Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Ekonominės Indijos bėdos

Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu
Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indija kažkiek gali būti pavyzdžiu toms šalims, kurios nenoriai daro reformas, tačiau tuo pačiu visiškai nevengia piktnaudžiauti biudžeto subsidijomis ir kitokiomis išlaidomis. Indijos biudžeto deficitas pastaruoju metu siekė beveik 5% procentus nuo BVP, o išlaidos subsidijoms maistui dar prieš kelias dienas buvo padidintos 25 procentais – 70 procentų gyventojų gauna maisto subsidijas. Šios subsidijos leidžia 800 milijonams gyventojų kilogramą grūdų nusipirkti už 10 JAV centų, kai kviečių rinkos kaina pasaulyje siekia apie 25 JAV centus: kritikai teigia, jog toks subsidijų padidinimas yra tik ruošimasis kitais metais vyksiantiems rinkimams – Indijos gyventojai skurdūs ir tokie žingsniai didina vyriausybės populiarumą.

Tiesą sakant, Indijos vyriausybei surinkti daugiau mokesčių nėra taip lengva: tai labai keista šalis, kurioje neformali ekonomika sudaro labai didelę dalį BVP. Manoma, kad neformalioje ekonomikoje, be jokių darbo sutarčių, Indijoje dirba 8590 procentų darbo jėgos! Daugiausiai jie darbuojasi žemės ūkio sektoriuje arba šiaip sukasi kaip išmano, ką nors meistraudami ar pardavinėdami. Gal tai ir nėra labai blogai: visgi jei mokesčių nereikia mokėti ir darbo rinka tokia lanksti, kad nėra net darbo sutarčių, tai turėtų būti laisvosios rinkos šalininkų rojus? Deja, visa tai galioja tik labai smulkiam verslui. Jeigu tik norima užsiimti kuo nors didesniu, Indijos verslininkai labai greitai atsimuša į giliai įsišaknijusią biurokratiją ir klestinčią korupciją. Galima sakyti, jog laisva, be suvaržymų rinka galioja tik tol, kol verslas nelabai ką uždirba, o į stambesnį veslą žiūrima skeptiškai.

Indijos ekonomika vis dar auga gana sparčiai, nors prognozuojama, jog augimas turi sulėtėti iki 3.5% per metus. Indija, nors ir turi 1,2 milijardo gyventojų, tėra tik 10-a didžiausia ekonomika pasaulyje. Iki šiol ekonomikos augimui padėjo ir užsienio investuotojų pinigų srautai, kurie po JAV Federalinio rezervų banko užuominų apie tai, jog svarstoma mažinti skatinimo priemones, pradėjo tekėti priešinga kryptimi. Atsitraukiantys pinigų srautai ir dėl Sirijos kylančios naftos kainos Indijos rupijai neleis atsikvėpti, jeigu tik Indijos centrinis bankas nesiims ryžtingų veiksmų.

Sirijos košė

Geopolitikoje nusituokiu labai nedaug, bet tai, kas vyksta su Sirija, yra labai įdomu. Taip ir norisi įsižnybti sau ir įsitikinti, ar čia nedalyvaujame kažkokiame itin dideliame Twilight Struggle žaidime (beje, labai geras strateginis stalo žaidimas apie Šaltąjį karą – užsikabinau nemenkai). Artimieji Rytai visada buvo susipynusių interesų kamuolys, ir jį nelengva suprasti, juo labiau išnarplioti.

Rusija remia Siriją nuo senų laikų ir turi ten vienintelę karinę jūrų bazę Viduržemio jūroje, nors iš ten neseniai atšaukė visus savo karius. Sirija yra svarbus Rusijos ginklų pramonės klientas, perkantis sudėtingas priešlėktuvines bei raketines sistemas: jau vien tai reiškia, jog Siriją be aukų užimti sunkiai įmanoma, juolab, kad armija gali nesidrovėti panaudojant cheminį ginklą, kurio yra apsčiai. Siriją remia ir Iranas (per Hezbollah). Iranui Sirija reikalinga dėl planuojamo Irano-Irako-Sirijos dujotiekio, kuriuo Iranas galėtų pasiekti Europos rinkas. Yra ir Vakarų remiamas alternatyvus projektas: dujas Europai iš Kataro dujotiekiu teikti per Saudo Arabiją, Jordaniją, ta pačią Siriją ir Turkiją, tuo pačiu nutiesiant ir atšaką į Izraelį ir taip jam garantuojant energetinį saugumą. Vienareikšmiškai, Vakarai suinteresuoti tuo, kad Iranas netaptų svarbia dujas eksportuojančia jėga.

Sirijos sukilėlių rėmėjai – Kataras ir Saudo Arabija. Be religinių priežasčių, jų interesai sutampa su JAV: Iranas netampa stambiu konkurentu ir praranda įtaką Sirijoje. Sirijoje Vakarų įtakos nori ir Izraelis, nes jo patirtis su Sirija ir Libanu nėra pati geriausia (Sirijai priklausančios Golano aukštumos vis dar okupuotos Izraelio).

Financial Times sako, kad Rusijos interesai ne vien prekyba grįsti. Atsispirti Vakarams ir vėl pasijausti rimta bei svarbia valstybe pasaulyje Putinui yra labai svarbu, tai jo Rusijos modelio lipdymo siekiamybė. Šiuo metu, kai Rusijos ekonomikai gresia sulėtėjimas, užsispirti bei laikyti geopolitinį frontą ypač aktualu. The Telegraph vakar rašė apie tai, kad Saudo Arabija Rusijai buvo peteikusi įdomų pasiūlymą: jei jie atsisakytų savo spyriojimosi dėl Sirijos, Rusija de facto galėtų tapti OPEC nare, naftos kainos būtų pakeltos (o tai paskatintų Rusijos lėtėjantį ekonomikos augimą), rusai išlaikytų savo bazę Sirijoje ir nieko bloga nenutiktų Sočio žiemos olimpiados metu – suprask, jog čėčėnus mes pakontroliuosim, bet jei atsisakot tokio puikaus pasiūlymo, už juos neatsakom. Jei iš tiesų Putinui tai garbės reikalas, nenuostabu, kad Sirijos rusai greitai nepaleis.

Ir kas iš visos šios košės? Rinkoms tokie neaiškumai nepatinka, todėl akcijos šiandien Dubajuje krito 7%, nafta ir auksas brango. Nors jei rusai nepriėmė Saudo Arabijos pasiūlymo, nafta tikriausiai neturėtų ilgai užsilaikyti aukštumose. Kaip minėjau, geopolitikoje nusimanau nedaug, ir naršant po įvairius šaltinius labai nesunku nukrypti į konspiracijos teorijas bei sunku įsitikinti šaltinių rimtumu. Ką rekomenduotumėte paskaityti, kad geriau suvokti šį konfliktą?

Sobieslavas Zasada – „Saugus greitis“

Ši plona knygelė su ant viršelio nupieštu „VAZ-2106“ yra iš visai kito tūkstantmečio – iš tų laikų, kai saugos diržai buvo skirti tik retam lenktynininkui, geriausia vaikų žaidimų aikštelė buvo modernaus blokinio kaimyninio penkiaaukščio statybvietė, o „Moskvičių“ galėjai įsigyti tik gavęs taloną iš profsąjungos ir septynerius metus atlaukęs eilėje. Gal todėl ją taip smagu skaityti, nes tarp gausybės dar ir šiais laikais galiojančių patarimų kaip valdyti mašiną galima rasti ir šiais laikais jau tik šypseną keliančių pasiūlymų: dabar jau tikrai nebeverta ieškoti, kur nusipirkti saugos diržus (sako, jie padeda!), ir nebereikia į vairuotojo sėdynę įsiūti pagalvėlės, norint ją pakelti: jos ir taip dažniausiai kilnojasi.

Nors visoje knygoje yra pabrėžiama, jog kiekvienas vairuotojas turi pasirinkti tik saugų greitį ir nepervertinti savo galimybių, vairavimo kultūra per tuos 34-erius metus, kurie praėjo nuo lietuviško knygos leidimo, labai pasikeitė. Sobieslavas Zasada, žymus lenkų lenktynininkas, vis tiek į bet kokią kelionę žiūri kaip į ralį ir vis primena, jog atsipalaiduoti neverta, atleisti abiejų rankų nuo vairo nevalia, būtina susikaupti ir, teisingai įvaldžius šoninio slydimo techniką, kiekvienas galės iš Varšuvos į Lodzę saugiai nuvažiuoti net ir 120 km/h greičiu (kaip suprantu, kelias tik po vieną juostą į kiekvieną pusę). Šoniniu slydimu užmetus automobilio galą nebūtina įveikti kiekvieną kelio vingį, bet pats autorius sako, jog tai daro dažnai. Žiemą, kai būna slidu – netgi ypač dažnai. Jau minėjau, kad tai knyga iš praeito tūkstantmečio.

„Saugus greitis“ tapo klasika ne šiaip sau: joje iš tiesų labai daug informacijos apie tai, kaip greičiau įveikti posūkius, sustabdyti slydimą, stabdyti varikliu ir panašiai. Tai puikus įvadinis vadovėlis, kurį perskaičius norisi pasiieškoti instruktoriaus ir važiuoti į kokią nors aikštelę pabandyti savo mašinos ribas. Zasada teisingai sako, jog tik treniruotės ir geras savo mašinos ribų suvokimas gali padėti išvengti nelaimių kelyje, kai automobilis netyčia pradeda slysti ar į posūkį įvažiuojama per greitai. Tad ši knyga naudinga visiems, kurie sėdi prie vairo, net jei jie ir nesiruošia iš Vilniaus į Pabradę važiuoti posūkiuose šoniniu slydimu lenkiant lėtas fūras.

Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.

Roy F. Baumeister: Willpower

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti.

Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Vaikai nuolat giriami, jie greitai apdovanojami: iš dalies dėl pačių tėvų nekantrumo, bet kartu ir dėl to, kad atsakyti vaikui kažkaip tapę neįprasta. Tai turi tam tikrų neigiamų pasekmių: vaikai nesimoko siekti ilgalaikių tikslų, yra pratę viską gauti čia ir dabar, todėl vėliau lengvai lenda į kreditinių kortelių skolas, negali nuosekliai siekti ilgalaikių tikslų, tikisi, jog valstybė ar tėvai turi jiems viską duoti. Vakarų pasaulyje vaikai ugdomi taip, kad jiems niekada netruktų pasitikėjimas savimi, tačiau tyrimai rodo, jog vien tik pasitikėjimas savimi prie geresnių rezultatų neveda: egzaminus geriausiai išlaiko ne tie, kurie turi geriausią nuomonę apie save, o tie, kurie daugiausiai laiko praleido mokydamiesi.

Valia, gebėjimas susikoncentruoti gali būti ugdomas: jis stiprėja jį treniruojant. Tik nereikia iš karto norėti stulbinančių rezultatų – lyg koks raumuo, įtemptai naudojant valią ji „pavargsta“, tad jai irgi reikia poilsio. Todėl dažniausiai sunku vienu kartu radikaliai pakeisti savo dietą ir numesti daug svorio: po kokios savaitės valios pastangų, vėl labai lengva nuklysti į pyragėlių ir sočių steikų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties dažniausiai niekam nepavyksta įgyvendinti krūvos Naujaisiais metais pasirašytų pažadų: tiesiog tikslų per daug, o valios per mažai. Bet po truputį siekiant nedidukų tikslų ir ugdant valią, galima pasiekti nemažai: gal pradžioje neverta teigti, jog mesiu rūkyti, o pakanka sau pasižadėti nerūkyti vieną dieną – taip, dienos pabaigoje jausiesi pasiekęs kažką konkretaus ir įgysi didesnio pasitikėjimo savo valią.

Aš dažniausiai su valios trūkumu susiduriu atidėliojant darbus. Juk prokrastinacija tokia saldi: net ir šį įrašą atidėliojau porą dienų. Baumeister turi visai neblogų patarimų, kaip su tuo kovoti: nuo tos pačios getting things done metodikos, kurios esmė yra darbo suskaidymas į mažus žingsniukus iki labai į pomidoro techniką panašių patarimų – tiesiog atsisėsk ir viską pamiršęs dirbk. Patiko vieno rašytojo nusistatymas kiekvieną dieną porą valandų paskirti rašymui: per šias dvi valandas galima veikti tik du dalykus – arba rašyti, arba visiškai nieko neveikti. Juk būna, jog įkvėpimo nebūna, bet to nereiktų bijoti, tiesiog dvi valandas reikės sėdėti spoksant į vieną tašką ir nieko neveikiant. Dažniausiai tokiais atvejais įkvėpimas visgi ateina, nes nieko neveikti yra labai labai sunku. O streso dėl „rašytojo užsiblokavimo“ nebūna.

Bendrai kalbant, tai visai nebloga populiariosios psichologijos knyga, paliekanti norą ugdytis savo valią.

 

Ieškomos įdomios ir kilnios idėjos. Ir parduodamas sklypas.

Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.

Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero
Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero

Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui. Tuo tarpu galbūt yra daug kitų, ne tokių pastebimų, sričių, kur net nedidelė pagalba galėtų nuversti kalnus ar pakeisti pasaulį. Į lėšas, skiriamas labdarai, galima žiūrėti kaip į investiciją ir ieškoti tų „neįvertintų“ idėjų, kurios galėtų atnešti didžiausią grąžą, o tada kūrybingai panaudojus net mažas sumas galima nemažai nuveikti.

Viena iš įdomiausių paskutiniu metu matytų idėjų, kuri brangiai nekainuoja, bet suteikia daug džiaugsmo – anoniminis sūpynių fondas, kuris tyliai tyliai, niekam nepastebint, Vilniuje gamina ir kabina sūpynes. Rasti jas galima netikėčiausiose vietose: pats mačiau prabėgdamas pro šalį, kaip suaugę žmonės, jas užtikę ant jų užsiropščia ir pilni šypsenų supasi virš tekančio Neries vandens. Labai puiki, brangiai nekainavusi, idėja, kuri praskaidrins ne vieno žmogaus dieną. Geras išleistų lėšų atsiperkamumas.

Jei visgi tūkstantis litų yra per maži pinigai kažką rimtai nuveikti, galima pasekti investicinio banko Goldman Sachs pavyzdžiu: jie neseniai labdarai skirtas lėšas paskyrė ne kokiam nors labdaros fondui, o išleido juos labdaros lėšų rinkimo veiklai: išleidus kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių žaidimo kūrimui, labdaros tikslams buvo surinkta 1.4 milijono JAV dolerių. Gal ir šį tūkstantį litų būtų galima panaudoti kaip biudžetą žymiai didesnių labdaros lėšų rinkimo kampanijai (vėlgi, aišku, kūrybingai ir smagiai).

Dar viena idėja, kuri mane vis žavi: pliušinių žvėrelių fondas. Berods JAV, Kanadoje ir Britanijoje yra labdaros fondų, kurie policininkus bei greitosios pagalbos medikus aprūpina pliušiniais žvėreliais, kuriuos šie padovanoja vaikams, patekusiems į bėdą. Juk vaikui, patekusiam į buitinio konflikto sūkurį, ką tik išgyvenusiam avariją ar dar kokią nelaimę, labai reikia draugo, kuris galėtų jį nuraminti ir paguosti, o psichologai sako, jog pliušinis meškiukas šią funkciją puikiai atlieka. Keliasdešimt litų kainuojantis žvėrelis gali puikiai nuraminti ir padėti pergyventi stresą. Atsiperkamumas lyg ir neblogas.

Mūsų kaimynai laukia idėjų, kaip išleisti tą tūkstantį litų. Na, ir kad nupirktumėt tą sklypą Kernavėje.

Žvilgčiojimo į telefoną manija

Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant. Kai tik pasidaro kiek nuobodu, kažkaip nejučia imu siekti telefono, kad jis, kaip koks narkotikas, suteiktų dar vieną trumputę naujų (dažniausiai visai bereikšmių) žinių dozę.

Su šia problema susiduriu ne vien aš: šia liga „serga“ tikrai ne vienas mano pažįstamas. Užtat šios bėdos gydymui iš vieno draugo šį savaitgalį išgirdau puikų receptą: susitikus draugams restorane, visi jie turėtų savo telefonus sudėti į vieną krūvą (o dar geriau – bokštą, kad ne taip lengva būtų juos paimti), o tas, kuris pirmas palies savo telefoną (nesvarbu, ar jam suskambėjus, ar jam tiesiog panorus pasitikrinti savo Google+ paskyrą), apmoka viso vakarėlio sąskaitą. Kai staiga tampa labai brangu užsiimti niekingais žvilgčiojimais į telefoną, dingsta visos pagundos blaškyti savo dėmesį ir jį visą gali paskirti savo draugams – bendravimo kokybė tikrai pagerėja. Juk susirinkote ne kartu per telefoną skaityti internetų, o bendrauti, tiesa?

Į tą pačią temą šiandien perskaičiau dar vieną patikusį straipsnį, kuriame teigiama, jog tie, kurie sugeba sukoncentruoti savo dėmesį ir įsiklausyti, dažniausiai daugiau visko pasiekia. Sunku su tuo ginčytis, tereikia prisiminti dažniau nežiūrėti į savo telefoną.

Matt McCleery: The Shipping Man

Ne taip jau dažnai pasitaiko po ranka knygos, kurias suvalgau kone vienu prisėdimu, ir kurios man palieka tikrai gerą įspūdį. Kai kolega rekomendavo paskaityti „The Shipping Man“, pirmieji jos puslapiai daug nežadėjo: galvojau, jog tai bus dar vienas verslo romanas, kokių visokie Goldrattai ir panašūs autoriai prikepę devynias galybes. Klydau nemenkai. Taip, tai iš tiesų verslo romanas, bet tikrai nusisekęs (kiek tik verslo romanai gali būti nusisekę). Tikriausiai rimtiems laivybos vilkams jis gali atrodyti lėkštas ir primityvus, bet, manyčiau, finansininkams jis duoda puikų įvadą į keistą laivybos verslo pasaulį.

Pagrindinis knygos herojus – ne itin nusisekęs fondų valdytojas, kuris, alkoholiško silpnumo akimirką nusiperka seną seną sausakrūvį (atrodo, jog pigiai, nes pagal skaičiavimus, turėtų atsipirkti iš srauto per vienerius metus). Bet gaunasi taip, kaip tikriausiai gaunasi vos ne kiekvienam laivybos diletantui: pinigus uždirba visi, tik ne laivo savininkas. Galų gale per netikėtą sėkmę, herojus tampa didelės naftos tankerių kompanijos (aišku, esančios ant bankroto ribos) vadovu ir sėkmei toliau vis šypsantis „išsivynioja“ iš netikėčiausių situacijų. Knyga nuotaikinga, veiksmas greitas, o perskaitęs ją apie laivybą sužinai tikrai daug. Ir kiek teko bendrauti su laivybos įmonėmis, ten dirbantys žmonės iš tiesų labai panašūs į šioje knygoje piešiamus.

The Shipping Man“ kartu suteikia ir daug įžvalgų į laivybos (o gal ir ne tik jos) verslą: kadangi tai gana paprastas globalus verslas, visi konkurentai patiria tuos pačius kaštus ir gauna tas pačias maržas (nebent esi graikas, kuris labai prastu maistu maitina savo įgulas ir neremontuoja savo sukiužusių laivų), didelių pinigų taip neuždirbsi. Didieji pinigai laivyboje uždirbami iš laivų pirkimo, kai jų baisiai pigūs, nes jų niekam nereikia, ir pardavimo tada, kai jų visiem trūksta. Tad jei sugebi pirkti laivus, kai čarterių kainos itin mažos, o visi vos kvėpuoja dėl apyvartinių lėšų trūkumo, po penkmečio ar dešimtmečio tikriausiai skaičiuosi milžiniškus pelnus, ypač jei nepamirši parduoti savo laivų kokiems nors laivybos verslo naujokams, kurie dažniausiai susidomi šiuo verslu tik tada, kai pervežimo kainos užaugę.

Trumpai tariant, viena įdomesnių ir naudingesnių knygų. Rekomenduoju perskaityti, ypač jei domitės finansais ar laivyba.