Month: August 2004

Didelių žmonių žaidimai

Lietuva, Pastebėjimai

Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.

Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.

Prieš lendant giliau į Lietuvos elektros energijos turbūt vertėtų papasakoti plačiau, kaip viskas joje veikia. Pradžioje elektros energija yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje arba Elektrėnų elektrinėje, arba dar galybėje kitų mažų elektrinių, kurios dažniausiai priklauso valstybei. Paskui ta elektros energija yra parduodama Lietuvos Energijai, kuri taip pat yra valstybinė įmonė. Lietuvos Energija eksploatuoja aukštos įtampos elektros perdavimo linijomis, rūpinasi elektros energijos eksportu ir taip toliau. Kad toliau elektros energija pasiektų galutinį vartotoją, ji yra parduodama skirstomiesiems tinklams, kurių yra du: Rytų skirtomieji tinklai, kurie kol kas yra valstybiniai, ir Vakarų skirstomieji tinklai, kurie neseniai buvo privatizuoti, ir kuriuos įsigijo VP Market grupė (taip, ta pati, kuri valdo Maximas, Saulutes, Minimas ir Medijas). Vat šios dvi skirstomųjų tinklų kompanijos galų gale parduoda pagamintą elektros energiją galutiniam vartotojui, t.y. jums, kad jūs galėtumėt naktimis įsijungti savo kompiuterius pasitikrinti elektroninio pašto, pasišildyti sumuštinius mikrobangėje ir įsijunti šviesą laiptinėje, kad jūsų tamsoje neužpultų piktų kėslų turintis kaunietis.

Visa tai turbūt labai gražiai veiktų normalios konkurencijos sąlygomis, kai kiekviena kompanija užsiimtų savo reikalais, ir stengtųsi maksimizuoti pelną tik iš savo teikiamų paslaugų – t.y. Ignalinos atominė elektrinė pelnytųsi tik iš elektros gaminimo ir pardavimo didmeninėmis kainomis, Lietuvos energija skirstytų ir pardavinėtų elektrą aukštos įtampos linijomis, o skirstomieji tinklai bendrautų su bobutėmis iš Kirtimų, kurios nenori mokėti savo elektros energijos tiekimo sąskaitų. Bet viskas nėra taip paprasta, nes energetikos kainų komisija (ar kaip ten ji vadinasi) nustato kainas, kuriomis kiekvienas rinkos dalyvis gali parduoti savo tiekiamą elektros energiją. Vat čia ir prasideda visi cirkai, kadangi kainų nustatymo taisyklės yra gana įdomios, ir turi įvairių skylių, per kurias gal būt būtų galimą išlįsti ir pakelti kainas (neabejojama, kad kainų komisija kainas laiko dirbtinai žemas, o laisvoje rinkoje jos gerokai padidėtų). Kainų komisija negali nustatyti energijos pardavimo kainų pasižiūrėjusi į lubas, išmetusi kauliuką ar ištraukusi atsitiktinę kortą iš kaladės (arba pasiklausiusio to, kas daugiausiai sumokėjo jai “paskatinamųjų premijų”), nes yra nustatyta pakankamai tiksli metodika šioms kainoms nustatyti, kuri remiasi daugiausia elektros gavybos bei perdavimo skirstomaisiais tinklais kaštais. Tai tiesiog reiškia, kad kainas stengiamasi nustatyti taip, kad niekam elektros tiekimas nebūtų nuostolingas.

Viskas labai gražu, tik reikia prisiminti, jog iš tikrųjų labai sunku nustatyti tikruosius elektros tiekimo kaštus, nes jie priklauso ir nuo labai nesunkiai keičiamų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normų. Kai įmonė įsigija ilgalaikį turtą – pasistato aukštos įtampos elektros perdavimo liniją ar dar ką nors – tai dažniausiai tas lėšas, kurios buvo sunaudotos šiam įsigyjimui paskirsto keletui metų – tarkim kokiai dešimčiai. Pavyzdžiui, jeigu aš pastačiau elektros tiekimo liniją Vilnius-Kaunas, ir tai man kainavo 100 milijonų litų, tai aš kasmet į nuostolius nurašysiu po 10 milijonų litų, kad už dešimt metų galėčiau sakyti, jog ta linija “nusidėvėjo” (iš tikrųjų gal po dešimties metų ji ir nusidėvės, ir man reikės sukišti lygiai tiek pat lėšų jos atnaujinimui). Tokiu atveju, šįmet man į elektros linijos Vilnius-Kaunas projektą sukišus 100 milijonų litų, dešimt ateinančių metų man kiekvienais metais pelnas sumažės dešimčia milijonų litų, nes tos išlaidos bus savotiškai paskistytos visam dešimtmečiui, nors daugiau lėšų visus kitus metus aš šiam projektui neišleisiu.

Vienas svarbiausių dalykų elektros energijos kainos nustatyme yra būtent ši nusidėvėjimo norma – t.y., jeigu turėčiau skirstomųjų tinklų kompaniją, man elektros energijos pardavimo kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į tuos 10 milijonų litų, kuriuos neva patiriu kiekvienais metais. Čia skirstomųjų tinklų kompanijos atrado aukso gyslą – juk galima padidinti šią nusidėvėjimo normą, ir atrodys, jog mes patiriame didesnius kaštus, todėl ir turime kelti kainas. Lengviausia padidinti nusidėvėjimą yra padidinant turto vertę, o tai galima padaryti atliekant turto perkainojimą. Tai būtų maždaug taip, lyg aš po penkerių metų elektros linijos Vilnius-Kaunas eksploatavimo (prisiminkime, kad į šią liniją investavau 100 milijonų litų, o kasmet ji nusidėvėjo po 10 milijonų, tad dabar jos buhalterinė vertė yra 50 milijonų) padarau turto vertinimą, ir pamatau, kad iš tikrųjų ta elektros linija yra verta 80 milijonų litų. Dabar nusidėvėjimą galiu taikyti dar trejais metais ilgiau, nei būčiau galėjęs anksčiau, o tai reiškia, kad mano išlaidos bus šiek tiek dirbtinai, bet padidinamos (o padidintos buhalterinės išlaidos, nors joms neišleidžiama nei vieno realaus cento, reiškia, kad galiu padidinti kainas ir pelną)

Tokį planą legaliai didinti elektros energijos kainas turėjo turbūt tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomieji tinklai, tiek Lietuvos Energija. Visos šios bendrovės lyg buvo atlikusios turto perkainojimus, kurie leistų padidinti nusidėvėjimo normas ir padidinti kainas, bet šiandien kainų kontrolės komisija pakišo koją, mat nutarė, jog kainos bus skaičiuojamos remiantis turto vertei prieš bet kokius perkainojimus. Nenuostabu, kad šių bendrovių akcijos po šių naujienų gana stipriai krito. Neišdegė.

Tiesa, Vakarų skirstomieji tinklai turto perkainojimu bandė nušauti du zuikius. Antrasis yra šiek tiek subtilesnis ir susijęs su bendrovės privatizavimu. Esmė tame, kad Vakarų skirstomuosius nusipirko NDX Energija (kuri priklauso VP Market grupei), kuri juos pirko už pasiskolintus iš banko pinigus. Šiuo metu yra vykdomas įstatinio kapitalo mažinimas, kurio metu dalis buvusio įstatinio kapitalo bus išmokėta Vakarų skirstomųjų tinklų akcininkams, o po šio įstatinio kapitalo mažinimo berods tą pačią dieną seks įstatinio kapitalo didinimas iš perkainojimo rezervo. Tokiu atveju įstatinis kapitalas kaip ir nepakis, tačiau pati vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė pasiims naują paskolą ir iš jos gautomis lėšomis apmokės NDX Energijai suteiktą paskolą. Vienintelis šių reorganizacijų rezultatas bus skolų permetimas iš NDX į VST bei nedidelių pinigų išmokėjimas smulkiesiems akcininkams, kurie dabar nusipirkę akciją už 200 litų gaus 108 litus grynais ir vis dar turės akciją bendrovės, kurios skolos padidėjo labai nemaža suma. Niekas iš niekur niekad neatsiranda, o perkainojimo rezervai kartais labai patogūs.

Hayek apie socializmo apskaitą

Ekonomika, Knygos

Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje. O kai nebeturime kainų, tai kyla išteklių apskaitos problema – nebegali susigaudyti, ar gamini daugiau ar mažiau, ar tavo perkamoji gali padidėjo, ar sumažėjo. Galima sakyti, kad vienintelė teisinga išeitis vykdant apskaitą būtų grįžti prie natūrinės apskaitos ir savo pasiekimus matuoti fiziniais matais – pagaminau tris automobilius, išauginau 15 tonų bulvių ir parašiau tris meilės romano skyrius. Tačiau toks išteklių matavimo būdas yra ne vien tik sudėtingas, bet kartu vis tiek neparodo tikrųjų pasiekimų: tarkim vienais metais sumažėja išaugintų bulvių viena tona, o padidėja automobilių gamyba dviem vienetais – neturint šių daiktų rinkos vertės mato pinigais negalime spręsti, ar bendrai mūsų gamybos galimybės padidėjo, ar sumažėjo, ir ar tos neužaugintos bulvės atsveria papildomai pagamintus automobilius.

Dar viena, šiek tiek subtilesnė iš to išplaukianti problema, yra neefektyvus išteklių panaudojimas gamyboje ir ypač inovacijų diegimas. Tuo metu, kai F.A.Hayek rašė šiuos straipsnius, jam akis badė Rusijos, diegiančios vis naujesnias technologijas, ir linkusios į gigantomaniją, pavyzdys. Jo nuomone, ekonomikos planuotojai bet kokia kaina siekia RUsijoje įdiegti naujas technologijas gamyboje, kad galėtų tuo pasididžiuoti, bet, neturėdami realių išteklių kainų, už šias technologijas stipriai permoka. Tokiu atveju pasiekiamas nemažas technologinis išsivystymas, bet realus našumas nepadidėja – sumokama kaina yra žymiai didesnė, nei ji atsipirktų rinkos ekonomikoje.

Nuversti kalnus

Pastebėjimai

Kodėl taip būna, kad kai jau pagaliau atrandi jėgų nuversti kalnus, kai jau netgi tikiesi, kad bus visai įdomu su jais pasigalynėti ir po nemažai padėtų pastangų bus galima džiaugtis kažką pasiekus, tik tada tau primenama, kad sulyginti kalnus nėra svarbiausia, o plokščias pasaulis bus labai nykus?

Sėdžiu pasiraitojęs rankoves kalno papėdėje, nežinodamas kur dėti žvilgsnio.

Mokslo paradigmos, individualizmas ir makroekonomika

Knygos

Šiandien neįtikėtinai daug laiko praleidau skaitydamas įvairius mokslinius dalykus, kuriuose kaip visada galima surasti įdomių minčių ir įžvalgų.

Ryte teko į rankas paimti Thomas S.Kuhn rašliavas apie metamokslą, o tiksliau apie mokslo vystymąsi ir mokslines paradigmas, jų pokyčius, bei to reikšmę „normaliajam“ mokslui bei mokslinėms revoliucijoms. Pagrindinė T.Kuhn idėja yra tame, kad mokslas vystosi labai tolygiai, tik labai nežymiai praplėsdamas savo žinojimo ribas iki tol, kol pasiekia tokį lygį, kai egzistuojanti mokslinė paradigma nebepajėgia paaiškinti naujai sutiktų reiškinių ir nebesugeba išspręsti naujų problemų. Tada mokslą apima krizė, o po jos išnyra nauja idėja, nauja paradigma, kuri tarsi priverčia pažvelgti į mokslines problemas kitoje šviesoje ir surasti geresnius bei įtikinamesnius paaiškinimus. Kai senovės graikų dėsniai nebesugeba paaiškinti gamtos reiškinių, atsiranda Niutonas, kai Niutono teorijos pradeda nebeatlaikyti išbandymų realybe, pasitelkiamas Einšteinas.

Vienas įdomiausių dalykų knygoje yra bandymas apibrėžti, kas tai yra ta paradigma. Tai lyg ir nebylus suvokimas, kuris leidžia paradigmą priimantiems žmonėms vienodai interpretuoti faktus, tačiau toks apibūdinimas kartu leidžia daryti išvadą, jog gali egzistuoti ir keletas skirtingų paradigmų vienu metu, kurios pakankamai gerai paaiškintų visatos reiškinius, nors ir remtųsi skirtingomis prielaidomis. Kelių skirtingų paradigmų šalininkai gali labai sėkmingai kalbėti apie vieną ir tą patį dalyką to visai nepastebėdami ir nesuprasdami vienas kito. Čia panašiai kaip su du žmonėmis, kurių vienas nieko nenusimano apie elektros įtampos matavimus, tačiau mato, kaip tam tikromis sąlygomis voltmetro rodyklė pajuda nuo nulio. Nieko nežinodamas apie elektrą jis mato tik rodyklės judėjimą, tačiau jo nesusieja su elektros teorijomis, o žmogus, matantis rodyklės šokčiojimą kartu „mato“ ir įtampos pokyčius elektros grandinėje.

Važiuodamas troleibusu skaičiau Nobelio premijos laureato ir šiuolaikinio liberalizmo teoretiko Friedrich A.Hayek straipsnį apie tikrąjį ir netikrąjį individualizmą. Buvo puiki iliustracija ką tik minėtai T.Kuhn idėjai, jog kalbėdami apie tas pačias vertybes ir dalykus, naudodami tuos pačius žodžius, žmonės suvokia skirtingus dalykus. Esmė tame, kad žodis „individualizmas“ A.Hayek’o nuomone yra naudojamas visiškai nevienareikšmiškomis prasmės kontinentinėje ir britiškoje Europoje. Britiškosios tradicijos „individualizmas“ reiškia individo rūpinimąsi tik savimi, ir iš šio rūpinimosi kylantį visuomenės gėrį. Šiam požiūriui atstovauja tiek Adamo Smito „nematomoji ranka“, tiek lordas Actonas ir A.de Tocqueville. Individualizmas jokiu būdu nereiškia izoliuotų individų elgsenos – kaip tik priešingai, jis teigia, jog visuomenės elsgseną galima numanyti tik tiriant individų elgseną, nes tik individai patys savaime pilnai suvokia savo veiksmus, norus, paskatas ir todėl gali elgtis racionaliai. Britai teigia, jog visuomenės institucijos, valdžia ir kitos organizuotos visuomenės gyvenimo apraiškos kyla spontaniškai iš individų individualių paskatų, kai jie mažiausiai suka galvą dėl bendros visuomenės gerovės. Tuo tarpu kontinentinės pakraipos individualizmo filosofai remiasi dekartiškuoju racionalizmu, ir teigia, jog visuomenė yra taip sutvarkyta, nes tai yra kryptingas individų veiklos rezultatas – socialinė žmonių veikla gali būti pajungiama bendram gėriui tik tada, kai ją planuoja individualus protas. Tokio planuotojo reikalingumas veda prie socializmo, kai tuo tarpu tikrasis, britiškasis, individualizmas teigia, jog būdami laisvi žmonės galėtų pasiekti žymiai daugiau nei gali suplanuoti atskiro žmogaus protas. Žodžiu turime dvi teorijas, kurios vadinasi tuo pačiu individualizmo pavadinimu, bet yra radikaliai skirtingos – viena teigia, kad geriausia, kai visi žmonės paiso tik savo individualių interesų nekreipdami per daug dėmesio į visuomenės interesus, ir kitą, kuri teigia, jog geriausia, kai visą visuomenės elgseną suplanuoja atskiras individas.

Darbe teko nusileisti nuo visų šitų filosofijų arčiau žemės ir įnirtingai bandyti prisiminti makroekonomikos paskaitas bandant išmąstyti kas turėtų galų gale atsitikti su valiutos kursu nedidelėje atviroje ekonomikoje, kai esant dideliai infliacijai vykdoma restrikcinė monetarinė politika keliant palūkanų normas. Viena vertus, palūkanų normų pakėlimas turėtų pritraukti daug užsienio kapitalo, kuris savaime suprantama didins vietinės valiutos paklausą tuo keldamas valiutos kursą, tačiau kita vertus, besilaikanti aukštesnė infliacija šalyje mažina vietinės valiutos perkamąją galią, o tai turėtų lyg ir mažinti valiutos kursą. Reiktų susiieškoti konspektus :/

Tikimybės

Pastebėjimai

Šiandieną tarp kolegų buvo iškilusi idėja, kad statymas lažybose už vieną ar kitą komandą kai kuriais atvejais būtų gal visai nebloga investicija. Na, į visą tai galima pažvelgti analitiškai ir pasitelkti paprasčiausią matematiką.

Kaip pavyzdį galima paimti statymus už rytojaus rungtynes tarp Lietuvos ir Puerto Riko. Tuo metu, kai rašiau šį įrašą, topsport išlošiai buvo atitinkamai 1.27 ir 3.00, o orakule – 1.24 ir 3.15. Taigi geriausi išlošiai yra 1.27 ir 3.15. Pirmiausia galima patikrinti, ar nėra nerizikingo pelno galimybės – t.y. ar negali būti tokios situacijos, kad tam tikromis proporcijomis statant už abi komandas, bet kuriai iš jų laimėjus būtų gaunamas teigiamas išlošis. Aišku, naivu tikėtis tokios situacijos, nes būtent lažybų bendrovės ir gyvena iš šio nerizikingo pelno, ir juo nesidalina su žaidėjais, bet jeigu tarp keleto bendrovių siūlomų išlošių yra pakankamai didelis skirtumas, tai tokia galimybė bent jau teoriškai galėtų atsirasti. Norint patikrinti ar yra tokia mažai tikėtina rizikos arbitražo galimybė, po nesunkios pelno maksimizavimo (arba nuostolių minimizavimo ;) funkcijos pasirašymo ir jos kritinio taško radimo jos išvestinę prilyginus nuliui gaunasi, kad geriausiu atveju nieko nerizikuojant iš šios situacijos galima išpešti 19 centų nuostolį nuo kiekvieno investuoto lito (tai būtų galima pasiekti, jei iš kiekvieno lito 71.3 cento pastatytume už Lietuvą, o 28.7 centus už Puerto Riką – tokiu atveju nesvarbu kas laimės, mes nuo kiekvieno lito prarasime po 19 centų). Tie 19 centų kaip tik ir yra mokestis, nuo kiekvieno lito, kurį teoriškai uždirba lažybų kompanija, o iš šių skaičiavimų galima pastebėti, kad lažybų dalyviai Lietuvos šansus laimėti rungtynes vertina 71.3 procentų tikimybe.

Taigi nerizikuojant nieko nelaimėsime. Na, investicijų be rizikos ir nebūna. Bet už ką tada statyti ir į ką investuoti – į Lietuvos pergalę, kuri atrodo gal ir patikima, bet neša ne daug potencialaus pelno (24 centus) rizikuojant gana didele suma (visu litu), ar į Puerto Riko sėkmę, kuri gal ir nelabai tikėtina, bet už tai vilioja dideliu išlošiu. Teoriškai viskas turėtų priklausyti nuo paties „investuotojo“ manymo kas kokius turi šansus laimėti, ir svarbiausia, kiek tas numanymas skiriasi nuo visų kitų statytojų nuomonės. Tarkim, jeigu aš manau, jog tikimybė, jog Lietuva laimės prieš Puerto Riką yra ne 71.3 procentas, kaip ją vertina rinka, o tik 60 procentų, tai aš logiškai turėčiau statyti už Puerto Riką, nes tuomet mano manymu tikėtinas išlošis bus 0.4 * (3.15 – 1) – 0.6 * 1 = 0.26 Lt (jeigu statyčiau už Lietuvą, tai mano tikėtinas išlošis būtų neigiamas -0.84 Lt). Na, tie 26 centai tikėtino išlošio atrodo neblogai, tačiau tai tik tikimybėmis pasvertas vidurkis, o reali šio statymo baigtis yra +2.15 Lt su tikimybe 0.4 ir -1.00 Lt su tikimybe 0.6. Investiciniu požiūriu tai labai didelės rizikos, kurios būtų labai sunkiai pateisinamos – akcijų rinkose vyraujančios rizikos yra turbūt keletą šimtų kartų mažesnės (na, čia tik turint omenyje, jog statome tik vieną kartą – didėjant statymų skaičiui, statant kitose varžybose, rizika turėtų truputį diversifikuotis ir tikrieji išlošiai artėti prie vidurkio).

Ping?

Darbas, Investicijos, Pastebėjimai

Aš dar šiek tiek gyvas, nors nerašiau jau čia oj kiek ilgai. Tiesa, mano moblogas lyg ir buvo gyvas per visą tą laiką.

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl nerašiau, buvo laiko stoka, tačiau vien tai pilnai nepaaiškintų šios visiškos abstinencijos nuo internetinių dienoraščių – juk pastarąsias porą savaičių atostogavau ir nieko neveikiau.

Visko esmė glūdi šiek tiek kitur. Kaip daugelis turbūt žino, beveik prieš pusę metų pakeičiau savo veiklos sritį, ir metęs kompiuterastiškus dalykus tapau tuo, kuo ir siekiau tapti nuo įstojimo į universitetą dienos – finansų analitiku. Būdamas kompiuterastu stengiausi būti labai atviras apie tai ką veikiu ir ko išmokstu bei visada šias naujas savo žinias perduodavau šiame dienoraštyje. Pasirodo, kad finansų pasaulis ganėtinai skiriasi nuo kompiuterastinio pasaulio, kuris yra labai atviras žinių dalyboms. Finansų rinkose žinios yra pati savaime prekė, o gal būt tiksliau – priemonė pinigams uždirbti, todėl jomis per daug lengvai nesišvaistoma. Sėkmingas investavimas daugeliu atvejų priklauso nuo tavo požiūrio į bendroves, nuo jų perspektyvų įvertinimo ir kitų sudėtingų dalykų. Pati investicijos sėkmė dažnai užtikrinama analitikų įžvalgos, tačiau gerai nuspėti įmonės vertę ateityje nepakanka – reikia nuspėti geriau nei tavo konkurentai ir kiti investuotojai. Iš šito „nuspėti geriau nei kiti“ ir kyla finansų sektoriaus paslaptingumas ir nenoras dalintis patirtimi, kuris man atrodė vienas didžiausių kontrastų tarp kompiuterastijos ir finansų.

Nesakau, kad man tas paslaptingumas kartais nepatinka, ir netgi nesakau, kad jo yra primygtinai reikalaujama – tiesiog dažniau reikia susimastyti apie tai ką kalbi, ir pasvarstyti ar tai ką sakai atitinka tavo ir tavo įmonės interesus. Patys finansų analitikų pasisakymai ir analizės dažnai yra protingai suregzti proto žaidimai, skirti kitiems rinkos dalyviams – štai koks nors George Soros pasakė, kad nori, jog JAV dolerio vertė kristų – ar tai priimti kaip gryną pinigą ir parduoti dolerį, ar kaip tik ponas G.Soros tikisi, kad visi, išgirdę tokias jo kalbas ims pardavinėti dolerį, o tada jis galės jo daug nusipirkti, kad rinkoje nutilus bangoms, ir viskam atsistojus į savo vietas, galėtų jį brangiai parduoti? Visada galų gale tenka kliautis tik savo analizėmis.

Štai kodėl nerašau savo dienoraščio apie finansus – nes tai skiriasi nuo rašymo apie kompiuterastizmus. O apie kompiuterastizmus šiais laikais nieko nebenusimanau. Nebent tai, kad naujausia perlo versija yra berods 5.8.5, o ką tik išleistas PHP 5.0.1 gal kada nors atsiras ir mano serveriuose. Bet kol kas pakanka ir Perlo.