Greitasis skaitymas – tai efektyvus teksto filtravimas

Kad ir kaip greitai skaityčiau, visada norėjau skaityti dar greičiau: neperskaitytų knygų stirta niekada nebuvo linkusi mažėti. Skaitau gana greitai, bet šis greitis jau tikriausiai kokį dešimtmetį nedidėja: per minutę sukramtau kokius 500 žodžių angliško teksto (lietuviškas vis dar ryjasi keliolika procentų greičiau). Sako, kad tai netoli to teorinio maksimumo, kurio nebelabai įmanoma peržengti nuoširdžiai skaitant kiekvieną žodį, ypač jei kas kažkelintą nebyliai ištari pasąmonėje.

Kažkam Twitteryje parekomendavus Peter Krump knygą „Breakthrough Rapid Reading“ vėl grįžau prie minties, kad gal reikėtų savo skaitymo įgūdžius pasitobulinti. Kelias knygas apie greitąjį skaitymą jau esu skaitęs, bet jos iki galo manęs neįtikino: skaitymo tempą tikrai galima padidinti, bet nuo to gana stipriai pradeda kentėti teksto supratimas bei atsiminimas. O kai bandau prievarta ginti savo akis judėti greičiau, mintis savaime sunku sukoncentruoti į tekstą: po keliolikos minučių tokio skaitymo jaučiuosi, jog perskaičiau daug, bet galėjau lygiai taip pat skaityti ir portugališkai – vis tiek nieko nesupratau.

Šita Peter Krump knyga iš tiesų šiek tiek kitokia, nei kitos, kurios moko greitojo skaitymo. Čia niekas nebando parduoti idėjos, jog skaitydamas kelių tūkstančių žodžių per minutę greičiu ir akimis fotografuodamas puslapius tobulai sugebėsi atpasakoti kiekvieną fizikos vadovėlio skyrių. Greitojo skaitymo paslaptis yra paprasta: skaityti reikia ne viską. Ne visi žodžiai yra vienodai reikšmingi, ne visos pastraipos yra pilnos genialių minčių. Tam, kad greitai įsisavintum knygą, reikia suprasti jos struktūrą, išsiaiškinti, kas joje tau yra svarbiausia, ką iš jos nori pasiimti. Kitaip tariant, greitasis skaitymas yra geras teksto filtravimas: greitai gainioti akis po popieriaus lapą nesudėtinga, ir jei žinai ko ieškai, tai akis pati užklius ten, kur reikia.

Pats puikiai suprantu, jog daugelyje knygų yra labai mažai informacijos (ypač tuose vadybiniuose romanuose, kurie buvo itin populiarūs prieš beveik dešimtmetį) – užtektų puikios vieno puslapio santraukos ir tiek. Bet juk vieno internetinio dienoraščio įrašo apimties knygos neparduosi, tad likę šimtas devyniadešimt devyni puslapiai būna užkamšomi nenaudingu užpildu. Turint supergalią iš knygos išlupti šiuos į vieną puslapį telpančius idėjų grynuolius, iki užverdant pusryčių kavai būtų galima perskaityti net tris tokias knygas. Tik sunku persilaužti: jei nuodugniai neperskaitau viso teksto, man vis atrodo, jog praleidau ką nors genialaus, todėl dažnai stumiuosi net ir begėdiškai neįdomios knygos puslapiais vis tikėdamasis, jog autorius ims ir mestels kokią itin originalią mintį du šimtai aštuonioliktame ar keturi šimtai penktame puslapyje. Ši strategija nepasiteisino nei karto, nors kartais duodu autoriui šansą perskaitydamas net literatūros sąrašą bei rodyklę: jei nebuvo įdomu pirmus šimtą puslapių, galėčiau ir nebevargti. Gal iš tiesų reiktų paklausyti Peter Krump patarimų ir pabandyti daugiau laiko skirti turinio apžvalgai, atrinkti, kurie skyriai bei pastraipos yra svarbiausios, permesti jas akimis ir anksti nuspręsti, jog viskas, kas knygoje naudinga, jau paimta. O tada imtis kitos knygos.

Duomenų analizė Twitter

Geras straipsnis apie tai, ką reiškia būti duomenų analitiku tokioje didelėje kompanijoje kaip Twitter: ką jie veikia, su kokiomis problemomis susiduria ir kodėl norinčiam knistis dideliuose duomenyse reikia mokėti programuoti. Jei sukūrei modelį R kalba savo kompiuteryje tai dar nereiškia, jog jį bus galima panaudoti praktikoje – ties juo dar nemažai turės prisidėti programuotojai, kol jis galės būti perkeltas į produkcinę aplinką.

Šaltinis: Doing Data Science at Twitter — Medium

Siekiant išsaugoti verslą drąsių inovacijų nenusimato

Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Džiaugsis teisininkai, mokesčių patarėjai ir viešųjų ryšių specialistai.

Visas tas erzelis man priminė kažkada seniai seniai, prieš gerus ketvertą metų, užtiktą klausimą: ar mūsų visuomenėje ne per daug apskaitininkų ir auditorių? Kokia jų sukuriama vertė? Juk ekonomine prasme jie patys vargu ar ką sukuria – auditoriai tik priverčia kitus būti sąžiningesniais, o apskaitininkai turėtų padėti teisingai susimokėti mokesčius (na taip, ataskaitos reikalingos ir vadovams, kad jie galėtų priimti teisingus verslo sprendimus). O kaip su mokesčių patarėjais? Gaila, bet verslui užaugus iki tam tikro dydžio, mokesčių planavimas bei struktūros optimizavimas neretai pradeda tapti svarbiausiu vadovų bei akcininkų rūpesčiu. Verslo išsaugojimas ir reorganizavimas suvalgo didelę dalį laiko ir resursų, nebelieka kada galvoti apie naujų drąsių idėjų įgyvendinimą bei dar vieno milijardo uždirbimą: košės, petvarkų bei maišaties ir taip gana. Net akademiniai tyrimai rodo, kad kompanijos, kurios daro daug struktūros pakeitimų, jungimų, atskyrimų ir pertvarkymų grupės viduje inovacijomis nepasižymi – struktūros optimizavimo reikalai užgožia kūrybiškumą, tad rinką aplenkti galima nebent šviežias idėjas susipirkus išorėje. Naujo Uber ar Teslos sunku tikėtis ten, kur visiems ir taip pakanka kitų galvos skausmų.

Nors gal problema dar gilesnė ir kaltas konservatyvus lietuviškas požiūris į verslą: tik nedaugelis turi noro pakeisti pasaulį, svarbesniu išlieka siekis išsaugoti savo susikurtą gerovę. Tiesiog visa verslo aplinka ganėtinai dinamiška, gilias krizes keičia staigūs pakilimai, (ne)tikėti embargai, mokesčių reformos bei burbulai – rizikos ir taip per akis, tad stabilumas turi būti vertybė. Visa tai logiška ir pateisinama, gal tik norėtųsi, kad vertę kurtų drąsūs inovatoriai, o ne mokesčių patarėjai (ir aš pats labiau, deja, prie pastarųjų).

Alaus degustavimas: pigūs ir stiprūs nebūtinai yra blogai

Prieš truputį daugiau nei metus su kolegomis darėme eksperimentą: degustuodami įvairaus brangumo vynus bandėme suprasti, ar kaina mums koreliuoja su skoniu. Koreliavo: brangiausias vynas pelnytai buvo populiariausias, net jeigu ir eksperimente dalyvavę somelje buvo ne profesionalūs vyno snobai. Šįmet gimtadienio vakarėlyje eksperimentą pakartojom su skirtingomis alaus rūšimis.

Alus – žymiai demokratiškesnis gėrimas nei vynas, tad šešeto kartų kainų skirtumą parduotuvėse ne taip jau lengva rasti (pernykštėje vynų degustacijoje bandomieji buteliai kainavo nuo 15 iki 100 Lt), bet gerai pasistengus – pavyko. Tiesa, teko pigiausių pavyzdžių ieškoti Kruonio miestelio parduotuvėje, nes tokių prekinių alaus ženklų nesu matęs dideliuose prekybos centruose: alaus „Vo!“, „Grifas“ bei „Žalčio Stipriojo“ litriniai bambaliai kainavo tik apie €0,85. Brangiausiųjų klasę atstovavo ispaniškas „Estrella“ (už litrą kiek daugiau nei €5) bei „London Pride“ (litras – €4). Nors pradžioje galvojau kaip kontrolinį pavyzdį įtraukti visiškai standartinį „Carlsberg“ alų, bet paskutinę minutę pakeičiau jį nealkoholiniu „Bavaria“. Bent jau kiek esu ragavęs nealkoholinio alaus, šis lyg ir buvo visai geriamas. Bent jau leidau sau taip galvoti.

Dešimt degustuotojų atsitiktine tvarka ragavo visas šešias alaus rūšis bei skalėje nuo 1 iki 5 turėjo įvertinti alaus kvapą, skonį bei savo norą testuojamą alų pakartoti. Rezultatai nebuvo visiškai netikėti: brangiausias „Estrella“ surinko daugiausiai balų (nors, net keli degustatoriai sumaišė jį su nealkoholiniu alumi – paragavus keletą stipriųjų Kruonio klasės alaus pavyzdžių, bet koks kitas alus atrodo be alkoholio), o antram brangiausiam „London Pride“ vertinimuose koją pakišo specifinis kartumas. Gal kiek netikėtai nuo nugalėtojo visai nedaug atsiliko alus „Vo!“ bei „Žalčio stiprusis“: tikėtina, jog nesofistikuotoje degustatorių kompanijoje jie būtų visiškai lygiaverčiai varžovai šešetą kartų prabangesniems konkurentams, jei tik turėtų savyje mažiau alkoholio. Bet net ir būdami stiprūs kaip kaimo vyrų prakaitas, kvapu bei skoniu jie gali lygintis su pasaulinio lygio aludarių gaminiais.

Aiškiausias degustacijos nusivylimas – nealkoholinis alus „Bavaria“: jokių šansų konkuruoti su alkoholio pertekusiais varžovais. Jeigu kvapo rungtyje dar buvo kažkokios vilties jog juo mėgautis galima, nuosprendis dėl skonio buvo negailestingas. Ar iš vis būna geriamo nealkoholinio alaus?

Alaus vertinimai
Alaus vertinimai

Visus rezultatus galima parsisiųsti Excel formatu.