Kaunas Open 2005

Šį savaitgalį teko prisiminti tai, ką veikdavau seniai seniai, kai dar buvau jaunas gimnazistas – dalyvavau Tarptautiniame Britų Parlamentinių debatų turnyre kaip teisėjas. Diskutuojama buvo ekonominėmis temomis (vieninga pelno mokesčio sistema Europos Sąjungoje, aukštojo mokslo finansavimas, ekonominė imigracija, patentų klausimas ŽIV vaistams ir panašiai). Turnyre dalyvavo komandos iš 13 valstybių, ir teko išgirsti tikrai labai puikių kalbų, kurių pasiklausius galvoje kyla mintis „velnias, aš irgi taip gi noriu mokėti aiškiai reikšti mintis“. Per savo tvarkymosi maniją atradau ir retorikos vadovėlį, kurį kažkada norėjau perskaityt (kaip ir dar kokias 30 knygų, kurios laukia savo eilės), tad reikės matyt griebti jautį už ragų, kol tas noras neišblėso. Hmm, gal dar reikėtų ir Vilniuje kur nors debatų klubuose padalyvaut…

Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.

David Allen: Getting Things Done

Perskaičiau gerbiamo Juozo Šalnos man paskolintą knygelę, dėl kurios iš proto eina pusė Amerikos (kita pusė eina iš proto dėl Atkinso dietos), ir kuri turėtų padėti nudirbti visus darbus. Iš esmės ši knygelė pakankamai įdomi, nors labai daug naujo gal ir nesužinojau, nes pono Alleno metodai buvo man žinomi iš įvairių internetinių dienoraščių. Bet iš tikrųjų ta knygelė šiek tiek įkvepia bent jau minimaliai pradėti organizuotis darbus, susitvarkyti savo stalą, aplinką, išmesti krūvas popierių, kuriuos kaupiu nuo pirmo kurso (o gal ir nuo darželio laikų) ir panašiai. Na, dabar mano darbo stalas toks švarus ir tuščias, jog atrodo, kad nieko nedirbu. Stalčiai irgi džiugiai atsidarinėja be jokios prievartos, nes juose pilna tuštumos. Mintyse irgi šiek tiek prašviesėjo ir pratuštėjo, bet darbų visgi nelabai daug nuveikiau. Na, bet bent jau juos susiplanavau ;)

W.Buffet gyvenimo principai

Visai neseniai užtikau vieno sėkmingiausių pasaulio investuotojų Warren Buffett investavimo principų rinkinį, kuris tinka ir šiaip gyvenime:

  • Būk dėkingas
  • Būk patikimas
  • Būk etiškas ir teisingas
  • Investuok į tai, ką supranti
  • Daryk tai, kas tau labai patinka

Labai paprastos taisyklės, kurios sukrovė jam milijardus. Ypač ignoruojama yra pirmoji taisyklė: reiktų man dažniau irgi sakyti „ačiū“. Ačiū, kad lankotės ;)

Miręs Dolskis

Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą. Dėkui blogosferai, kad paskatino mane domėtis Dolskiu ir daugiau apie jį sužinoti ;)

Reklamos naktis

Kaip ir tikėjausi, praleisti naktį kine peržiūrint apie 400 geriausių pasaulio reklamų, buvo puiki idėja. Sunku visgi būtų pasakyti, kas mano nuomone padaro reklamą gerą, nors pagalvojus, kokias visgi reklamas iš vakar nakties prisimenu, galiu išskirti tris svarbiausius bruožus: originalumą (Evian, Peugeot, Levi’s), įtikinamumą (UNICEF ir ypač Greenpeace) ir memetiką (Budweiser whassaaaap?!).

Dar norėčiau kažką labai protingo parašyti apie tai, kad memetika yra labai susijusi su internetu ir laisvesniu idėjų dalinimusi visame pasaulyje, bet akys merkiasi, rankos tiesiasi apkabinti pagalvę, o mintyse skraidžioja jūrų kiaulytės ir rateliu šoka voveriukai. Reiktų dar numigti.

15 milijonų už nuotrauką

Taip būna tik Amerikoje. Vaikštai sau žmogus tarp supermarketo lentynų, ieškai kur kokį pigesnį batoną ar bent jau juodos duonos kampą rasti, ir staiga prie tavęs priėjusi moteriškė pašnibžda, jog tu esi labai panašus į tą vyriškį, kuris švelniai į ją kas rytą žvelgia nuo tirpios kavos skardinės. Tada prisimeni, kad prieš 15 metų kažkada nesėkmingai dalyvavai fotosesijoje, už kurią tau sumokėjo tik tiek, kiek buvo vertas tavo sugaištas laikas — varganus 250 dolerių, o tavo šiltumu ir kavos aromatu dvelkiančia nuotrauka taip niekas ir nepasinaudojo. Ar bent jau sakė, kad nepasinaudojo. Įtaręs klastą, čiumpi keletą advokatų, paduodi kompaniją į teismą, prašai tik 330000 dolerių kompensacijos, bet teismas nusprendžia, kad su tavimi pasielgta tiek šlykščiai, kad priteisia tau 15 milijonų dolerių.

Visa tai yra tikra istorija, kurią perskaičiau vakar dienos Financial Times. Amerika — svajonių šalis.

Akcijų kainos biržoje

Kadangi X2 komentaruose prašė paaiškinti, kaip biržoje nusistato akcijų kainos, tad ir susiruošiau kiek plačiau apie tai papasakoti.

Viskas iš tikrųjų yra kartu ir labai paprasta, ir labai sudėtinga. Pirmiausia, apie viską labai paprastai. Tarkime, kad biržoje yra prekiaujama kompanijos „Petro kopūstai“ akcijomis. Paskutinis sandoris „Petro kopūstų“ akcijomis įvyko mokant už vieną akciją po 10 litų (t.y. paskutiniu sandoriu Albinas pardavė Broniui kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų). Akcijos kaina biržoje ir yra šio paskutinio sandorio kaina, tad galima teigti, jog „Petro kopūstų“ akcija biržoje kainuoja 10 litų. Jeigu dabar Bronius, neseniai nusipirkęs iš Albino akcijų po 10 litų, jas parduotų Česlovui po 11 litų, tai akcijų kursas pakiltų vienu litu, nes paskutinis sandoris buvo būtent 11 litų už akciją. Tiesa, biržoje viskas vyksta šiek tiek kitaip, ir nei Albinas, nei Bronius, nei Česlovas vienas kito nemato. Jie tik perduoda savo norus į biržos kompiuterį, kuris jau atrenka, kas ką nori pirkti ir parduoti. Šiuo atveju, tarkime, kad pirmasis savo pavedimą į biržos kompiuterį įvedė Albinas, kuris norėjo parduoti tam tikrą kiekį „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų. Gal būt tuo metu biržoje buvo ir daugiau pavedimų: tarkim Zbygnevas norėjo pirkti kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 9 litus. Taigi, biržoje yra du pavedimai: Albinas nori parduoti po 10 litų, o Zbygnevas nori pirkti po 9 litus. Kadangi parduodantis nori gauti didesnę kainą nei sutinka perkantis, tai sandoris neįvyksta. Bet čia ateina Bronius, kuriam pasirodo, jog „Petro kopūstų“ akcijos yra labai pigios, ir sutinka nupirkti iš Albino akcijas po 10 litų. Broniui įvedus pavedimą pirkti akcijas po 10 litų, įvyksta sandoris (nes sutampa perkančiojo ir parduodančiojo siūlomos kainos ir kiekiai) ir galima teigti, kad akcijų kursas yra 10 litų. Po kiek laiko Česlovas, pamatęs, jog akcijos kainuoja tik 10 litų, ir staiga jų užsinorėjęs net ir aukštesne kaina, įveda pavedimą pirkti akcijas po 11 litų. Šiuo metu biržoje yra du pavedimai pirkti akcijas: vienas Zbygnevo po 9 litus, ir vienas Česlovo po 11 litų. Pardavimo pavedimų nėra, nes Albinas nebeturi akcijų (jis jas pardavė Broniui po 10 litų). Tada Bronius, pamatęs, kad gali labai greitai uždirbti litą už akciją, pasiūlo jas parduoti už 11 litų, ir įvyksta sandoris tarp Broniaus ir Česlovo mokant 11 litų už akciją. Biržoje akcijų kursas padidėja iki 11 litų.

Iš viso šitos „Petro kopūstų“ makalynės galima pasakyti tik viena: akcijų kursas biržoje atspindi tą kainą, kuria įvyko paskutinis sandoris biržoje, o sandoriai biržoje sudaromi ta kaina, kuria yra norinčių tiek parduoti, tiek pirkti akcijas. Todėl, akcijų kainų biržoje pokyčiai būna tuomet, kai pasikeičia santykis tarp norinčių parduoti ir pirkti akcijas. Kitaip tariant, pasikeičia paklausos ir pasiūlos santykis. Galbūt staiga Albinui prireikė pinigų, nes jis sudaužė savo mašiną, tad jis sutinka parduoti „Petro kopūstų“ akcijas ir po 10 litų, nors anksčiau būtų linkęs su jomis atsisveikinti tik už 12 litų, o gal būt jis nebetiki, kad „Petro kopūstai“ dirbs pelningai, nes nujaučia, jog kopūstų derlius Suvalkijoje buvo labai prastas. Tuo tarpu Česlovas, pirkdamas akcijas galbūt tiesiog turi laisvų pinigų, ir trokšta paspekuliuoti, o galbūt tikisi, jog „Petro kopūstai“ gaus Europos sąjungos subsidijų, tad jo nuomone, akcijas verta pirkti net ir už 11 litų. Jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Albinas, ta akcijų kaina kris, nes visi norės parduoti šias akcijas, o jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Česlovas, tai akcijų kaina kils. Paklausa ir pasiūla.

Tiesa, visi šie samprotavimai paaiškina tik kaip formuojasi akcijos kaina biržoje, o nepasako, kiek iš tikrųjų turėtų būti verta „Petro kopūstų“ akcija. Čia ir yra sudėtingoji dalis, iš kurios duoną (o kartais ir šokoladu perteptus sausainius) valgo tokie analitikai kaip aš.

Informacinių sistemų saugumas ir bendrovės vertė

JAV Merilendo universiteto mokslininkai atrado, jog žinios apie įsilaužimus į kompanijų kompiuterinius tinklus sumažina šių kompanijų akcijų kainą rinkoje maždaug 5 procentais. Mano nuomone, tuo visai nereiktų stebėtis, nes biržoje akcijų kainas neigiamai veikia bet kokios blogos naujienos apie bendroves, nes jos reiškia, jog kompanija ateityje gali tikėtis mažesnio pelno. Gal būt įdomesnė šio tiriamojo dabro išvada yra ta, kad investuotojai (o gal tiksliau būtų galima sakyti „spekuliantai“) išmoko atskirti įsilaužimus, kuriuose nuteka konfidenciali įmonės informacija nuo paprasto virusų protrūkio ar svetainės sudarkymo, ir įmonės akcijų kainos biržoje reaguoja tik tada, kai įsilaužimas yra pakankamai rimtas.

Šaltiniai: Pagrindinis tiriamasis darbas ir WiKIDBlog