Dar vieno analitiko svetainė

Skurdžioms valstybėms dažniausiai didžiausia su emigracija susijusi problema yra „protų nutekėjimas“. Kokia nors skurdi Afrikos (nors nebūtinai ir Afrikos: tinka tai ir Lietuvai) valstybė išleidžia palyginus daug resursų tam, kad išmokyti kokį nors daktarą ar suteikti aukštąjį išsilavinimą inžinieriui, o šis ima ir tik pabaigęs mokslus susikrauna daiktus ir išskrenda į kur nors į Vakarus kurti BVP ne savo tėvynėje. Apmaudu ir, atrodytų, didelis nuostolis valstybei, kurioje galbūt ne visi piliečiai ir pakankamai pavalgyti turi.

Bet šios savaitės The Economist pateikia labai įdomų požiūrį: visgi gali būti, jog vargšė Afrikos valstybė čia nieko nepraranda, o kaip tik priešingai – uždirba. Toks naujai iškeptas daktaras ar inžinierius gyvendamas Vakaruose gali uždirbti dešimtį kartų didesnį atlyginimą, nei likęs namie, o šio itin didelio atlyginimo Afrikos standartais pakanka nemažai lėšų sutaupyti ir parsiųsti perlaidomis namo, kur tikriausiai gyvena tėvai ar kitokie giminės. Manoma, kad šios perlaidos per emigranto gyvenimą tėvynei pilnai atperka investiciją į piliečio mokslą: giminės, gavę perlaidas, sumoka valstybei dalį šių lėšų per vartojimo bei kitokius mokesčius.

Yra ir kitų privalumų: jau vien dėl to, kad žmonės tiki, kad galima gavus išsilavinimą puikiai uždirti užsienyje, ima labiau siekti mokslo. Emigruoja ne visi, bet visuomenės raštingumas ir žmogiškasis kapitalas didėja. Be to, dalis (nors gal ir nedidelė) emigrantų grįžta pasisėmę patirties, ir ją gali puikiai pritaikyti savo tėvynėje.

Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.

Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.

Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.

Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.

Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.

Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.

Lenkija tikriausiai buvo vienintelė valstybė Vidurio ir Rytų Europoje, kuri per pastarąją krizę išvengė ekonomikos nuosmukio. Bet praėjusią savaitę pasirodė komentarų, jog Lenkijos makroekonominėje statistikoje kažkas nevisai tvarkoje: Lenkijos centrinis bankas savaitei atidėjo einamosios sąskaitos statistikos skelbimą. Įtarimai pasitvirtino – einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų netikėtai išaugo. Pasirodo, jog kažkokiu būdu Lenkijos importas buvo apskaitomas 10-15 milijardų eurų mažesnis nei iš tikrųjų. Tai nėra toks jau menkas skaičius, jis sudaro beveik 4% nuo BVP.

Jeigu tai tiesa, Lenkijos makroekonominiai rodikliai turėtų gana žymiai pasikeisti. Pirmiausia, Lenkija tikrai turėtų turėti didesnį einamosios sąskaitos deficitą, kuris gali signalizuoti, jos šalies vartojimas neatitinka jos išgalių. Be to, tikėtina, jog Lenkijos BVP yra irgi panašiu dydžiu mažesnis, tad Lenkijos ekonomikos stebuklas gal iš tikrųjų yra visai ne stebuklas, o viena didelė klaida statistikoje. Savaime suprantama, jeigu BVP mažesnis, tai ir visokiausi skolos nuo BVP rodikliai bei biudžeto deficitai irgi yra blogesni.

Plačiau apie šią problemą kol kas nelabai kur yra pasiskaityti, o detaliausią analizę pateikia Danske bankas.

Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai.

Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilęs badas nusinešė begales gyvybių, žmonės buvo priversti valgyti maltą pušies tošį ar rinkti žolę ir taip gelbėtis nuo bado. O kai pilvas tuščias, apie jokį progresą kalbėti negalima.

Įdomu tai, jog nuo pat kūdikystės mokyti už viską dėkoti puikiajam šalies vadui ir veikiami propogandos, šiaurės korėjiečiai nuoširdžiai tiki, jog jų šalis visgi yra pati turtingiausia ir geriausia pasaulyje, o visi jų kaimynai gyvena žymiai skurdžiau. Kai visa informacija griežtai kontroliuojama, o šalies piliečiai neturi jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu, Libijos stiliaus sukilimo vargu ar galima kada nors tikėtis. Mirus didžiajam vadui Kim Il-sung visų žmonių veidais tekėjo ašaros: tikriausiai daugiausiai iš baimės pasirodyti, jog per mažai gedi (o tai automatiškai reiškia koncentracijos stovyklas, iš kurių ne tiek jau daug šansų pargrįžti), bet kartu ir nuoširdžiai, mat jo mirtis 1994-ais metais beveik sutapo su Šiaurės Korėjos didžiausio ekonominio nuosmukio ir bado pradžia. Žlugus Sovietų Sąjungai, o Kinijai vis tvirčiau einant link rinkos ekonomikos modelio nebeliko kam subsidijuoti niekam verto Šiaurės Korėjos ūkio.

Kontrastas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų milžiniškas. Dabar net sunku patikėti, jog tik susiskaldžius Korėjos valstybei šiaurė buvo ekonomiškai stipresnė, joje buvo koncentruota daugiau pramonės ir ji turėjo daugiau gamtinių išteklių. Pabėgėliams iš Šiaurės gana sunku pradžioje adaptuotis vakarietiškame Pietų pasaulyje, ir tai nieko stebėtino, nes jiems net pilnas ryžių dubenėlis tris kartus per dieną atrodo neregėta prabanga. Tuo tarpu greitas, pilnas reklamų ir vakarų kultūros pasaulis pietuose kelia išgastį, pasimetimą ir atstūmimo jausmą. Kai kurie pabėgėliai net dabar turi gana švelnią nuomonę apie Šiaurės lyderius, juos lydi tam tikra nostalgija ir lėtesnio gyvenimo tempo ilgesys. Primena garsųjį George Orwell romaną 1984, kurio pabaigoje net ir didžiausi disidentai visgi supranta, jog jie iš tiesų mylėjo Didįjį Brolį.

Atrodo, jog Baltarusija rimtai pritrūko valiutos rezervų. Vakar vakare Baltarusijos centrinis bankas vietiniams bankams nebepardavinėja tvirtos valiutos. Tiesa, žadama, jog valiutą vėl bus galima išsikeisti nuo balandžio pirmosios, bet dabar laisvas valiutos keitimas bus stipriai ribojamas. Jau anksčiau buvo apsunkintas negrynosios valiutos keitimas (reikėjo apie tai banką įspėti prieš 30 dienų), bet iki vakar vakaro grynaisiais vis dar galėjai Baltarusijos rublius pasikeisti į užsienietišką valiutą. To priežastis paprasta: šaliai baiginėjasi užsienio valiutos rezervai, tad bandoma kaip nors išvengti visiškos valiutos krizės. Per pirmuosius porą šių metų mėnesių valiutos atsargos susitraukė iki 4 milijardų JAV dolerių ir dabar jų užtenka tik kelių savaičių importo srautui apmokėti.

Baltarusija jau ne kartą devalvavo Baltarusijos rublį, bet tikriausiai neišvengiama, jog jai vėl reikės imtis savos valiutos nuvertinimo. Kadangi centriniame banke rublių į dolerius neišsikeisi, atsirado ir šešėlinė rinka, kuri jau įskaičiuoja 25% valiutos devalvavimą.

Baltarusijos obligacijų rinkoje tam tikra sumaištis. Pajamingumai staigiai kilo jau praėjusią savaitę, kai aną antradienį reitingų agentūra Standard&Poor’s sumažino Baltarusijos kredito reitingą nuo B+ iki B. Šalies einamosios sąskaitos deficitas 2010 metais siekė 15%, ir nelabai matosi prošvaisčių, kad jis smarkiai gerėtų. Toks didelis deficitas stipriai valgo užsienio valiutos atsargas ir dėl to Baltarusija yra labai priklausoma nuo užsienio finansavimo. Mūsų kaimynai pagalbos ieško pas didįjį brolį — iš Rusijos jie paprašė 3 milijardų JAV dolerių paskolos, bet šie irgi lengva ranka pinigų nežarsto ir tikriausiai reikalaus panašių sąlygų kaip ir Tarptautinis Valiutos Fondas (su kuriuo Lukašenka neitin draugauja). Ta proga 5 metų trukmės Baltarusijos obligacijas galima nusipirkti už 12-13% pajamingumą, nors dar prieš kelias savaites jis siekė tik 8-9%.

Baltarusijos ekonomika pastatyta ant subsidijuojamų iš Rusijos energetinių resursų ir re-eksporto. Realiai rusai laiko visas vadžias: jeigu Gazpromas padidintų dujų kainą, ir Rusija įvestų importo iš Baltarusijos apribojimus, šiai šaliai matyt būtų ne pyragai.

Gerai pagalvojus, jų sukuriama ekonominė vertė nėra labai didelė: taip, verslo vadovams bei savininkams įdomu, kiek pelno uždirba jų kompanija, bet visgi didžiausia apskaitininkų darbo dalis tikriausiai yra susijusi su tuo, kad valstybė reikalauja, jog mokesčiai turėtų būti apskaičiuojami tiksliai ir be klaidų. Auditorių vertė gal kiek didesnė: jie leidžia patikrinti, ar galima pasitikėti apskaita ir pačiu verslu. Bet vėlgi, gerai pagalvojus, jeigu visuomenėje pilnai būtų galima pasitikėti kitais jos nariais, auditoriai būtų nereikalingi: tad ar jų gausa nesignalizuoja, jog visuomenėje per maža pasitikėjimo?

Klausimas apie apskaitininkus ir auditorius yra vienas iš klausimų, kurie buvo pateikti Oksfordo All Souls koledžo egzaminuose per pastaruosius penkerius metus. Kiti jų ne ką mažiau įdomūs ir verčiantys susimąstyti:

• Kuo geras karas?
• Ar visada tremtis yra nelaimė?
• Iš kur atsiranda bendruomenės pojūtis?
• Kodėl būtinai reikia būti tolerantišku?
• Ar istoriniai romanai apsunkina istorijos suvokimą?
• Ar svarbu sakyti tiesą?
• Ar visuotinės žmogaus teisės nėra tam tikra kultūrinio imperializmo forma?
• Ar bent kada buvo istorijoje toks etapas, kai gyvenome ne informacinėje visuomenėje?
• Ar reikia labai pergyventi dėl Britanijos raudonųjų voverių likimo?
• Ar ne per daug sureikšminam Kiniją?
• Ar blogiau būti žiauriam lapui ar lapei?
• Kiek šiuo metu pasaulyje yra civilizacijų?
• Kokie turtingumo trūkumai?
• Ar bent viena filosofinė problema kada nors buvo galutinai išspręsta?

Kadangi šį egzaminą laiko vieni protingiausių žmonių pasaulyje, būtų iš tiesų labai įdomu paskaityti, ką jie atsako į šiuos klausimus.

(via Paul Kedrosky)

Turiu jumi įdomų pasiūlymą. Ką ten pasiūlymą – turiu ištisus du. Kadangi veiklos mūsų departamente niekada netrūksta, tai dairomės dviejų žmonių, kurie galėtų prisidėti savo smegenimis, idėjomis ir darbu prie mūsų komandos. Iždo ir investicijų departamentas Finastoje nedidelis, bet labai svarbus ir tikrai nenuobodus: mes valdome banko investicijų portfelį, prižiūrime banko balansą, prekiaujame obligacijomis, valiutomis ir kita egzotika, padedame klientams sudaryti nestandartinius sandorius bei nepaliaujamai mąstome kaip finansų rinkose uždirbti pinigus.

Pirmas pasiūlymas skirtas žmogui, kuris norėtų būti atsakingas už repo (atpirkimo) sandorius ir visą kitką, kas yra susiję su pinigų skolinimu investavimo (ar spekuliavimo) klausimais: reikės valdyti repo portfelį, nustatinėti repo sandorių palūkanas, sukti galvą, kokius vertybinius popierius pasiūlyti klientams užsirepuoti, kur rasti persirepavimo galimybių ir visais kitais būdais stengtis išspausti kuo didesnę grąžą nuo alokuotų tam reikalui lėšų. Šis žmogus bus atsakingas ir už šio verslo plėtrą, tad naujos idėjos (CFDs, margin account ir t.t.) laukiamos išskėstomis rankomis (aišku, idėjas reikės ne vien sugalvoti, bet ir įgyvendinti ;)

Antras pasiūlymas skirtas gal šiek tiek mažiau patyrusiam, bet itin žinių ištroškusiam kandidatui, kuris norėtų prekiauti įvairiausiais finansiniais instrumentais banko sąskaita: reikės pirkti ir parduoti obligacijas, valiutas, išvestines priemones, ir, savaime suprantama, ieškoti plačiose pasaulio finansų rinkose papildomo uždarbio galimybių (obligacijų arbitražas? kodėl gi ne!). Finansinių priemonių gausa gali iš pradžių susukti galvą, bet tikimės, jog kandidatas noriai skaitys knygas ir greitai tobulės. Savaime aišku, jog padėsim.

Siųskite savo CV ir laiškus, kodėl norite dirbti mūsų departamente, adresu cv@finasta.com (galite ir prikabinti mane cc adresu petras.kudaras@finasta.com). Nekantraudami laukiam.

Benaršydamas po šios dienos rinkos įžvalgas užtikau Mark Hulbert straipsnį MarketWatch‘e, kuris gana rimtai privertė susimąstyti apie obligacijų rinkos perspektyvas. Ypač išraiškingas grafikas, kuris rodo pastarųjų metų įplaukas į obligacijų fondus: obligacijų pajamingumai traukėsi veikiami labai stipraus ir pastovaus investuotojų susidomėjimo šia turto klase. Deja, atrodo, kad šis susidomėjimas lapkričio viduryje staiga pasibaigė. Ar tai buvo tik trumpas rinkos žagtelėjimas, ar iš tiesų apetitas obligacijoms rimtai nuslopo, parodys laikas.

Netikėtas posūkis atgalios

Pinigai į obligacijų fondus plaukė nuo pat 2008-ųjų pabaigos, o jų sumos tokios didelės, jog jas galima lyginti su įplaukomis į akcijų rinką prieš interneto burbulo sprogimą. Jeigu ši pinigų srovė imų ir visiškai apsisuktų, obligacijų rinkose besišypsančių investuotojų rasti būti taip lengva kaip atšaldyto Švyturio alaus vidury Sacharos dykumos. Aišku, gal būt tai tik nieko nereiškiantis indikatorius. Bet reiktų rimtai pagalvoti, ką reiktų daryti, jeigu obligacijų buliaus rinka imtų ir pasibaigtų.

Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas.

Pirmoji lietuviška euroobligacija

Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų). Užtat ne kartą tarpukario ekonominėje spaudoje teko užtikti pastebėjimą, jog lietuvių emigrantai Amerikoje turi daug kapitalo, ir tai reiktų išnaudoti finansuojant pirmuosius netvirtus nepriklausomus Lietuvos žingsnius.

Atrodo, jog Amerikos lietuviai iš pradžių iš tiesų buvo labai patriotiškai nusiteikę ir su užsidegimu pirko Lietuvos dolerines obligacijas (arba „bonus“, kaip jie oficialiai vadinti). 5% kupono 15 metų obligacijų buvo išplatinta iš viso už 1.85 mUSD, kas dabartiniais litais išvertus sudarytų kokius 100-200 milijonus litų. Gal ir ne milijardai, kuriuos šiemet gana lengvai pasiskolinome tarptautinėse rinkose, bet tikrai neblogai, turint galvoje, jog platinimas vyko tik tarp paprastų Amerikos lietuvių. Pradžioje lyg ir buvo pasirinktas platintojas (kompanija American Sales Corporation, nors apie ją nerandu internete jokios informacijos), kuris už komisą siūlėsi išplatinti 1 mUSD obligacijų, bet vėliau sutartis buvo nutraukta, nes „ši bendrovė atstovavo tik vieną visuomenės grupę“, ir kitos visuomenės grupės, apie tai sužinojusios, galėjo šią obligacijų emisiją boikotuoti. Ar tik nebus American Sales Corporation žydų kompanija? Kiek teko skaityti apie tų laikų JAV bankus, jie labai aiškiai buvo pasidalinę klientūrą pagal religiją ir tautybę.

Kad ir kaip ten būtų, pirmosios Lietuvos euroobligacijos buvo platinamos gana keistoku būdu: rengiant mitingus ir iš tribūnos įtikinėjant Amerikos lietuvius pirkti „Lietuvos laisvės paskolą“. Kaip ir galima tikėtis, tokio platinimo kaštai nebuvo maži: iš viso pritraukimo kaštai sudarė net 8% nuo obligacijos emisijos.  Bet pasiskolinta gana sėkmingai: obligacijų kuponas buvo 5%, kai tuo metu pačios JAV paskola mokėdavo 3.5-4.0% palūkanų. 100-150 bazinių punktų premija (spreadas) virš JAV skolos visiškai naujai valstybei iš tiesų neblogas pasiekimas (tiesa, nevertėtų pamiršti, jog pasaulyje tuo metu dominavo Didžioji Britanija, o ne JAV, kuri tuo metu tikriausiai dar vis buvo laikoma kažkuotais pereinamuoju tarp besivystančios ir išsivysčiusios rinkos).

Iš viso buvo siekta išplatinti 5 mUSD obligacijų (bent jau tiek jų buvo atspausdinta), bet išplatinta tik 1.85 mUSD. „Tautos ūkis“ rašo, jog dėl 1920 metų recesijos, daug darbininkų prarado darbą, todėl jų noras pirkti obligacijas sumenko.

Nors euroobligacijos buvo leistos tik Amerikos lietuviams, šiems grįžtant į Lietuvą, vis daugiau šių obligacijų atsirasdavo tėvynėje. Vėliau ir Lietuvos bankai ėmė pirkti šiuos „vertybės popierius“ savoms investicijoms. Pagal pateiktus apmokėjimui „sunokusius“ (koks geras žodis! „Mano obligacijos jau sunoko“ – mano obligacijos pasiekė išpirkimo dieną) kuponus pastebima, kad 1933 metais apie trečdalis emisijos buvo Lietuvos rezidentų rankose.

Už 12% pajamingumą Lietuviškas euroobligacijas tikrai pirkčiau!

Obligacijos JAV rinkos nebuvo kotiruojamos, tačiau jomis prekiauta Kauno fondų biržoje, bet jos biuleteniuose pateikiamo tik pirkimo ir pardavimo kainos (bid ir ask), o ne patys sandoriai. Bet imant pagal šių kainų vidurkį (mid), pirmųjų Lietuvos euroobligacijų pajamingumas, likus vos porai metų iki išpirkimo, siekė 12 procentų. Atrodo, jog jos visgi buvo išpirktos laiku (1935 metų pradžioje tam buvo organizuota speciali vidaus obligacijų emisija, kuria planuota skolintis 1.8 mLTL, arba apie 10% pirmosios euroobligacijų emisijos sumos).

ATNAUJINIMAS: Visgi 1935 metais balandžio 1 dieną vidaus rinkoje buvo išleista 10 metų obligacijų emisija, o Lietuvos vyriausybė davė galimybę Lietuvos Laisvės Paskolos turėtojams pratęsti jos galiojimą dar dešimčiai metų (t.y. jeigu nenori, kad būtų obligacija išpirkta, tai gali ją laikyti dar 10 metų, nes už ją bus mokamos palūkanos). Bet palūkanos buvo gana menkos, tad 1935-1936 dauguma obligacijų turėtojų visgi pardavė valstybei savo obligacijas. 1940-aisiais buvo likę neišpirkta obligacijų tik maždaug už 0,5 mUSD (taigi, apie ketvirtis emisijos). [Šaltinis]

Kredito rizikos apsikeitimo sandorius (CDS – credit default swap) šiais laikais įdėmiai stebi ne vien analitikai, CDS‘ai tapo patogiu beveik standartizuotu įrankiu matuojant šalies ar kompanijos nemokumo riziką. Į CDS kreives akį užmeta ir A. Kubilius, prieš daugiau nei metus prasitaręs, jog Lietuvos CDS įvertis yra vienas svarbesnių rodiklių, rodantis ar teisinga linkme nukreipti Lietuvos vyriausybės veiksmai.

CDS iš esmės yra draudimo sandoris: viena sandorio šalis perka draudimą nuo trečios šalies nemokumo (ir už tai moka premijas, tačiau atsitikus nemokumo įvykiui, gaus išmoką), o kita – draudimą išrašo (ir už tai gauna premijas, bet turės sumokėti draudimo sumą, jeigu trečioji šalis tas nemoki). Sandoris vadinamas kredito rizikos apsikeitimo sandoriu, nes draudimo pirkėjas šiuo sandoriu pakeičia trečiosios šalies nemokumo riziką draudimo išrašytojo kredito rizika (nes ir draudėjai draudikai gali imti ir „užsilenkti“).

Iš CDS instrumentų kainos, padarius tam tikras prielaidas apie tai, kiek nuostolių galima patirti, jeigu CDS objektas taps nemokus, galima pasiskaičiuoti, kokia yra tikimybė, jog atsitiks nemokumo įvykis. Bet neseniai išleistas Fitch reitingų agentūros tyrimas teigia, jog CDS rinka nevertėtų taip jau labai pasitikėti. CDS rinka yra labai nelikvidi: geriausiu atveju per dieną vienos šalies CDS‘ais sudaroma gal kokie 10-15 sandorių, tad dėl nelikvidumo CDS kainos gali stipriai svyruoti. Ir ne tik gali, bet iš tiesų svyruoja: bankų CDS per dvejus metus pabrango 15 kartų, o nekilnojamo turto fondų – net 30 kartų. Fitch teigimu, šių sektorių reali nemokumo rizika tiek stipriai nesusvyravo: ten, kur CDS rinka pranašavo, jog bankrutuos kone kas trečia kompanija, nieko panašaus neatsitiko. Nemokumo atvejų padaugėjo, bet ne 30 kartų.

Kaip ir kiekvienai naujai finansinių instrumentų rinkai, tikriausiai CDS’ų rinkai reikia subręsti ir tapti likvidesniai, kad jis taptų efektyviai ir teisingai rodytų nemokumo tikimybes. Bet CDS sandoriai tampa vis plačiau naudojami reguliacinėje aplinkoje: jais norima naudotis nustatinėjant Bazelio III reikalavimus bankų kapitalo pakankamumui skaičiuoti. Ar tik ne per ankstokai, jeigu keletu sandorių galima rimtai paveikti rinkos kainą?