Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Mokslo paradigmos, individualizmas ir makroekonomika

Šiandien neįtikėtinai daug laiko praleidau skaitydamas įvairius mokslinius dalykus, kuriuose kaip visada galima surasti įdomių minčių ir įžvalgų.

Ryte teko į rankas paimti Thomas S.Kuhn rašliavas apie metamokslą, o tiksliau apie mokslo vystymąsi ir mokslines paradigmas, jų pokyčius, bei to reikšmę „normaliajam“ mokslui bei mokslinėms revoliucijoms. Pagrindinė T.Kuhn idėja yra tame, kad mokslas vystosi labai tolygiai, tik labai nežymiai praplėsdamas savo žinojimo ribas iki tol, kol pasiekia tokį lygį, kai egzistuojanti mokslinė paradigma nebepajėgia paaiškinti naujai sutiktų reiškinių ir nebesugeba išspręsti naujų problemų. Tada mokslą apima krizė, o po jos išnyra nauja idėja, nauja paradigma, kuri tarsi priverčia pažvelgti į mokslines problemas kitoje šviesoje ir surasti geresnius bei įtikinamesnius paaiškinimus. Kai senovės graikų dėsniai nebesugeba paaiškinti gamtos reiškinių, atsiranda Niutonas, kai Niutono teorijos pradeda nebeatlaikyti išbandymų realybe, pasitelkiamas Einšteinas.

Vienas įdomiausių dalykų knygoje yra bandymas apibrėžti, kas tai yra ta paradigma. Tai lyg ir nebylus suvokimas, kuris leidžia paradigmą priimantiems žmonėms vienodai interpretuoti faktus, tačiau toks apibūdinimas kartu leidžia daryti išvadą, jog gali egzistuoti ir keletas skirtingų paradigmų vienu metu, kurios pakankamai gerai paaiškintų visatos reiškinius, nors ir remtųsi skirtingomis prielaidomis. Kelių skirtingų paradigmų šalininkai gali labai sėkmingai kalbėti apie vieną ir tą patį dalyką to visai nepastebėdami ir nesuprasdami vienas kito. Čia panašiai kaip su du žmonėmis, kurių vienas nieko nenusimano apie elektros įtampos matavimus, tačiau mato, kaip tam tikromis sąlygomis voltmetro rodyklė pajuda nuo nulio. Nieko nežinodamas apie elektrą jis mato tik rodyklės judėjimą, tačiau jo nesusieja su elektros teorijomis, o žmogus, matantis rodyklės šokčiojimą kartu „mato“ ir įtampos pokyčius elektros grandinėje.

Važiuodamas troleibusu skaičiau Nobelio premijos laureato ir šiuolaikinio liberalizmo teoretiko Friedrich A.Hayek straipsnį apie tikrąjį ir netikrąjį individualizmą. Buvo puiki iliustracija ką tik minėtai T.Kuhn idėjai, jog kalbėdami apie tas pačias vertybes ir dalykus, naudodami tuos pačius žodžius, žmonės suvokia skirtingus dalykus. Esmė tame, kad žodis „individualizmas“ A.Hayek’o nuomone yra naudojamas visiškai nevienareikšmiškomis prasmės kontinentinėje ir britiškoje Europoje. Britiškosios tradicijos „individualizmas“ reiškia individo rūpinimąsi tik savimi, ir iš šio rūpinimosi kylantį visuomenės gėrį. Šiam požiūriui atstovauja tiek Adamo Smito „nematomoji ranka“, tiek lordas Actonas ir A.de Tocqueville. Individualizmas jokiu būdu nereiškia izoliuotų individų elgsenos – kaip tik priešingai, jis teigia, jog visuomenės elsgseną galima numanyti tik tiriant individų elgseną, nes tik individai patys savaime pilnai suvokia savo veiksmus, norus, paskatas ir todėl gali elgtis racionaliai. Britai teigia, jog visuomenės institucijos, valdžia ir kitos organizuotos visuomenės gyvenimo apraiškos kyla spontaniškai iš individų individualių paskatų, kai jie mažiausiai suka galvą dėl bendros visuomenės gerovės. Tuo tarpu kontinentinės pakraipos individualizmo filosofai remiasi dekartiškuoju racionalizmu, ir teigia, jog visuomenė yra taip sutvarkyta, nes tai yra kryptingas individų veiklos rezultatas – socialinė žmonių veikla gali būti pajungiama bendram gėriui tik tada, kai ją planuoja individualus protas. Tokio planuotojo reikalingumas veda prie socializmo, kai tuo tarpu tikrasis, britiškasis, individualizmas teigia, jog būdami laisvi žmonės galėtų pasiekti žymiai daugiau nei gali suplanuoti atskiro žmogaus protas. Žodžiu turime dvi teorijas, kurios vadinasi tuo pačiu individualizmo pavadinimu, bet yra radikaliai skirtingos – viena teigia, kad geriausia, kai visi žmonės paiso tik savo individualių interesų nekreipdami per daug dėmesio į visuomenės interesus, ir kitą, kuri teigia, jog geriausia, kai visą visuomenės elgseną suplanuoja atskiras individas.

Darbe teko nusileisti nuo visų šitų filosofijų arčiau žemės ir įnirtingai bandyti prisiminti makroekonomikos paskaitas bandant išmąstyti kas turėtų galų gale atsitikti su valiutos kursu nedidelėje atviroje ekonomikoje, kai esant dideliai infliacijai vykdoma restrikcinė monetarinė politika keliant palūkanų normas. Viena vertus, palūkanų normų pakėlimas turėtų pritraukti daug užsienio kapitalo, kuris savaime suprantama didins vietinės valiutos paklausą tuo keldamas valiutos kursą, tačiau kita vertus, besilaikanti aukštesnė infliacija šalyje mažina vietinės valiutos perkamąją galią, o tai turėtų lyg ir mažinti valiutos kursą. Reiktų susiieškoti konspektus :/