio lietuviškas leidimas užima 1.3 tūkstančio puslapių. Kadangi rusų klasikų veikalų beveik nesu skaitęs, tai buvo labai įdomu bent kiek užpildyti šią savo išsilavinimo spragą. Puslapiai neprailgo, temų knygoje daug, o žmonių problemos ir jausmai nė kiek nepasenę: tik jų nesudėsi į kelių sakinių weblogo įrašą, nes apie kiekvieną veikėją galima diskutuoti valandomis. 4/5.

  • Cathy O’Neill – Weapons of Math Destruction. Svarbi knyga analitikams apie tai, kad algoritmai dažnai turi labai daug šalutinių poveikių, apie kuriuos ne visada pagavojama. Knygoje pateikiami pavyzdžiai kalba už save: jei gyveni neturtingųjų rajone, gali būti, jog niekada negausi paskolos, nes tikėtina, jog tavo kaimynai jau yra prasiskolinę: algoritmai gali manyti, jog tavo pašto indeksas yra labai stipri indikacija ir apie tavo nenorą sąžiningai grąžinti paskolą. Tokia diskriminacija yra ne tokia jau reta ir jos labai sunku išvengti: net jei įstatymais uždrausi naudotis pašto indeksu nustatant žmogaus kredito reitingą, atsiras kitų keistų koreliacijų, kurios vienus nepelnytai nuskriaus, o kitiems palengvins gyvenimą. Dažnai algoritmai būna tokie sudėtingi, kad niekas iki galo dorai nesupranta, kaip jie veikia (panašiai buvo ir būsto paskolų krizės metu), o tai ypač svarbu, nes algoritmai kuo toliau, tuo labiau lemia daug sprendimų. Labai svarbi knyga tiems, kas domisi duomenų analize. 5/5.

  • Italo Calvino – If on a Winter’s Day a Traveler. Labai neįprasta knyga, kuri iš tiesų yra dešimt įvairių knygų pradžių persipynusių su mintimis, kas yra rašytojas, kas yra skaitytojas, koks jų santykis, ir kokia yra knygų reikšmė. Pačioje pradžioje skaičiau su dideliu entuziazmu, kas keletą puslapių gėrėdamasis visais netikėtais vingiais, bet po to kažkaip gana greitai ta mišrainė pabodo. 3/5.

Jorge Luis Borges – „Smėlio knyga“

Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą. Prasiplečia ne vien skaitomų knygų ratas, priversdamas perskaityti tai, ko anksčiau negalėjai savęs prisiversti pabaigti (dabar jau džiaugiuosi, jog visgi pavyko perskaityti bent vieną Salman Rushdie kūrinį), bet ir pats skaitymas įgauna naują kokybę, žinant, kad susitikus reikės papasakoti knygos paliktą įspūdį – tai leidžia ją geriau išgyventi ir pajausti. O ypač smagu tai, kad kiekvienam perskaičiusiam tą pačią knygą užkliūna skirtingi dalykai, ir tai dar labiau praturtina knygos skaitymo patirtį.

Taip atsitiko ir su Jorge Luis Borges‘u: jei ne šis knygų klubas, tikriausiai nebūčiau jo paėmęs į rankas, o štai dabar manau atradęs kone naują mėgstamiausią rašytoją. Borges‘o kūryba – trumpi, kelių puslapių apsakymai, gilumu nenusileidžiantys storiems romanams. Pats rašytojas yra teigęs, jog nemėgsta ilgų knygų: kam rašyti šimtus puslapių ir keliuose tomuose vyniotį kokią mintį, jei galima apsimesti, jog ta knyga jau parašyta ir įsivaizduoti, kad rašai jos recenziją. Borges’as yra didis žodžio meistras: atrodo, jog glaustuose apsakymuose nėra jokių nereikalingų žodžių, tekstas vos keliais sakiniais sukelia nuotaiką ir gilų įspūdį. Ne viską iš karto lengvai galima perkąsti, ir, anot paties Borges’o, ne visur metaforose reikia ieškoti gilios prasmės, kartais reikia tiesiog mėgautis tekstu. Ir taip būna: skaitai, skaitai, apysaka darosi vis keistesnė, galvoje pradeda kirbėti mintis, kad ji keistoka ir nelabai žinai ką ja norėta pasakyti ir staiga paskutinėje pastraipoje – BAM! Oho! Matai kaip!

Tos Borges‘o apysakos – kaip saldainiai, kurių iš karto nevalia suvalgyti per daug, jais reikia mėgautis po truputį. Po vienos imi galvoti apie begalybę ir ką gali jausti nemirtingasis, po antros medituoji tavo riboto laiko suteikiamą prasmę, po trečios svarstai apie gana absurdiškai atrodantį žmogaus tikėjimą savo galia pilnai suvokti pasaulį, po ketvirtos stebiesi aklos aistros trumparegiškumu. Vis nauja apysaka, vis nauja gili tema apmąstymui. Vis naujas priminimas, kad mes klaidžiojame it labirinte, naiviai, bet tvirtai įsitikinę, kad iki galo pilnai suprantame chaosą ir beprasmybę. Labai patiko, skaityčiau dar kartą.

Dear Data,

Vieną Kalėdų senelio dovanotų knygų surijau per vieną vakarą. Dvi profesionalios duomenų dizainerės (net nesu tikras, kaip teisingai vadinti duomenų atvaizdavimu užsiimančiuosius) – viena Londone, o kita Niujorke –  ištisus metus kas savaitę viena kitai siųsdavo ranka pieštus atvirukus su duomenų schemomis, diagramomis ir grafikais. Kiekvieną savaitę jos pasirinkdavo vis naują temą – kiek kartų pasakei „ačiū“, kiek kartų per savaitę nusijuokei, kas kabo tavo spintoje, kas yra tavo geriausi draugai, kiek kartų nusikeikei ar kiek išgėrei alkoholio. Pasirodo, per septynias dienas tokių duomenų galima prikaupti devynias galybes, ypač jei žymėsiesi ne vien plikus faktus, bet ir su šiais faktais susijusias aplinkybes: ne visi pasakyti „ačiū“ yra vienodi, kai kurie būna ištarti kita kalba, kai kurie parašyti elektroniniame pašte, kai kurie buvo pasakyti tik iš mandagumo, o kai kurie ypač nuoširdūs, nes buvo sakyti su meile savo vyrui. Per daugiau nei penkiasdešimt savaičių šios dizainerės sugalvojo daug išradingų duomenų vaizdavimo būdų ir kone kiekviena atvirutė stebina detalių gausa – bet detalės neužgožia bendro duomenų piešiamo paveikslo, jos nenumaldomai traukia gilyn, ten kur abstraktūs agreguoti skaičiai nutrindami ribą tarp statistikos ir asmeninio intymumo pavirsta į atskirus išgyventus faktus. Kai dešimt kartų pasakytas žodis „ačiū“ tampa trimis „ačiū“ padavėjai už pateiktą sriubą, dviem „ačiū“ bendradarbiui už persiųstą emailą, padėka draugui už tai, kad jis šalia ir keturiais „ačiū“, kuriuos turėjai pasakyti, bet neišdrįsai, tai nebe plika statistika: tikrai jautiesi gerai pažįstantis autorę.

Peržvelgus šio projekto atvirutes pradedi suprasti, kad duomenimis savo gyvenime galima paversti beveik bet ką, tačiau vien pats duomenų rinkimas priverčia atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kuriuos šiaip būtum praleidęs pro pirštus. Vien tai, kad skaičiuoji šypsenas, verčia tave daugiau šypsotis, vien tai, kad seki savo alkoholio suvartojimą, galbūt daro tavo blaivesniu, vien tai, kad surenki duomenis apie žmones, su kuriais bendravai per savaitę, primena tau, kad reiktų paskambinti seniai matytai tetai. Ką matuoji, tuo ir gyveni. Apie ką nuolat galvoji, su tuo ir susitapatini. Bet norint daugiau judėti neužtenka nuolat ant rankos nešioti Fitbit apyrankę – jei duomenys surenkami paprastai ir neskausmingai, į juos lengva numoti ranka ir užsimiršti. Kuo sunkiau duomenis teko rinkti ir analizuoti, tuo juos vertini rimčiau. Kartais nėra blogai duomenis sąmoningai užsirašinėti ranka: tai leidžia stabtelti ir pagalvoti apie kiekvieną konkretų stebėjimą.

Be to, kad ši knyga apie duomenis, ji dar priminė, jog reikėtų dažniau sakyti „ačiū“, tad dar kartą dėkoju Kalėdų seneliui už „Dear Data“.