Neigiamos analitikų rekomendacijos
Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.
Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.
Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.