Romėniški skaičiai datose
Skaitant senus rankraščius dažnai galima pastebėti, jog datų formatai per amžius labai keitėsi. Su lotynų kalba raštuose išnyko mėnesių santrumpos 7bris (septembris - rugsėjis), 8bris (octobris - spalis), 9bris (novembris - lapkritis) ir 10bris (decembris - gruodis). Beveik niekas nebenaudoja romėniškų skaičių mėnesiams žymėti, nors dar prieš keliasdešimt metų bent jau pašto datų spauduose datos buvo žymimos 1990.III.11 formatu. Su kompiuterių populiarėjimu romėniški skaičiai nunyko ir dabar juos jau retokai sutiksi datose. Skaityti toliau…
Žmonės nebeatskiria dirbtinio intelekto nuo realybės
Šiandieną Facebooke buvo gausiai dalijamasi „senojo Paupio rajono“ vaizdais. Įspūdingos purvo upės, gilios provėžos, skurdūs žmonės, mediniai sukrypę namai, kaminų gausa. Viskas atrodo dar įtikinamiau, nes nuotraukas lydėjo ir tekstas, kuriuo irgi beveik galima patikėti. Štai ekrano vaizdas: Facebooko įrašo ekrano nuotrauka Tiesa, labiau patyrusiai akiai jau iš karto matosi, kad kažkas čia ne taip. Vaizdas per daug užryškintas, nenatūraliai kontrastingas, bet gal tai tiesiog Photoshopo manipuliacijos. Gatvių stilių galima pažinti, bet tiksliai identifikuoti – ne. Skaityti toliau…
Lietuviško interneto kultūra
Vakar skaitydamas Facebook srautą vienoje lietuviškoje grupėje užtikau labia paprastą, matyt naujoko, klausimą apie pirmąsias lietuviškas Biblijas ir kaip jas įsigyti. Akivaizdu, kad klausėjas gal ne itin daug ką žino ir pats klausimas gal skamba keistokai – pagal visas lietuviškas tradicijas jis sulaukė visokiausių pašiepiančių atsakymų. „Matyt Bretkūno vertimo iš 16 amžiaus ieškai“, „Ar bent žinai kada kas buvo išleista, kvailus klausimus užduodi“ ir panašiai. Deja, tai lietuviškų grupių įpročiai, visi kažkaip nori pasirodyti kietesni už kitus ir nebepamena, kad patys kažkada buvo tokie patys naujokai, kurie uždavinėjo keistus ir kvailus klausimus. Skaityti toliau…
Malagos antikvariniai knygynai
Besilankant Ispanijoje, Malagoje, pasižymėjau keturis knygynus ir antikvariatus. Mapas y Compania (Calle Compañía, 33). Gražus knygynas su gražiomis knygomis, kurios mane tikrai būtų pavilioję, jeigu būtų ne ispaniškos. Antikvaro čia nėra, bet yra gražių gaublių, kompasų ir kitokių keistų įrenginių, kurie puikiai tiktų mėgstantiems keliauti dovanoms. Beveik nusipirkau gražias žirkles. Bet knygos tik naujos ir ispaniškos. Antonio Mateos (Calle Esparteros, 11). Tikras standartinis antikvarinis knygynas su tikru pagyvenusiu savininku, kuris viską žino apie knygas. Skaityti toliau…
Ką veikiu darbe. Pirmokės akimis.
Kartais pirmokės dukros namų darbai priverčia pasukti galvą. Reikėjo jai pasaulio pažinimo pamokai paklausti tėvų, ką jie veikia darbe. Klausimas paprastas, bet jam reikia ir paprasto, pirmokui suprantamo atsakymo. Suaugusiems sakau, kad programuoju duomenų bazes. Nors ir tai jau supaprastinta tiesa: pats programavimas tik nedidelė darbo dalis, nes prieš programuojant reikia išsiaiškinti, ką reikia suprogramuoti. Pirmokui nelabai suprantamas ir pats „duomenų bazių“ terminas. Kažkokie duomenys, kažkokie skaičiai, kažkokie grafikai ir paveiksliukai. Skaityti toliau…
Skaitytų knygų sąrašas
Jau beveik 20 metų užsirašau, kurias knygas esu perskaitęs. Nuo 2004-ųjų metų susikaupė beveik tūkstantis! Visą tą sąrašą sudėti į vieną vieną yra šiek tiek darbo, bet bent jau tam kartui supildžiau viską, ką esu perskaitęs nuo 2012-ųjų. Jas bus galima pasiekti ir per nuorodą pagrindiniame svetainės meniu.
Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką. 2 tomas. Slaptai“
Perskaičiau ir antrąją Tadeusz Katelbach knygos dalį (pirmąją dalį apžvelgiau prieš kelias savaites), kurioje sudėtos slaptos ataskaitos apie autoriaus žvalgybinę veiklą: su kuo ir kada susitiko, apie ką šnekėjo, kokios nuotaikos sklandė tarpukario Lietuvoje ir pan. Antroji dalis ne tiek įdomi, nors tikriausiai vertingesnė istoriniu požiūriu: daug įvykių, pokalbių, bet tokiam paprastam skaitytojui kaip aš – per smulkūs ir per daug nuobodūs, nes kartojasi. Nors gal tai irgi geras įspūdis: Katelbachas gyveno Kaune kone ketveris metus, bet niekas per tą laiką Lietuvos-Lenkijos santykiuose taip iš esmės ir nepasikeitė, jie arba stagnavo, arba blogėjo. Skaityti toliau…
Trupiniai #2
Kelios savaitės buvo labai įtemptos tiek darbe, tiek šeimoje: sergant jauniausiajam trūksta miego, bet darbai (ypač netikėtai užgriuvę) nelaukia. Visgi, čia keletas per pastarąsias savaites prisikaupusių trupinių: Bartosz Ciechanowski turi puikią svetainę, kurioje kartas nuo karto įdeda vaizdingą interaktyvų įrašą, kuriame išsamiai paaiškina kokį nors dalyką. Paskutinis jo įrašas apie aerodinamiką ir kaip veikia sparnas irgi nenuvilia. Vienoje Reddit diskusijoje buvo aptariama mintis, kad kuo daugiau visko sužinai, tuo labiau esi demotyvuotas ką nors pats kurti: Skaityti toliau…
Norbertas Černiauskas - „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“
Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime? Skaityti toliau…
Marija Drėmaitė: „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“
Vienas iš pastarosios Knygų mugės pirkinių buvo Marijos Drėmaitės surinktas straipsnių apie tarpukario Kauno architektūrą rinkinys „Optimizmo architektūra“. Kadangi užaugau Kaune, tai tema labai artima. Knygoje labai daug nuotraukų ir iliustracijų, pasakojimai ne per daug moksliški, tad ši knyga turėtų patikti kiekvienam besidominčiam Kauno architektūros istorija. Kaunas, netikėtai tapęs Laikinąja Sostine, buvo neišvaizdus provincijos miestas. Pradžioje vis dar buvo tikimasi greitai atgauti Vilnių, tad pirmąjį dešimtmetį nebuvo skubama investuoti į Kauno infrastruktūrą. Skaityti toliau…