Testavimui pasirinkau paprastą kolegos Donato pasiūlytą (pasiūlytą ištestuoti, o ne investuoti :) techninės analizės strategiją: jeigu indekso paprastas slenkantis 250 dienų vidurkis užsidarė žemiau nei indekso paprastas slenkantis 3 dienų vidurkis, tai kitą dieną ryte perkame indeksą, o jeigu 250 vidurkis buvo aukščiau, tai parduodame ir laikome pinigus (nerizikinga grąža laikoma lygi nuliui). Testavimui naudojau S&P 500 duomenys nuo 1980 sausio 1-os iki vakar dienos.

R kalboje yra galybė visokių naudingų bibliotekų bei modulių, kurie padeda net ir nelabai ką suprantant apie šią kalbą nemažai nuveikti. Testavimui naudojau quantmod ir PerformanceAnalytics paketus.

R kodas, kuriuo sukuriamos dvi laiko eilutės (mūsų strategijos grąžos bei S&P 500 indekso dienos grąžos) atrodo taip:

library(quantmod)
library(PerformanceAnalytics)
getSymbols("^GSPC", from="1980-01-01")

sig <- lag(
           ifelse(
                  SMA(Ad(GSPC), 250) < SMA(Ad(GSPC), 3),
                  1,
                  0
                 )
           )

testas <- na.omit(
                  merge(
                        sig * ROC(Ad(GSPC)),
                        ROC(Ad(GSPC))
                       )
                 )

# sukuriame normalius laiko eilučių pavadinimus
colnames(testas) <- c("SMA strategija", "S&P 500")

Tada nusipiešiam, kaip atrodo strategijos grąža, lyginant su indeksu:

charts.PerformanceSummary(testas, lwd=1)

Per 30 metų grąža gal ir panaši, bet toli gražu ne stabili

Vizualiai grąža visai patenkinama, nors nemažai periodų, kai indeksas šią strategiją lengvai aplenkia (daugiausiai buliaus rinkos metu, mat strategija dažnai išeina į pinigus, “bijodama”, jog atėjo buliaus rinkos pabaiga), nors pastarąjį dešimtmetį ji galėjo išsaugoti nemažai pinigų (ir nervų). Tiesa, 1987-ųjų rinkos kracho ji nebūtų išvengusi. Panašias išvadas galima padaryti ir iš sąlyginės grąžos (relative performance) grafiko, kurį galima sugeneruoti su chart.RelativePerformance(testas[,1], testas[,2], lwd=1, legend.loc="topleft"):

Nelabai aišku ar ši strategija veikia ilguoju laikotarpiu

Nesunkiai galima paskaičiuoti ir įvairiausius strategijos rodiklius, kurie gal geriau galėtų nušviesti padėtį:

table.CAPM(testas[,1], testas[,2])
                    SMA strategija to S&P 500
Alpha                                  0.0001
Beta                                   0.4667
Beta+                                  0.2787
Beta-                                  0.4246
R-squared                              0.4666
Annualized Alpha                       0.0331
Correlation                            0.6831
Correlation p-value                    0.0000
Tracking Error                         0.1344
Active Premium                         0.0026
Information Ratio                      0.0195
Treynor Ratio                          0.1297

Beta ganėtinai maža, kad natūralu, nes dažnai strategija yra laikyti pinigus. Alfa gana didelė (3,3 metiniai procentai), kas rodo, jog tai gal ir nebloga strategija: iš tiesų, grąža pasiekta beveik tokia pati kaip ir tiesiog investuojant į indeksą, bet su mažesniais svyravimais. Įvedus nenulinę nerizikingos grąžos normą, alfa žymiai sumažėja (prie 5% nerizikingos grąžos metinė alfa tėra 0,5%), o ir ji pati turėtų būti suvalgoma prekybos kaštų, mat per vis laikotarpį strategija siūlė padaryti 88 sandorius (beveik po tris kasmet).

Trumpai tariant, po šios analizės į šią strategiją kol kas savų pinigų nedėčiau. Bet dar nesijaučiu labai stiprus šiose analizėse : )

Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.

Pastarosioms skiriama kokie du trys arai - tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.

Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.

Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė? Spėju, kad daugiau nei arklys, kuriuo yra ariama.

Kaip tikras analitikas, griebiau skaičiuotuvą ir pabandžiau paskaičiuoti bulvių kilogramo savikainą — toks profesinis įprotis.

Tarkime, kad iš tiesų Pylimėliuose aras žemės kainuoja 40.000 litų (šios informacijos netikrinau, esu linkęs tikėti Raču). Pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos pajamingumą, su kuriuo neretai susiduriu darbe, metams išsinuomoti žemės sklypą galima už 4-5% jo vertės (iš tiesų šiek tiek mažiau, daug priklauso ir nuo rajono, derlingumo, ar yra stiprių ūkininkų ir kitų niuansų, bet už tiek tikrai išsinuomosi), tad už teisę metus naudotis aro sklypu Pylimėliuose galima pakloti 2.000 litų per metus (5% nuo 40.000 Lt).

Bulvių derlingumo teko ieškoti Google pagalba: kaip suprantu, iš hektaro normalu tikėtis 40 tonų bulvių, tad iš Pylimėlių aro galima prikasti 400 kilogramų šakniavaisių. 2.000 litų, padalinti iš 400 kilogramų, reiškia, jog bulvių kilogramo savikaina vien dėl brangios žemės yra kokie 5 litai. Dar, aišku, reiktų priskaičiuoti arklio nuomos kaštus, žmonių darbo valandas ir panašiai, bet tikriausiai jie nesudarytų daugiau nei 50 centų kilogramui, tad pilna bulvių kilogramo savikaina tikriausiai neperkops 5 litų 50 centų. Brangoka, bet ne tiek brangu, kiek spėjo Artūras, nes arklio už pusantro euro neįsigysi (kainos sukasi apie 2.500-3.000 litų)

Šiaip, ekonominės teorijos požiūriu, sklypo savininkai nebūtinai elgiasi neracionaliai: žemė nenusidėvi, tad realių piniginių išlaidų savininkai nepatiria, jeigu neturi banko paskolos (kas labai tikėtina). Jie gal ir patiria alternatyvius žemės nuomos kaštus (t.y. galėtų žemę išnuomoti, bet užsodindami bulvėmis, nuomos pajamų negauna), bet, tikėtina, jog nuomininkų, kurie užsiimtų žemės ūkiu ten neras — vystyti ten tokią veiklą nuostolinga, jeigu skaičiuoji žemės kaštus. Tad kodėl jie žemės tiesiog neparduoda? Tikriausiai todėl, jog tikisi jos kainos augimo (o gal dėl kokių nors kitų priežasčių: gal tikisi, kad po trejų metų atsikraustys gyventi dukra ir tame sklype auginsime ne bullves, o statysime dar vieną namą). O jeigu neplanuoji žemės artimiausius metus parduoti, tai bet kokia komercinė veikla ją išnaudojant yra racionali, net jeigu ta nauda yra labai maža. Čia panašiai kaip su paskutinės minutės pasiūlymais lėktuvų skrydžiams: lėktuvas vis tiek skris (t.y. žemės vis tiek šiemet neparduosiu), o yra likę neparduotų vietų (likę bulvėmis neužsodintų plotų), tad galima jas parduoti net ir po 9 eurus — vis kažkiek pajamų surinksime (galima ir bulvėmis apsodint brangią žemę, kad bent kažkiek naudos iš jos gautume), nors jei visas lėktuvas būtų išparduotas tokiomis kainomis, tai viskas galų gale būtų nuostolinga (jei amžinai ten tik bulves sodinsime, tai bus neberacionalu).

Aišku, kodėl savininkai nenori žemės parduoti, yra kitas klausimas.

Lietuviai

• Simonas Bartkus, nes jis daugiausiai visko žino apie aviacijos verslą;
• Andrius Rudeičiukas;
• Paulius Ambrazevičius, kaip jis pats prisistato „Humoro klubo vadybininkas ir pasirodytojas. Dviejų kvizų knygų autorius“;
• Artas Bartas;
• Justinas Šaltys apie investavimą;
• Nerijus Mačiulis, Swedbank ekonomistas;

Užsieniečiai

• Paul Kedrosky, žurnalistas, kurio ir dienoraštį dažnai skaitinėju;
• Nouriel Roubini, “visi mes pasmerkti” profesorius;
• Ed Bradford, prekiautojas obligacijomis;
• Tyler Cowen, marginalrevolution.com tinklaraščio bendraautorius;
• Izabella Kaminska, FT Alphaville žurnalistė;
• Tracy Alloway, irgi iš FT;
• Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, besispecializuojantis Rytų Europos temomis;
• Felix Salmon, Reuters žurnalistas;
• Chris Adams, FT rinkų skyriaus redaktorius;
• Financial Acrobat, norvegas, plaukiojantis rinkose kaip lašiša;
• Bill Bishop, gerai suprantantis Kiniją;
• Ezra Klein, Bloomberg, Washington Post ir kitokių leidinių tinklaraštininkas.

Būčiau dėkingas, jeigu norodytumėte kokių nors protingų lietuvių, kuriuos praleidau: būtų įdomu juos sekti.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.

Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.

Anaiptol neteigiu, jog Chodorkovskis, pradėjęs siekti ambicijų ne vien verslo pasaulyje, iš tiesų negalėjo atsiversti į doros kelią: kompanija Jukos buvo tapusi viena skaidriausių bendrovių Rusijoje ir per susijungimus su vakarų naftos bendrovėmis turėjo planų tapti viena svarbiausių naftos kompanijų pasaulyje. Chodorkovskio veikla, kuriant bandant Rusijos visuomenėje įžiebti laisvės ir demokratijos idėjas (jis finansavo “Atviros Rusijos” fondą) irgi gali būti vertinama tik teigiamai, nors, aišku, ciniškai žvelgiant, gal ir tai galima nurašyti kaip pastangas įgyti populiarumą prieš kėsinimąsi užimti Rusijos vadžią. Knygoje labai išsamiai aprašomos priemonės, kuriomis Putino režimas susidorojo su Chodorkovskiu ir taip sunaikino šią grėsmę Putino valdžiai, ir ne daug kas ginčytųsi, jog susidorojimo būdai buvo peržengiantys visas teisinei valstybei priimtinas ribas: šantažas, nebūti kaltinimai, teismų procesų pažeidimai, advokatų persekiojimai, turto atėmimas ir panašiai.  Iš tiesų, šioje kovoje tarp liberalizmo ir demokratijos atstovu simboliu tapusio Chodorkovskio ir totalitarizmo bei absoliučios Kremliaus valdžios įkūnytojo Putino labai nesunku išsirinkti pusę, kurią reiktų palaikyti: akivaizdu, jog Chodorkovskis yra silpnasis, kuriam neduodama teisė į teisingą teismą, kurio parodymai visada ignoruojami, ir kuris tik savo stiprios asmenybės dėka išlieka visiškai nesumaltas vos ne Stalinizmu dvelkiančios sistemos.

Tačiau apie Rusijos valstybės neteisybes ir jos nenumaldomą ritimąsi link autoritarizmo esu skaitęs jau ne kartą. Šioje knygoje tikėjausi rasti šiek tiek labiau daugialypę Chodorkovskio asmenybę, bet, deja, ankstyvieji jo verslo žingsniai aprašyti labai prabėgšmomis. Iki galo man dar vis neaišku, kas iš tiesų lėmė tokį staigų Chodorkovskio, lyg švento Pauliaus kelyje į Damaską, atsivertimą į tiesos kelią: iš nelabai kuo iš kitų besiskiriančio oligarcho jis per vienerius ar dvejus metus tapo vienu didžiausių skaidrumo apologetų. Ir kodėl Putinas taip asmeniškai nekenčia Chodorkovskio: ar tik vien dėl to, jog jis vienintelis parodė jam nepagarbą ir dar drįso nepabėgti į užsienį, kaip Berezovkis? Į Jukos žlugdymo įvykių atpasakojimą sudėta nemažai pastangų, bet dviejų titanų asmenybės kažkokios blankios ir lėkštos, kas man ir pasirodė didžiausias knygos trūkumas.

Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija.

Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Na, bent jau pirmoji knygos dalis, kurioje jis būtent ir dalinasi savo požiūriu į gyvenimą, darbą, vertybes ir kitus svarbius dalykus. Ganėtinai keistą įspūdį paliko antroji knygos dalis, kur apie Vladą trumpus vieno ar dviejų puslapių giriamuosius žodžius rašo kiti žmonės – nuo šeimos narių iki Gedimino Kirkilo. Net pasigooglinau, ar tik nebus ta knyga išleista kokio Bumelio jubiliejaus proga, bet lyg ir ne. Keistokai atrodo tos panegirikos ar prisiminimai apie jį, bet gal todėl, kad kažkaip esu įpratęs tokius dalykus skaityti apie žmones tada, kai jie arba minimi kaip mirę arba jau tiek susenę bei pasitraukę iš aktyvios veiklos, kad tinka tik pasveikinti kokios nors garbingos šventės proga. Bet čia gal tik man. Pirma dalis buvo puiki ir Vladas Bumelis įdomiai išdėstė savo (kartais ir griežtoką) požiūrį į gyvenimą. Užskaitau.

Thaler ir Sunstein knygą „Nudge“ norėjau perskaityti jau keletą metų, nuo to laiko, kai ji tapo tokia populiari, kad net Britų vyriausybė įsteigė kažkokio valdininko etatą, kuris turėjo būti atsakingas už protingų „pastūmėjimų“ (nežinau, ar tai geras žodžio „nudge“ vertimas) diegimą politikoje. Pagrindinė knygos mintis paprasta: kartais reikia tik labai nedaug, kad pakeistume žmonių elgseną. Tarkim, jau vien pakanka pakeisti patiekalų eiliškumą restorano meniu, kad kokių nors cepelinų būtų pradėta suvartoti žymiai daugiau. Tokiu būdu, nepastebint patiems vartotojams, galima juos skatinti, tarkim, valgyti sveikiau (realiam gyvenime tikriausiai to nevertėtų tikėtis: normalus pelno siekiantis restoranas turėtų per savo meniu siekti, kad klientai nupirktų kuo didesnės maržos patiekalus). Tokių įvairių psichologinių triukų yra daug: vien dėl to, kad žmonės tingūs, jie dažniausiai neprisiruošia pasirinkti savo pensijų fondo, tad labai svarbu parinkti jiems kokią nors taupymo priemonę „pagal nutylėjimą“; per didelis pasirinkimas žmones irgi verčia atidėti sprendimus, tad kartais geriau pasiūlyti tik 5 uogienės rūšis vietoje 32, o tai padidins pardavimus ir panašiai. Knygoje pastebima ir kita rimta problema: net jeigu valstybė nusprendžia laikytis politikos, kad ji nesikiša į piliečių sprendimus (tarkime, kad ir dėl tų pačių pensijų fondų), vis tiek neįmanoma išlikti visiškai neutraliam, nes net nedidelis sistemos pokytis gali stipriai nulemti galutinį vartotojo pasirinkimą. Žodžiu, vienaip ar kitaip valstybė neišvengiamai susiduria su problema, kad piliečiai turės daryti sprendimus, ir visiškai objektyviai jie niekada nenuspręs, tad belieka tik išeitis sistemą sukonstruoti taip, jog vartotojai pasirinktų daug maž teisingai ir jiems kojos nepakištų jų pačių trumparegiškumas.

Branko Milanovic knyga apie nelygybės istoriją buvo įdomi, bet į mėgstamiausių knygų sąrašą visgi jos neįrašyčiau. Minčių apie nelygybės raidą joje yra neblogų, bet gal manęs neužkabino dėl to, kad pati nelygybės tema man ganėtinai tolima (nes širdyje esu liberalas ir nelygybės nelaikau bėda, jeigu startinės pozicijos yra daug maž lygios ir mobilumas tarp klasių yra nemažas). Nors autoriaus padejavimas, kad nelygybės temai yra skiriama mažai lėšų yra teisingas: ekonomikos studijas dažniausiai finansuoja tie, kurie pinigų turi nemažai ir jiems lygybės problemos nėra aktualios (mat jeigu svietą imtum ir sulygintum, tai iš turtingųjų reiktų ką nors atimti, kad padalinti tiems, kas pinigų neturi). Autorius pastebi, jog vystantis visuomenei nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje visi yra lygūs (na, bent jau nėra dešimttūkstantinio skirtumo tarp bendruomenės pajamų), nelygybė didėja, bet iki tam tikro lygio, kai technologinė pažanga bet kitokios priežastys ją pradeda mažinti, bet pastaruoju metu, po socializmo žlugimo (o kumunizmas ir socializmas realiai buvo sumažinęs pasaulio lygybę, tik, deja, per tai, kad visus vienodai nuskurdino), atskirtis vėl didėja ir kaip ten bus ateityje nelabai aišku.

Niall Ferguson yra mano mėgstamiausias istorikas, tad paskutinį kartą būdamas Londone prigriebiau jo seną knygą „Empire“ apie Britų imperijos istoriją. Kaip visada, Fergusonas moka gerai pasakoti istorijas ir jį skaityti nenuobodu. Nors, kai kur prasimušė labai britiškas požiūris į pasaulį ir istorija surašyta labai palankiai šiai imperijai, kuri užgimė lietingose salose prie Europos – bet gal man tik taip pasirodė dėl kai kurių požiūrio kampų netikėtumo. Tarkim man buvo naujiena, kad vokiečiai visada žavėjosi britais ir norėjo, kad pasaulį valdytų dvi imperijos: vokiečiai Europoje ir britai vandenyne bei kolonijose. Iš tiesų tie britai nebuvo jau tokie angelėliai: kaip mini pats Fergusonas, koncentracijos stovyklas išrado ne kas kitas, o tie patys britai per būrų karą XIX-XX amžiaus sandūroje (dar dabar prisimenu, kad vaikystėje labai mėgau Luji Busenaro nuotykių knygą „Kapitonas Pramuštgalvis“ kaip tik apie šį karą. Reikėtų ją vėl kada perskaityti, kai jau daug daugiau žinių turiu apie veiksmo kontekstą). Beje, britai buvo puikiai ištobulinę naują kolonijų valdymo būdą: nemažai laiko Indiją valdė ne kokie nors rinkti ar skiriami valdininkai, o Rytų Indijos Kompanija. Panašiai privatizuotas valstybės valdymas buvo ir Rodezijoje. Kolonijinis požiūris į valdymą pačiai Indijai nebuvo labai džiaugsmingas, bet Indijos valdymo išlaidos buvo fenomenaliai mažos: jau daug vėliau ją valdė tik keliasdešimt tūkstančių valdininkų. Taip jau būna, kai egzistuoja didelės paskatos taupyti kaštus.

Šiaip jau, kiek teko skaityti knygų apie investicinius bankus, tai čia nieko keisto: senoji investicinių bankų dvasia, kuria buvo stengiamasi verslą statyti ant ilgalaikio santykio su klientu, jau prieš gerą dešimtmetį, internetinio burbulo metu, išsisklaidė kaip dūmas vėjyje. Galimybė greitai užsidirbti didelius pinigus jau tada leido bankininkams užmerkti akis prieš interesų konfliktus. Vėliau vis labiau investiciniai bankai perėjo prie prekybos sava sąskaita, klientų interesus užkišdami vis į gilesnį užkaborį.

Kaip rašo Greg Smith, šiais laikais Goldman Sachs darbuotojų pasiekimai matuojami vien tiek pagal tai, kiek jie uždirbo pinigų bankui, nekreipiant dėmesio į tai, ar jų veikla buvo naudinga klientams. Gal tai ir teisinga, žinant, kad šiuolaikinė bankininkystė yra labai dinamiška ir nebėra laiko žaisti džentelmenais, mat tavo gardų verslo kąsnį be jokių skrupulų nuneš konkurentas. Seniau Goldman Sachs šūkis buvo „esame godūs ilguoju laikotarpiu“ (long-term greedy), bet dabar jis jau skamba senamadiškai, nes pasaulyje, kur sandoriai vyksta per kelias nanosekundes, net ir ketvirtis metų gali būti labai ilgas laikas.

Ciniškai žiūrint, nuolat greitėjančiame pasaulyje ilgalaikį požiūrį turėti bet kurioje srityje gal būt tapo per senamadiška prabanga. Bet tikiuosi, kad tai tik laikina vertybių krizė.

ATNAUJINIMAS: Nebloga galvų medžiotojo nuomonė apie tai, kas tas Greg Smith ir ką jis galėjo veikti ir uždirbti Goldmanuose.

Dar vienas atnaujinimas: Beje, New York Times rašo, jog Greg Smith turi ir lietuviškų šaknų: jo seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45″