Michael J. Gelb: Norėčiau mokėti daryti stebuklus

Michael Gelb knyga „Norėčiau mokėti daryti stebuklus“ yra apie Leonardo da Vinči mąstymo būdus, jo būdą stebėti gamtą, ugdyti savo kūrybiškumą ir gausinti savo žinias. Pati ši knyga gal nieko labai naujo ir nepasako, tačiau tikria įkvepia. Ją perskaitęs nori išpūsti ausis, atmerkti akis, giliau įkvėpti aplinkos kvapus ir naujai pažvelgti į pasaulį: ir pažvelgti taip, kad su kiekvienu kvėptelėjimu, garsu ar akies obuolio pasukimu išmoktum apie pasaulį ką nors naujo, ugdytum savo pojūčius ir jais mėgautumeisi.

Pagrindinę knygos dalį sudaro septyni pagrindiniai principai, kurias gyveno Leonardo da Vinčis. Pirmas jų yra smalsumas: reikia nebijoti uždavinėti klausimus, išsamiai viską tyrinėti, pajusti atradimo džiaugsmą. Antras iš jų yra praktika ir nepasitikėjimas autoritetais. Da Vinčis pripažino tik tas žinias, kurias galėjo pats patvirtinti savo potyriais: autoritetai gi gali irgi klysti. Trečias, ir vienas plačiausiai aprašytų ir labiausiai įkvepiančių principų, yra savo pojučių lavinimas. Primenama, kad reikia įsijausti į visus pojūčius, kuriuos patiriame, net ir kasdieną: reikia įdėmiai mėgauti muzikos garsais, valgant reikia pabandyti pajausti maisto skonį, ne vien jį greitai nuryjant, grožėtis gamta ir visais vaizdais, kuriuos matome, uostyti įvairiausius kvapus, stengiantis juos sulyginti ir įsiminti, liesti įvairius paviršius, analizuoti kokie pojūčiai apima, perbraukiant pirštais per knygą ar per kilimą. Ketvirtas principas yra žavėjimasis paradoksais, kuris tobulai da Vinčio ir buvo įamžintas Mona Lizoje. Penktas principas stengiasi suderinti tarpusavyje mokslą ir meną, kūrybą ir analitiką: da Vinčis buvo tiek puikus inžinierius, tiek menininkas, o šios sritys jo veikloje viena kitą puikiai papildė. Šeštas principas teigia, jog svarbi ir fizinė kūno harmonija, atkartodamas Antikos posakį, jog sveikame kūne būna ir sveika siela. Paskutinis principas teigia, jog visuose tyrinėjimuose reikia stengtis įžvelgti bendrą sistemą, reiškinių tarpusavio ryšius ir esmę.

Ši knyga gal nėra tokia įtaigi, kad visiškai pakeistų gyvenimą, bet ją perskaitęs bent šiek tiek į pasaulį žvelgiu šviežesnėmis akimis ;)

Milan Kundera: Pokštas

Kai baigiau skaityti Milano Kunderos knygą „Pokštas“, dar nelabai buvau suvokęs, kokia buvo šios knygos pagrindinė mintis. Tik vėliau geriau pagalvojęs, priėjau išvados, kad galbūt ja galėtų tapti noras išryškinti, jog tuos pačius faktus žmonės interpretuoja visiškai skirtingai. Bent jau tokia mintis pasikartoja mažiausiai trijose knygos vietose: ją atitinka ir pats herojaus pokštas, dėl kurio jis buvo išmestas iš partijos, ir herojaus bei Liucijos meilės istorija, ir herojaus kerštas siekiant suvilioti svetimą moterį. Kad ir kaip ten bebūtų, romane yra ir kitų, šalutinių minčių, kurias, atrodo, išplėtojus būtų galima parašyti žymiai didesnį įspūdį paliekantį romaną: knygoje minima ir jaunimo bei tradicijų priešprieša, komunistų partijos narių dramos, netgi katalikų socialinės doktrinos ir socializmo požiūrių skirtumai. Bet atrodo, kad romanas didesnio įspūdžio nepalieka net patiems to romano herojams: pagrindinis jų, Liudvikas, žvelgia į viską su lengva ironija, kartais ironizuojama ir pati ironija, o Liudviko penkeri metai praleistų kasyklose vien dėl trijų sakinių, kurie turėjo būti pokštu, atrood jam nebuvo nei labai reikšmingi, nei svarbūs.

Tai pirmoji Milano Kunderos knyga, kurią man teko skaityti, bet jaučiu, kad ji tik vidutiniška. Gal tiesiog reikėjo man skaityti kokią kitą šio autoriaus knygą.

Arbata, astrologija ir horoskopai

Šeštadienį dalyvavau Finansų analitikų asociacijos tradicinėje kiniečių arbatos gėrimo ceremonijoje, kurioje apie astrologiją susirinkusiems pasakojo ir astrologas-meteorologas Naglis Šulija. Pati arbatos gėrimo ceremonija gana ilga, su daugybe visokių veiksmų, kurių kiekvienas turi savo prasmę: štai arbatos puodelis geriamas trimis gurkšniais — už dangų, save ir žemę, vanduo kaitinamas tik ant mėlynos spalvos ugnies, kuri simbolizuoja taiką, o pats arbatos ruošimas pradedamas jos uostymu ir prisijaukinimu. Gėrėme žaliai mėlyną arbatą ulong (prisimenu tą pavadinimą, nes jis man asocijuojasi su kompiuterastiniu pasauliu ir duomenų tipu unsigned long), kuri auginama maždaug pusantro kilometro aukštyje. Nesu arbatos gurmanas, tad man visos trys arbatos, iš kurių galėjome rinktis, atrodė maždaug tokios pačios, nors ponas Šulija tik pauostęs jas galėjo apibūdinti, kam jos tiktų: viena skatintų neįpareigojančią ir laisvą diskusiją, kita tiktų susikoncentravimui ties sunkiu ir sudėtingu uždaviniu, o trečia suteiktų papildomos energijos ir teigiamai nuteiktų dalykiniams susitikimams. Kaip analitikai, pasirinkome tą arbatą, kuri reikalinga sunkių uždavinių sprendimui, juolab kad ir įdomiausiai ji atrodė.

Prisiklausę paaiškinimų apie arbatos gėrimo tradicijas, pamažu perėjome prie pokalbio apie astrologiją. Naglis papasakojo apie jos kilmę ir apie tai, kas yra horoskopas. Astrologija senovėje buvo neatskiriama nuo astronomijos, ir tik vėliau, gal tik viduramžiais ji atskilo nuo astronomijos ir tapo atskiru „mokslu“. Astrologija remiasi vien tik empiriniais stebėjimais ir prielaida, kad dangaus įvykiai turi atsispindėti ir žemėje. Astrologijos duomenys ir aiškinimai buvo renkami per daugelį šimtmečių, ir iš to buvo daromos išvados: jeigu Marsas kyla žmogaus gimimo metu, o vėliau žmogus tampa karvedys, tai reiškia, kad Marsas yra karo ir lyderystės planeta, ir kai kitą kartą astrologas susidurs su tokiu pat reiškiniu kito kokio nors žmogaus gimimo metu, bus galima prognozuoti, kad jis irgi bus linkęs į lyderiavimą ir karinius dalykus. Pats svarbiausias dalykas astrologijoje yra tikslus žmogaus (ar valstybės, ar dar ko nors kito) gimimo datos (ir pageidautina – minutės) nustatymas, o būtent žvaigždžių išsidėstymas žmogaus gimimo metu yra vadinamas horoskopu (nuo graikiškų žodžių ωρα, kuris reiškia „valanda“ ir σκοπεω, kuris reiškia „tiriu“, „stebiu“). Viena didžiausių problemų astrologijoje yra būtent tai, kad labai retai žinoma tikslus žmogaus gimimo laikas, o net ir keletas minučių gali turėti daug įtakos (kaip tikino Naglis, dėl šios priežasties dvynukų horoskopai būna nevienodi). Tačiau būtent žinant kai kurias žmogaus charakterio savybes, galimas ir atvirkštinis procesas, t.y. įmanoma nustatyti ir tikrąjį žmogaus gimimo laiką, jeigu yra žinomas apytikslis, ir jeigu žmogus nuoširdžiai ir atvirai sutinka atsakyti į astrologo užduodamus klausimus, kurie dažniausiai apsiriboja hipotetinių situacijų vertinimu (maždaug „jeigu būtų taip, tai ką jūs darytumėte?“). Iš šių charakterių savybių galima atsekti ir žvaigždžių išsidėstymą gimimo metu, ir toliau prognozuoti žmogaus ateitį. Naglis ne kartą pabrėžė, jog astrologija jokiu būdu nėra fatalistinė, ir neteigia, jog jeigu žvaigždės yra tokios, tai taip ir bus. Geriausiu atveju, astrologija gali teikti tik patarimus elgtis vienaip ar kitaip.

Dėl pačios astrologijos prasmės ir ar ji iš tiesų veikia, tai atrodo niekas nėra to rimčiau tyręs. Naglio teigimu, fizikiniu būdu paremti mintį, jog žvaigždės gali daryti įtaką žmogaus gyvenimui net rimtai nebandyta. Jau vien dėl to, jog nėra nei vieno pasaulyje specialisto tiek fizikos, tiek astrologijos srityse, mat astrologams ta fizika buvus nebuvus, o fizikai astrologiją tiesiog vadina prietarais (aš patenku būtent į šią kategoriją, nors nesu fizikas). Uždaviau klausimą, ar buvo atlikta statistinė analizė, ir ar galima pritaikyti kokius nors patikimumo kriterijus, bet čia vėlgi rezultatas panašus: niekas to per daug netyrė, buvo tik tyrimų praėjusio šimtmečio pradžioje ieškant statistinio reikšmingumo berods tarp sportininkų (ar vadovų, dabar jau sunkiai pamenu), ir lyg buvo rasta, jog tarp jų yra daugiau vieno zodiako ženklo žmonių (vėlgi nepamenu kokio, nes nesu išsilavinęs tose srityse).

Paties Naglio teigimu, horoskopais, kurie yra spausdinami laikraščiuose nelabai vertėtų tikėti, nes jie labiau simbolizuoja nebylų susitarimą tarp astrologo ir skaitytojo, jog vienas apsimes, jog tai ką jis rašo yra tiesa, o kitas apsimes, kad tai ką jis skaito irgi yra tiesa. O jeigu visgi reiktų išskirti kokius nors labiau patikimus horoskopus, Naglis pataria skaityti tik tuos, po kuriais autorius nebijo palikti ir savo pavardės.

Ganėtinai mane sudomino ir Naglio, kaip profesionalaus meteorologo, požiūris į astrologiją, pranašaujant orus. Visgi šioje srityje jis yra labai skeptiškas, ir teigia, jog moksliniai metodai veikia žymiai geriau nei astrologiniai spėliojimai, o bandymas nuspėti orus žvaigždžių pagalba yra nevertas dėmesio.

Galbūt mane labiausiai nustebino tvirtas įsitikinimas, jog pati astrologija neklysta, o tik klysta astrologai, klaidingai interpretuodami planetų padėtį. Naglis pasakojo atsitikimą, kai buvo aiškinamasi, kodėl įvyko mašinų avarija, ir jam buvo keista, kodėl jokie dangaus ženklai nieko panašaus nerodė. Vėliau tik jis išsiaiškino, jog tuo metu svarbiausia vairuotoją veikianti planeta buvo susijusi su meilės reikalais, ir ten rodė krizę, o būtent vairuotoja tuo metu buvo ką tik susipykusi su mylimu žmogumi, tad nereiktų stebėtis, jog įvyko avarija. Tuo metu man dingtelėjo mintis, kuri jau vėliau nepaleido manęs iki pat pabaigos: visi tokie interpretavimai, jeigu juos pateiksime pakankamai abstrakčiai, išsipildys, nes jeigu prisiminsime garsiuosius Jaroslavo Hašeko žodžius, ištartus šauniojo kareivio Šveiko lūpomis – dar niekad taip nebuvo, kad ko nors nebūtų. Be to, toks nepasiteisinusios prognozės gilesnis nagrinėjimas labai jau panašus į kažkokį pritempinėjimą, bet kaip ir sakiau, astrologijos atžvilgiu esu skeptikas, tad čia tik mano nuomonė.

Beje, tas pritempinėjimas kartais visai būna nesąmoningas, kaip kad teko pačiam man įsitikinti. Naglio prognozėmis 2004 metais Lietuvos finansų pasaulio turėjo laukti dideli pertvarkymai, kurie turėjo pasireikšti liepos mėnesį, kai kažkuri planeta pakyla ar tai nusileidžia – detalių jau nepamenu, bet tai turėjo būti gana svarbus dangaus įvykis. Na, tokia retrospektyvinė prognozė ganėtinai saugi: juk visgi įstojome į Europos sąjungą, tačiau tie didieji pertvarkymai visgi vyko gegužę, o ne liepą. Vos tik išgirdus tokią praeities prognozę bandžiau prisiminti, kas svarbaus įvyko būtent liepą, ir lyg ir atradau, jog tuo metu buvo nauji pertvarkymai žemės ūkio produkcijos eksportui į Rusiją, kurie buvo gana reikšmingi, tad iš karto sau mintyse pritempiau, kad prognozė buvo sėkminga. Ir tik po poros minučių į galvą atėjo mintis, jog tai tikrai nedidelis pertvarkymas, visų su Europos sąjunga susijusių pertvarkymų fone, tad negi toks smulkus įvykis liepą būtų buvęs išpranašautas, o gegužės įvykiai būtų buvę visai užmiršti?

O kas gi laukia šiais 2005 metais Lietuvos finansų pasaulio? Pasirodo artėja didelės grėsmės, kurios pasireikš maždaug lapkričio ar gruodžio mėnesiais. Vyriausybės krizė gali būti jau ir vasarą, kai juodasis mėnulis įžengs į liūto ženklą (ūkio ministras Viktoras Uspaskichas yra būtent liūtas). Su ta didžiąja krize metų pabaigoje gali būti susijęs ir Paulauskas, kuris irgi yra liūtas. Žvaigždžių teigimu, finansinė Lietuvos situacija yra gana sudėtinga, ir reikės ieškoti būdų mažinti šalies biudžeto deficitą.

Vakaras buvo tikrai įdomus, kaip ir patys pašnekovai, ir jų išsakytos mintys. Beje, dar sužinojom, kad Algirdas Mykolas valdžioje bus dar bent pusantrų metų, o gal būt ir dar žymiai ilgiau. Kai kurie žmonės tiek net negyvena, kiek kitiems tenka būti prie valstybės vairo ;)

T. Dreizeris: Finansininkas

Ką tik perskaičiau paskutinius porą finansininko puslapių. Pirmojoje T.Dreizerio trilogijos dalyje „Finansininkas“ rašoma apie 19 amžiaus antroje pusėje Filadelfijoje gyvenusį biržos maklerį, kuris kartais ne visai teisėtais būdais manipuliuodavo kainomis ir spekuliuodavo miesto iždo pinigais. Savaime suprantama, man labiausiai patiko biržos gyvenimo aprašymai, finansinių machinacijų ir operacijų mastai bei metodai (kurie iš esmės nelabai pakitę iki šių laikų). Įvykus krizei, kurią sukelia Čikagos gaisras, ima braškėti šio maklerio repo sandoriai ir jam tenka pasiskelbti nemokiu, o dėl to, kad suviliojo vieno iš reikšmingų bei įtakingų žmonių dukterį, tenka už finansinius nusikaltimus sėsti ir į kalėjimą.

Man ši knyga kai kuriose vietose atrodė gana ištęsta — gal būt vien dėl to, kad iš dalies rašyta kaip meilės romanas su plačiais architektūriniais, peizažų ir išvaizdų aprašymais, kuriuose dažnai paskęsta visa esmė, dėl kurios ši knyga iš viso pakliuvo man į rankas — finansinis gyvenimas. Visgi perskaičius pirmąją knygą, norisi perskaityti ir kitas dvi — Titaną ir Stoiką.

Mažeikių naftos perėmimas

O ši savaitė turbūt taps „Mažeikių naftos“ (MAZN) savaite, nors čia jau kvepia ne tik savaite, o ir visu mėnesiu. Vyriausybė atrodo pasiryžusi perimti MAZN kontrolę, net ir už tai reikėtų ir sumokėti. Savaime suprantama, kontrolės perėmimas negarantuotų naftos tekėjimo į gamyklą, tad greitai reikėtų ieškotis naujo strateginio investuotojo. Vyriausybė nenori naujo MAZN savininko klausimo palikti spręsti Yukos, ir už šią sprendimo teisę gali tekti pakloti keletą šimtų milijonų litų, arba bent jau nurašyti dalį įmonės skolų (nemažai analitikų turbūt iš karto ir pagalvojo apie neskausmingą skolų kapitalizavimą, kaip apie slaptąjį V.Uspaskich planą). Tiesa, Yukos dar negavo oficialiaus Vyriausybės pasiūlymo, tad viskas spręsis dar tik ateityje.

2005 01 17 13:27

Analitikai nemato būtinybės Lietuvai perimti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą

Vilnius, sausio 17 d. (ELTA). Lietuvai nėra būtinybės perimti finansinių problemų kamuojamo Rusijos naftos koncerno “Yukos” valdomos “Mažeikių naftos” kontrolinį akcijų paketą, teigia analitikai.

“Perimti kontrolę gal ir įmanoma, tačiau ar Vyriausybei to reikia siekiant apsisaugoti nuo “Yukos” problemų? Svarbiausias yra naftos tiekimo klausimas”, – Eltai sakė finansų maklerio įmonės “Finasta” analitikas Petras Kudaras.

[…]

P. Kudaras tvirtino, kad Vyriausybei nėra tikslinga ilgai turėti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą, nes anksčiau ar vėliau vis tiek tektų ieškoti strateginio investuotojo, galinčio užtikrinti naftos tiekimą.

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Kaari Utrio: Ievos dukterys

Ievos dukterysKą tik baigau skaityti paskutinius Kaari Utrio knygos Ievos dukterys puslapius. Visą knygą perskaičiau jau turbūt praėjusiais metais, o šiems metams buvo likę tik tie keli paskutinieji puslapiai. Knyga tikrai man patiko, nes ji parašyta apie mane dominančius dalykus, bevik moksliniu stiliumi. Tiesa, kartais visgi berods išlenda šioks toks rašytojos neobjektyvumas, nes ji visgi yra moteris, rašanti tų visada prispaustų sutvėrimų — moterų — istoriją. Nors gali būti, kad man taip tik taip atrodo todėl, kad aš pats esu priešingos lyties, ir manyje pačiame giliai įsišakniję seni stereotipai. Bet visgi autorė su pasimėgavimu kartais nurodo vyrų klaidas: kaip kad Z.Froido teorija apie tai, kad moterys vyrams pavydi tam tikrų vyriškų organų. Tačiau nepaisant kai kurių niuansų, knyga iš tikrųjų puiki ir atskleidžia požiūrį į moteris nuo viduramžių beveik iki šių laikų. Europos moters istorija yra pažeminto žmogaus, kuris kartais tik ignoruojamas, o kartais nekenčiamas ir net niekinamas, istorija žmogaus be teisių, su užkrautomis atsakomybėmis šeimai. Moterys iš prigimties laikytos nuodėmingomis, silpnavalėmis, visiškai negabiomis, o kur dar tie periodiniai kraujavimai, įrodantys, kad moteris yra labai nešvarus gyvūnas! Juk anot padavimų tik moterys kaltos, kad mes išvaryti iš rojaus.Šis požiūris vyravo iki pat XX amžiaus, nors vėlyvesniaisiais metais moterys visgi įgavo tam tikrų teisių, o gal geriau būtų pasakyti „pareigų“, nes joms buvo pavesta rūpintis šeima ir tobulai klausyti vyro. knygoje išsamiai aprašyta moterų padėtis tiek aukštuomenėje, tiek darbininkijoje, jų kelias į universitetus ir mokslą, požiūris į besimokančias moteris, raganų gaudymai ir t.t. Highly recomended :)

Ką noriu pasiekti 2005 metais

Nauji metai būna toks laikas, kai daugelis peržvelgia, kas pasiekta ir nusistato savo tikslus naujiesiems metams. Pažiūrėjęs į lubas bandžiau ir aš pagalvoti, ką norėčiau daryti su šita svetaine. Pirma, norėčiau vėl aktyviai pildyti dienoraštį, ir pildyti jį įdomiai, o ne tik beprasmiais įrašais „seniai berašiau“, kurių labai padaugėjo pastarąjį pusmetį. Antra, norėčiau aktyviai pildyti moxwiki, kad kitų metų pabaigoje būtų bent 1000 įrašų (ir iš jų bent 100 bus pakankamai normalūs – t.y. ilgesni nei pusė kilobaito). Trečia, norėčiau atnaujinti moblogą, bet tam kol kas yra techninių kliūčių, o prisėsti prie programavimo šiuo metu nėra laiko. Tiesa, dedu po truputį nuotraukas į savo flickr.com puslapį. Ketvirta, gal reiktų pradėti Esperantišką dienoraštį? Juk noriu tą kalbą išmokti…

Svečiuose pas latvius

Juokinga latvių kalbaSutikom naujuosius metus su Indraja Rygoje. Pačios Latvijos įspūdžiai gana neblogi, tačiau jausmas visgi toks, lyg būtum tiesiog kitame Vilniaus rajone: žmonės kalba rusiškai arba kalba, kuri labai panaši į lietuvių, visur pilna „Čili picų“, „Maximų“ ir kitų lietuviškų gėrybių. Latvių kalbą visgi galima suprasti, ypač jei ji yra gana techninė: teko skaityti latvių „Dienas Bizness“ verslo laikraštį, tai bent jau pagrindinės mintys aiškios (svarbiausia naujiena savaime suprantama buvo nauji metai ir verslo aplinkos prognozės bei Latvijos lato susiejimas su euru, kuris įvyko būtent 2005 metų sausio 1 dieną).