Ben Goldacre – „I Think You’ll Find It’s a Bit More Complicated Than That“

Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys.

Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai. Jei nesilaikoma mokslinio metodo, galima greitai gauti sensacingų, bet ne itin teisingų rezultatų. Jau vien dėl to verta labai skeptiškai vertinti bet kokius straipsnius mokslo tema populiariuose portaluose: verta atkreipti dėmesį į tai, kokia buvo statistinė imtis, ar buvo naudojama kontrolinė grupė, ar rezultatai visgi galutiniai ir jau išspausdinti, ar tai vis dar tyrimų stadijoje. Tarkim, šis sensacingas straipsnis apie moterų orgazmą atitinka visus šiuos blogiausius kriterijus.

Jeigu tai tik būtų nekalti straipsniai apie mitybą („mokslininkai nustatė, jog valgydamas špinatus gyvensi trigubai ilgiau“) ar orgazmą, gal ir nevertėtų jaudintis. Tačiau dažnai toks mokslo nušvietimas žiniasklaidoje turi toli siekiančių pasekmių. Panašiai atsitiko ir su teorija, kad skiepai nulemia vaikų autizmą: mokslinio pagrindo tam nėra, bet visuomenė įbauginta ir supermamos rimtai diskutuoja apie tai, kad skiepai yra žalingi. Žurnalistai turi ypač didelę atsakomybę, tik ne visiems jiems pakanka statistinių žinių bei suvokimo, kaip iš tiesų veikia mokslas.

Gal iš knygos ir tikėjausi kažkiek daugiau, bet bendrai paėmus, tai neblogas populiarus bei praktinis įvadas į dažniausiai pasitaikančias statistines bei logikos klaidas, ties kuriomis nesunku suklupti.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?