Frank Herbert – „Dune“

Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…

O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau ne tuo gyvenimo etapu: jei būčiau ją paėmęs į rankas paauglystėje, tikriausiai būčiau vienas didesnių jos fanų. Nors, tarkim, ir tos pačios „Kopos“ fabulos stipriai inspiruoti „Žvaigždžių karai“ manęs neužkabino – dar pamenu kaip juos virtuvėje žiūrėjau per „Šilelį“, nes kažkokiu itin vėlyvu metu juos rodė „Telekaukas“. Gal kaltas mažas nespalvotas „Šilelio“ ekranas.

Trumpai tariant, perskaityti buvo verta tam, kad susipažinti su mokslinės fantastikos ištakomis. Nemanau, kad skaitysiu „Kopos“ tęsinius, o verčiau toliau ieškosiu kitų patinkančių mokslinių fantastų knygų.

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.

Šiaurės Korėja: logikos ten daugiau nei gali pasirodyti

Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.

Michael Malice yra parašęs knygą „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“. Įsirašiau į skaitytinų knygų sąrašą – turėtų būti įdomu.

Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?

Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas.

Labai jaudinantys ir jo asmeniniai laiškai savo mylimosioms: pirmoji žmona sunkiai sirgo ir ji anksti mirė. Apie antrąją žmoną beveik neužsiminta, mat knygos sudarytoja – Feynmano įsivaikinta dukra, kuri atsirado jau jam gyvenant su trečiąja žmona. Sakoma, jog neilgai trukusi santuoka nutrūko dėl to, kad antroji žmona labai greit suprato, jog neįmanoma gyventi su žmogumi, kuris rytais pabudęs spręndžia diferencialines lygtis. Matyt, tiesos tame galėjo būti.

Tam, kam Richard Feynman yra sektinas pavyzdys, ši knyga nuostabiai atskleis jo įvairiapusę asmenybę. Tie, kas dar jo nepažįsta, tikriausiai pažintį turėtų pradėti kitomis jo knygomis.

Esther Perel: The State of Affairs

Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.

Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.

Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.

Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.

Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.

Savaitė be nuosavo automobilio

Nežinau už kokius nuopelnus, bet šią savaitę buvau pakviestas prisijungti prie Europos judrumo savaitės (European Mobility Week) akcijos #ditchyourkeys ir ištisas septynias dienas atsisakyti savo automobilio. Tiesa, tam kad šis iššūkis nebūtų labai sudėtingas, akcijos rėmėjai Uber, Vilniaus Viešasis Transportas, Cyclocity, Citybee bei Spark suteikė galimybę šiomis dienomis jų paslaugomis naudotis nemokamai – tad per šią savaitę galėjau išbandyti visokiausius judėjimo po Vilnių būdus, kuriais iki šiol nesinaudojau.

Už Vilniaus ribų šiomis dienomis neplanavau niekur vykti, o pasižiūrėjęs į savo judėjimo istoriją, supratau, kad mano geografija buvo ganėtinai ribota: visą laiką maliausi tarp namų Lazdynuose, senamiesčio ir dviejų klientų biurų. Į kitas seniūnijas dažniausiai koją buvau įkėlęs tik epizodiškai: arba pro jas pakeliui pravažiuodamas, arba ten užsukdamas tik kelioms valandoms dėl kokio konkretaus tikslo. Tiesą pasakius, galvojau,kad mano kelionių geografija platesnė, bet visgi ši savaitė ganėtinai gerai atitinka mano judėjimo įpročius: 95 procentus laiko praleidi tose pačiose vietose ar judėdamas tarp jų.

Visą savaitę praleidau arba Lazdynuose, kur gyvenu, arba Naujamiestyje bei Senamiestyje

Detalesnis intensyvių vietų žemėlapis (heatmap) iš principo rodo tą patį: yra namai Lazdynuose, klientų biuras Konstitucijos prospekte, bei Gedimino prospektas. Į Karoliniškes savaitgalį su šeima ėjau pasivaikščioti pėsčiomis, o dažniausiai važiuoju Geležinio Vilko gatve, kuriame stoviniuoju kamštyje prie Gerosios Vilties žiedo.

Detalesnis žemėlapis rodo, jog mano laikas buvo praleistas namie (Lazdynai), Quadrum verslo centre bei Gedimino prospekte.

Tad kaip man sekėsi mieste judėti be automobilio? Per savaitę visomis transporto rūšimis nuvažiavau iš viso 140.3 kilometrų ir neteko pasinaudoti tik Cyclocity paslaugomis. Visgi lietinga rudens savaitė sėsti ant dviračio neviliojo – manau esant geresniam orui dviračiais tikrai būčiau pasinaudojęs. Vienas tokio judėjimo be savo automobilio privalumų yra tas, kad nereikia mokėti už parkavimą: paskaičiavau, jog per šią savaitę už parkavimą būčiau susimokėjęs apie 19-20 eurų (nemažai laiko praleidau Gedimino prospekte, kur už parkingą moku pats). Priskaičiavus visokius automobilio nusidėvėjimo kaštus (maždaug 30 eurų per savaitę) bei išlaidas už kurą gaunu, jog jei visur būčiau važinėjęs su nuosava mašina, tai transportui būčiau išleidęs apie 65 eurus, arba vidutiniškai 0.46 EUR už kilometrą.

Nuvažiuoti kilometrai pasiskirstę gana tolygiai

Čia nuvažiuotų kilometrų suvestinė:

Kelionių skaičius Viso km Viso kaina, € Vidutinė km kaina
Uber 6 51.4 43.76 0.851
Citybee 6 38.0 28.01 0.737
VVT 4 29.1 2.85 0.098
Spark 3 21.8 11.04 0.506
Bendrai 19 140.3 85.66 0.611
Palyginimui: nuosavas Subaru 140.3 64.65 0.461

Aišku, žiūrint pagal kainą, tai vienareikšmiškai su Vilniaus miesto autobusais ir troleibusais konkuruoti niekas negali – važiuoti viešuoju transportu yra 5-10 kartų pigiau nei bet kaip kitaip. Uber liko brangiausias, nors iš dalies dėl to, kad penktadienio vakare net kelis kartus teko juo važiuoti piko metu, kai kainos buvo žymiai pakeltos (vienos kelionės metu pataikiau net ant 2.2x surge pricing!). Užtat Uber buvo pats greičiausias sprendimas: iki įsėdimo į transporto priemonę praeidavo mažiausiai laiko, o be to priveždavo prie durų ir nereikėjo ieškoti vietos kur paparkuoti ir palikti mašiną.

Iki šiol nebuvau naudojęsis nei Citybee, nei Spark paslaugomis, bet jau tikrai žinau, kad tai ne paskutinės kelionės šiomis nuomotomis mašinomis. Citybee man patogi tuo, jog galiu mašiną palikti ir pasiimti tiesiai prie laiptinės durų, nors, tiesa, ryte neretai aplink namus buvo laisvų mašinų trūkumas, tad tekdavo arba pėdinti gerą puskilometrį arba visgi kviestis Uberį. Spark pasirodė kaip labai ekonomiškas transporto variantas, tik bėda tame, jog iki namų juo nusigauti negaliu – arčiausiai, kur galiu palikti mašiną yra prie Litexpo. Tad deja, Spark man tinka tik trumpoms kelionėms miesto centre, nors pagal kilometro kainą jis labai konkurencingas su nuosavos mašinos kaštais.

Savaitgalį keliaudavau ne vienas, o su vienerių metų dukra bei vežimėliu. Tokioms kelionėms visgi patogiausia yra viešasis transportas. Savaitgaliais autobusai apytuščiai, ir į juos labai patogiai galima įvažiuoti su visu vežimu, o tai net kai kuriais atvejais nukonkuruoja ir nuosavą mašiną: nei vežimo lankstyti, nei pasivaikščiojus mieste būtinai grįžti iki ten, kur palikai mašiną. Jau nekalbu apie tokio transporto kainą. Bėda tik su senaisiais troleibusais: užsikelti vežimą per laiptelius yra reikalų, o ir praėjimai siauri, nėra erdvės. Jei visi troleibusai ateityje bus atnaujinti, tai viešasis transportas keliaujant su dukra iš vis bus vienvaldis nugalėtojas.

Tad, ar galima Vilniuje apsieiti be nuosavos mašinos? Galima. Tik iki pilno komforto reiktų atnaujinti troleibusus (kas, girdėjau, vyksta) ir leisti man prie namų parkuotis Spark.

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Apie (perdėtą) metrikų svarbą

Vienas svarbiausių dalykų šiuolaikinėje vadyboje – metrikų (KPIs, key performance indicators, pagrindinių veiklo rodiklių) sekimas. Juk jei kažko nematuoji, tai ir negali pagerinti. Iš tiesų, poreikis reguliariai matuoti savo progresą organizacijas priverčia rimčiau pažiūrėti į savo duomenų ūkį, mat iki tol duomenų surenkama mažai ir ne daug kam rūpi jų kokybė. Ir tik turint pakankamai duomenų palaipsniui galima prieiti prie „data-driven“ kultūros: visus svarbesnius sprendimus priimti vadovaujantis nebe nuojauta, o paanalizavus objektyvius skaičius.

Tačiau čia, kaip ir visur, galima persūdyti. Nereikia pamiršti, jog visas metrikas galima apgauti: vien jau rodiklio pasirinkimas gali lemti keistus organizacijos kultūros pokyčius. Ekonomisto Goodhart’o dėsnis teigia, jog metrikos nustoja būti efektyvios vos tik jos tampa tikslu, kurį reikia pasiekti. Kai tik kažkas siekdamas suvaldyti bankų riziką apriboja kapitalo pakankamumo rodiklį, randama būdų paskolas paversti obligacijomis (o šios kapitalo pakankamumo formulėje traktuojamos atlaidžiau). Kai interneto rinkodaros efektyvumą matuoji reklamų paspaudimais, atsiranda automatinių botų, kurie nuolat spaudalioja ant banerių. Kai prieš reklamdavius reikia girtis atverstų puslapių skaičiumi, portalų antraštės optimizuojamos taip, kad skaitytoją užkabintų, bet neperteiktų straipsnio minties: veiksmo daug, o portalo vartotojai turiniu nusivilia. Jei tik pradedi rimtai optimizuoti kokią nors metriką, net nepastebi, kaip jau toli nuvažiavai į lankas.

Žmogaus elgsenos beveik neįmanoma tobulai išmatuoti – belieka rinktis kažkokius skaičius, kurie gal būt arčiausiai galėtų atspindėti esamą situaciją. Taip „atverstų puslapių skaičius“ apytiksliai matuoja „kiek žmonių perskaitė šį straipsnį?“, o „paspaudimais ant reklamos“ galima išmatuoti vartotojų norą įsigyti reklamuojamą produktą. Kapitalo pakankamumas tampa apytiksliu banko rizikos matu, NPS tyrimas maždaug parodo ar vartotojams patinka jūsų kompanija, studentų egzamino balai maždaug parodo, ar jie išmoko paskaitų medžiagą. Turint prieš akis (kad ir netikslų) skaičių, jį galima stebėti, galvoti, kaip jį pagerinti ir sekti savo progresą. Tai ypač patinka inžinieriams ir matematiškai galvojantiems žmonėms: žymiai lengviau galvoti kaip „X procentų pagerinti egzaminų rezultatus“, nes tai skamba daug tiksliau ir apibrėžčiau nei „geriau mokyti studentus“.

Problema atsiranda tada, kai pamirštama, jog metrika tėra apytikslis pasaulio atspindys. Dar blogiau, kai pagrindiniu tikslu tampa tik metrikos pagerinimas – visada išlenda netikėti antriniai šių metrikų efektai. Norint padidinti straipsnių kokybę pradedama matuoti kiek jų perskaitoma, tada kyla noras optimizuoti paspaudimus ant straipsnių antraščių, o tai galų gale sumažina straipsnių kokybę. Norint, kad kuo daugiau vartotojų naudotųsi tavo programėle, pradedamas sekti vartotojų grįžtamumo dažnumas (retention and churn), o vėliau tai išsiverčia į besaikį elektroninio pašto brukalų ar notificationų naudojimą. Norint, kad studentai geriau išmoktų dėstomą medžiagą, pradedama siekti jų egzaminų rezultatų pagerinimo, ir galų gale profesoriai pradeda mokyti savo dėstomo dalyko egzamino išlaikymo triukų, o ne patį savo dėstomą dalyką.

O kartais reikia optimizuoti visai priešingą metriką nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Nors standartiškai galvojant norisi siekti, kad vartotojai kuo daugiau laiko praleistų svetainėje, Google stengėsi šią metriką optimizuoti į priešingą pusę: kuo greičiau vartotojai randa ko reikia, tuo jie greičiau dings iš tavo paieškos svetainės ir bus laimingesni. Pasiteisino.

Besaikis skaičių fetišas irgi kenksmingas. Verta į verslą kartais pažvelgti ir ne vien per metrikas.

Keletas patarimų apklausų sudarytojams

Artėjant tam pavasario metui, kai į elektroninį paštą bei Facebook’o srautą pradeda plaukti studentų prašymai užpildyti nuobodžias ir skausmingai ilgas bakalaurinių ar magistrinių darbų anketas, užtikau labai neprastą „Partially Derivativepodcast‘o seriją apie tai, kaip teisingai tas apklausas sudarinėti. Kadangi patarimai buvo vertingi ir man pačiam, dalinuosi trumpa jų santrauka:

  • Prieš sudarant apklausos anketą reikia gerai pagalvoti, kokius duomenis nori surinkti ir kaip tuos duomenis analizuosi. Visai ne pro šalį būtų iš anksto susidaryti sąrašą grafikų, kuriuos norėsi nupiešti ir nuspręsti, kokias regresijas skaičiuosi. Anketa žymiai sutrumpės, kai tikrai žinosi kokių tiksliai duomenų reikia, o ir klausimai bus žymiai tikslesni: gal iš tiesų reikia sužinoti, kaip klientai vertina restorano maisto kokybę, o ne tai, ar jiems tiesiog patiko jame apsilankyti. Kuo trumpesnė anketa – tuo geriau. Niekas nenori švaistyti laiko pusvalandį pildydamas anketą apie restoraną.
  • Tiksliai apibrėžk savo tiriamųjų populiaciją, nes nuo to priklausys ir tavo klausimai. Jei darai apklausą apie Pokemonus, tikriausiai gali naudoti ir ne tokią formalią kalbą, nes tavo respondentai bus jauni, bet jei klausinėji apie pensijų fondus, tai ir klausimai turėtų būti labiau solidūs.
  • Klausimai turi būti trumpi ir aiškūs. Juos respondentai turi suprasti be jokių papildomų paaiškinimų.
  • Klausimai turi būti objektyvūs. Neklausk „Ar tau labai patiko mūsų restorane?“ (Bet juk tai savaime suprantama, ar ne?)
  • Kad ir kokį užduosi klausimą visada gausi kažkokį atsakymą, bet ar pats klausimas buvo teisingai suformuluotas ir teisingai suprastas?
  • Geriausia prieš paleidžiant apklausą ją patestuoti su keliais žmonėmis. Reiktų jų paklausti, kaip jie suprato klausimus, ar jiems nekilo neaiškumų. Kiek užtruko laiko užpildyti anketą? Jei testuojama internete, galima pažiūrėti ties kuriuo klausimu žmonės daugiausiai užtrunka laiko – gal jis per sudėtingas ar tiesiog sunku apsispręsti?
  • Apklausa turėtų būtų kuo trumpesnė, bet jei apklausinėji žmones asmeniškai gyvame susitikime, ji gali trukti ir pusvalandį ar valandą. Apklausiant telefonu respondentai ima dairytis į laikrodį po 10-15 minučių, o internete jie dažniausiai pasiruošę paskirti tik keletą minučių. Tiesa, jei apklausos klausimai yra labai įdomūs, jos trukmė gali būti ir ilgesnė, bet geriausia galvoti, kad tavo apklausa nėra labai įdomi.
  • Reikėtų vengti atvirų klausimų, nes juos sunku analizuoti. Analizuojant juos kažkaip reikės sudėlioti į kategorijas, o tai nėra lengva automatizuoti.
  • Internete reikėtų vengti didelių klausimų blokų, kur prašoma nuo 1 iki 10 sužymėti savo vertinimus daugeliu kriterijų (pvz „Nuo 1 iki 10 įvertinkite: grožį, spalvą, kvapą, vaizdą, pojūtį, šaltį, etc“). Dažniausiai tokie klausimų blokai netelpa mobilaus telefono ekrane ir juos labai sunku teisingai sužymėti, ypač jei reikia slinkti ekraną.
  • Respondentai dažnai yra tinginiai ir linkę pasirinkti lengviausią variantą. Jei reikia rinktis iš kelių kategorijų („obuolys“, „kriaušė“ ar „bulvė“), jie dažnai pasirinks pirmą, todėl kartais vertakiekvienam respondentui atsakymus pateikti atsitiktine tvarka.
  • Jeigu vertinimo skalė susideda iš nelyginio skaičiaus kategorijų („įvertinkite nuo vieno iki penkių“), tingus respondentas žymiai lengviau pasirinks neutralią vidurinę reikšmę. Jei būtinai norima, kad respondentas pagalvotų geriau ir išreikštų savo (kad ir silpną) preferenciją, reikia prašyti rinktis iš lyginio skaičiaus kategorijų („nuo vieno iki keturių“ arba „nuo vieno iki dešimt“). Tiesa, skalė nuo vieno iki dešimt dažnai yra per smulki: lengviau apsispręsti, kai galima rinktis iš 4-5-6 kategorijų.
  • Ar leisti rinktis kategoriją „kita“ paliekant vietos įrašyti savo variantą? Dažniausiai taip, bet reikia palikti vietos tik vienam ar dviem žodžiams, kad nebūtų daug vietos plėstis (kiek vietos paliksi, tiek kas nors ir prirašys, o po to tai sukels problemų duomenis analizuojant ir kategorizuojant). Apklausos testavimo metu reikia stebėti, ar daug kas renkasi variantą “kita” ir pagal tai pakoreguoti atsakymų variantus. Galutinėje apklausoje reiktų tikėtis, kad šio varianto pasirinkimas nedominuos.
  • Analizuojant apklausos duomenis reikia atkreipti dėmesį į atsakymų pasiskirstymą. Jei visi repondentų atsakymai yra beveik vienodi, iš apklausos gausi nedaug informacijos. Jei visi tavo restoraną vertina penkiomis žvaigždutėmis, tikriausiai ne visai teisingai formuluoji klausimą.
  • Apklausos pradžioje nedėk demografinių klausimų (amžius, lytis, pajamos ir t.t.), nes respondentui tai nuobodu. Paklausk ką nors intriguojančio, kad respondentas susidomėtų ir norėtų iki galo užpildyti visą anketą. Žmonės nuo pat pirmųjų klausimų savo anketinių duomenų pildyti nenori – jie vis dar sprendžia ar verta paskirti savo penkias ar dešimt gyvenimo minučių tavo apklausai.