Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Nepasiduok kompiuterio pagundoms

Po labai didelės pertraukos, į mano rankas pateko Kompiuterija. Vos tik atsivertus žurnalą perskaičiau labai juokingą Bronislavo Burgio straipsniuką „Nepasiduok kompiuterio pagundoms“. Idėja ten pagrindinė tame kad autorius bando išgelbėti visuomenę (ir kaip pats prisipažįsta, kartu ir save) nuo sukompiuterastėjimo ir bendravimo stokos. Na, man, kaip save gerbiančiam kompiuterastui, tai aišku sukėlė šypseną. Tokią didelę ir plačią.

Tame aprašyti 9 punktai, ko nereiktų daryti prisėdus prie kompiuterio. Štai jie, paeiliui:

  1. Neklaidžiok be tikslo po internetą. Kelionė patraukli, bet nėra labai naudinga. Ji primena bandymą sąvartyne rasti pinigų. Žinok, ko nori, ir imk tik tai ko reikia.
Tai vat.. Ko čia spoksot į ekraną? Internetas bevertis, o ypač šis dienoraštis, eikit gert alaus ar dar ko naudingo veikt.

Jei rimčiau, tai aš lyg ir be tikslo nevaikštau po internetą… Na, darugų minčių skaitymas arba dokumentacijos paieška nėra juk tokie bereikalingi? Be to jei jau internetas šiūkšlynas, tai labai jau turtingas ;)
  1. Tiesioginiai pokalbiai (online chat) turi būti išimtis, o ne įprotis. Paskambink, susitik ir kalbėk žiūrėdamas į akis.
Hah… Aišku po truputį gydausi nuo IRC, bet kai baigsis sesija, vėl ten grįšiu. Ir nematau ten nieko blogo. Bendrauti tiesiogiai brangu ir užima per daug brangaus laiko (važiuot su kažkuo susitikt dėl kažkokio menkniekio?!). Be to, man kaip kompiuterastui sunkoka su merginomis, tad IRC bent vienintelis šansas pasikalbėt su kuo nors turinčiu moterišką pravardę ;)
  1. Neužsiimk kompiuterio tobulinimu. Karieta, prie kurios pritaisytas reaktyvinis variklis, niekada netaps lėktuvu. Tegu kiekvienas dirba savo darbą: kompiuterio tobulintojas – tobulina, naudotojas – naudojasi.
Va čia ir išlenda pagrindinė mąstymo klaida: naudojimasis kompiuteriu nėra darbas. Kompiuterastams kaip aš tai yra didžiulis malonumas. Ir neleisiu kažkokiems mistiniams kompiuterio tobulintojams lįsti prie mano dėžės :)
  1. Savo kompiuterio techninei ir programinei įrangai tvarkyti skirk kuo mažiau laiko. Jei ryte nepasiklosi lovos, vakare anksčiau atsigulsi. Jei turi laivą, moterį ar kompiuterį, gali juos puošti be saiko, tačiau to nusipelno tik moteris.
Pffft… Laiko tam daug neskiriu. *apt-get update && apt-get upgrade* daug laiko neužima. Su tuo lovos pasiklojimu tai nepagavau kampo. Čia siūlymas lovos neklot? Taigi betvarkė bus. O dėl tos moters… iš kur jos? Belieka kompiuteris (o geriausia keli kompiuteriai)
  1. Laiką programai, svetainei ar kitam kompiuterijos gaminiui kurti numatyk tik savaitėms ar mėnesiams, bet ne metams. Darbą baik laiku arba mesk. Programuotojai kenčia nuo gigantomanijos – daugybė nebaigtų projektų tūno kompiuteriuose. Jie niekada nebus baigti.
Na ir…? Jei projektas nebuvo baigtas, reiškia jis buvo neįdomus. Reiškia idėja buvo nepakankamai gera. Reiškia jam nebuvo lemta gimti. Natūrali projektų atranka. Stipriausiųjų išlikimas. Aišku čia kalbant apie namuose laisvalaikiu gaminamus projektus. Darbe gi darai ką liepia. O kur čia gigantomanija? Niekas gi nesiruošia kas savaitgalį sukurti po operacinę sistemą arba po biuro programų paketą. O to „darb1 baik laiku arba mesk“ rezultatas būtų nei vienos nesukurtos programos ;)
  1. Nieko nėra amžina, išskyrus piramides. Geriausia tavo programa gyvuos porą metų, bet ne kelis dešimtmečius. Negaivink jos, jei matai, kad miršta. Verčiau stenkis išsaugoti idėjos gyvybę.
Va apie šitą truputį ir aš galvojau. Kaip ir gaunasi, jog rašyti nesuskaitomą kodą nėra nuodėmė – vis tiek greit niekam tavo programa nebus įdomi ir niekas jos neskaitys. Tris kart valio Perlui. 
  1. Rašyk taisyklingai. Kompiuteris daro rašto laikinumo įspūdį, tačiau nuomonę apie tave susidarys visi, perskaitę net mažą, nesvarbų tavo raštelį. Kur kas blogiau, kai toks rašo , abu nekritiškai skaito. Žmonija gali prarasti raštų kultūrą.
Va čia beveik pilnai sutinku. Bjauru, kai rašo 31337 sKr1p7 k1dd13 stiliumi. Arba kad ir be lietuviškų rašmenų (na, dar IRC galima atleisti… ten nėra kaip nurodyt koduotės). Bet dėl tos raštų kultūros… Prieš porą dienų [Slashdot’e][1] buvo diskusija apie tai, kad amerikonų vaikai nebemoka normaliai rašyti. Man buvo atėjusi po šios diskusijos mintis „o kam reikia priverstinai išsaugoti rašto kultūrą? Tik tam kad ji nebūtų muziejuose? Dantiraščio kultūra irgi sunyko, ar nuo to mum labai blogai? Technologinės ir civilizacijos pažangos nesustabdysi, viskas vystosi taip kaip visiem patogiau“.
  1. Parašyk savo vardą, pavardę. Dokumentus, el. pašto laiškus, interneto svetaines turi kurti ne anonimai. Nepasirašyk vien vardu: tai ne informacija, o dekoracija, tad nesigėdyk savo pavardės. Neprisistatinėk Remiu, Jolka, užuojautos vertu Zukiu
Ir kuo tas Zukis užkliuvo? :) Šiaip tai pilnai sutinku. Bet juk taip įprasta ir dabar visi taip daro: kas gi nežino, kad mano vardas Petras Kudaras, DzHibO – Nikolajus Krauklis, o pukomuko – Juozas Šalna?
  1. Nežaisk. Jei lengvai pasiduodi azartui, apskritai nežaisk kompiuterinių žaidimų. Netikėk, kad žaidimai moko, lavina. Moko ir lavina tik darbas.
Dėl tokio kategoriško teiginio manau pasipriešintų visi pedagogai. Mokymasis neturi būti sunkus darbas. Galima išmokti žaidžiant (vat aš mokydamasi naują programavimo kalbą žaidžiuosi – rašausi _Brainfuck_ interpretatorius, dar kitokias nesąmones. Darbu tai nepavadinsi.

Na užteks, išsiliejau ;) Einu konspektų toliau skaityt.