Nekilnojamo turto burbulas ir ekonomikos teorija
Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.
Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:
“Ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jas kainuoja pagaminti. Būsto kaina atspindi žemės sklypo, statybinių medžiagų vertę, darbininkų algą ir protingą statybos įmonių pelną”, – sakė R.Kuodis.
Mano nuomone, ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jų kainą nustato prekės pasiūla ir paklausa, o tai su prekės pagaminimo kaštais nevisada turi ką nors bendro. Prekės pagaminimo kaštai yra vienas iš faktorių (galbūt ir vienas svarbiausių, bet sunku tai būtų teigti), kuris nulemia prekės pasiūlą, bet lygiai taip, kaip žirklės nekerpa vienais ašmenimis, taip ir kainos ekonomikoje nustatomos kartu pagal paklausą ir pasiūlą.
Kita mintis, kuri irgi nemažai nustebino:
Varžydamiesi vienas su kitu, pardavėjai kainą gali kelti ir kelti
Varžydamiesi pardavėjai, jeigu jie iš tikrųjų stengiasi parduoti prekę, tačiau to negali padaryti esamame kainų lygyje, nes nėra pirkėjų, kainą mažins, o ne kels. Nes jeigu tavo iškeptos bandelės niekas neperka už 100 litų, tai sunkoka tikėtis, kad kažkas nupirks ją už 200 litų. Tikėtina, kad tik nuleidęs kainą iki vieno lito, rasi pirkėją ir sugebėsi parduoti savo prekę. Juk tai elementari ekonomikos teorija — paklausos kreivė leidžiasi žemyn.