Religijos klausimas LietBlogs’uose

Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).

Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas. O štai pagrindiniame puslapyje būtų galima dėti tik po paskutinį įrašą iš kiekvienos kategorijos — taip būtų pasiekiamas tam tikras temų subalansuotumas.

Tiesa, šią idėją sugalvojau ką tik dabar, tad ji turi ir trūkumų — vat tokie nenaudėliai kaip aš rašo ne viena tema, o keliomis, ir mano rašliavas gali būti sunku kategorizuoti. Bet kažkoks kategorizavimas, manau, vis tiek būtų teigiamas dalykas.

Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Filomena Taunytė: Laimingas senelių gyvenimas

Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Negana to, peikiama netgi vaistų nauda, nes jie dažniausiai yra šiuolaikinis išmislas – reikia senovišku būdu gydytis žolelėmis ir panašiai.

Matyt man tas pagyvenusių žmonių pasaulis per daug tolimas, kad jį suprasčiau.

JAV akcijų rinkų kritimas

Kovo mėnesio pasaulio indeksų palyginimasPraėjusią savaitę JAV turbūt daugeliui investuotojų į akcijas nebeišlaikė nervai: paskelbus prastus makroekonomikos duomenis bei kompanijų veiklos rezultatus, akcijų kursai pasileido kristi žemyn, drauge nusitempdami ir Azijos bei Europos akcijų indeksus. Niekam ne paslaptis, jog JAV ekonomikos augimo tempai silpnėja jau gerą pusmetį, tačiau pastarųjų savaičių duomenys tikrai neteikia itin didelio optimizmo. Juolab kad prie to prisideda ir itin didelės naftos kainos, kurios vien per kovo mėnesį sugebėjo kilstelti JAV vartotojų kainų indeksą 0,6 procento. Tokie duomenys netgi verčia analitikus ištraukti iš palėpių nuo aštuntojo dešimtmečio retai vartotą ir jau spėjusį apdulkėti žodį „stagfliacija“ – gali būti, jog JAV pradeda ekonomikos periodą, kuris pasižymi tiek aukšta infliacija, tiek mažu ekonomikos augimu.

Pradėjusios pigti JAV akcijos išbaidė investuotojus, kurie stengėsi permesti savo lėšas į saugesnius finansinius instrumentus, daugiausiai obligacijas. Tačiau gana stiprų akcijų indeksų kritimą pajuto ir kitos valstybės: štai Japonijos akcijų indeksas NIKKEI per paskutinį mėnesį prarado 7,2 procentus savo vertės. Ganėtinai stipriai sureagavo ir Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jos su JAV ekonomika mažai ką turi bendro. Atrodo, kad šis regionas yra visiškai integruotas į pasaulinę kapitalo rinką: štai Lenkijos akcijų rinkos indekso WIG20 paskutinį mėnesį koreliacijos koeficientas su NASDAQ indeksu yra lygus 0,904. Iš didžiųjų Rytų Europos rinkų mažiausiai į JAV nuotaikas reagavo Čekijos indeksas, kuris per pastarąjį mėnesį sugebėjo pakilti šiek tiek daugiau nei vienu procentu, nors prieš savaitę jo prieaugis sudarė virš 4 procentų, tačiau tai galima paaiškinti Čekijos telekomo privatizavimo eiga: tikėtina, jog iš indekso išėmus Čekijos telekomą, likusios akcijos labai gražiai sektų JAV akcijų rinkos pavyzdžiu.

O Lietuva? O Lietuva į tokius svyravimus kol kas sąlyginai nereaguoja, ir pastarosiomis savaitėmis stipriai pabrangusi „Mažeikių nafta“ tempia akcijų indeksus aukštyn.

Čekai vs. slovakai

Vakar buvo užvažiavę mūsų partneriai ir kolegos iš Čekijos, su kuriais po pokalbių darbe apie Čekijos akcijas ir makroekonominę situaciją praleidome ir vakarą vienoje Vilniaus užeigoje. Pokalbis dažnai sukosi apie įmones, apie verslą, apie visa tai, kas iš esmės mus ir sieja. Bekalbant su jais prisiminiau, jog esu susidaręs tokią nuomonę, jog Slovakija yra itin agrarinė, neišsivysčiusi, o žmonės ten labiau išlaikę tradicijas, labiau „kaimietiški“ ir „nuo dūšios“ nei Čekijoje. Nežinau, ar tai tik Kunderos knygų sudarytas įspūdis, tačiau kiek teko bendrauti su slovakais, šis mano požiūris lyg ir pasitvirtina (štai Bratislavos birža likvidumu tikrai nepasižymi). Kolegos čekai irgi patvirtino šį slovakų stereotipą: jų nuomone čekai yra vakarietiškesni, labiau kapitalistinio mąstymo, galvojantys apie pinigus. Tuo tarpu slovakai yra ramesni, kaimiškesni, bet žymiai šiltesni ir nuoširdesni. Čekų nuomone, slovakai labai paprasti ir nesididžiuojantys. Taigi, mano slovakų stereotipas tapo dar stipresnis.

Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.

Kita, gal kiek sudėtingesnė mintis, kuri irgi kartojama per visą šią knygą yra ta, jog žmogaus pasąmonėje yra susiformavę tam tikri archetipai, iš kurių ir yra sudarytos pasaulio religijos, tad net netikintis žmogus pasąmonėje kažkuo tiki, ar bent jau jam svarbu tikėti, jog egzistuoja kažkokia tvarka. Jungas teigia, jog paviršutiniškiems žmonėms šį tikėjimą gali atstoti mokslas, tačiau giliau pažįstantiems mokslą to neužtenka, todėl gali kilti tam tikros krizės. Jungas aklą tikėjimą vien tik mokslu vadina naiviu, kadangi mokslas gali paaiškinti tik materinį, fizinį pasaulį, tuo tarpu siela, arba mintys, jausmai, kitaip tariant tai, ką nagrinėja psichologija ir religija, yra sunkiai mokslui pasiekiamos. Štai viena citata iš knygos:

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, jog šiuolaikinis žmogus beatodairiškai tiki viskuo, kam prikabinta „moksliškumo“ etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, taip pat gerai kaip Roma locuta causa finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). Mokslinė teorija, kad ir kokia subtili ji būtų, mano nuomone, neturi tokios vertės psichologiniu požiūriu kaip religinė dogma – dėl tos paprastos priežasties, kad teorija būtinai yra labai abstrakti ir perdėm racionalistinė, o dogma vaizdiniais išreiškia iracionalią būtį. Šis metodas daug geriau perteikia iracionalius faktus, tokius kaip psyche

Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :)

Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Na, bent jau aiškių apibrėžimų, kas yra auka, o kas yra agresorius, apie kuriuos ir yra visa ši knyga. Gal tai tik pirmos psicholiginės knygos sukelti vaizdiniai, kurie ilgainiui toliau šviečiantis šia tema turėtų išnykti? :) Kad ir kaip ten bebūtų, bet tikslumo radau mažiau nei kokioje nors vadyboje, kuriai iki tiksliojo mokslo panašiai tiek, kiek skruzdėlei pėsčiomis iki Atlantidos.

Kaip pastebėjau, su aukos ir agresoriaus klausimu psichoanalizėje viskas labai sudėtingai (mano nepratusiomis akimis). Štai auka kartu yra ir agresorius, nes tiek vartoja agresiją prieš save (laikant save nevertu ir žeminant), tiek prieš kitus (naudoja tas pačias agresoriaus taktikas prieš kitus, silpnesnius, be to gali nervinti kitus žmones savo pasyvumu ir pesimizmu, kas vadinama pasyviaja agresija). Agresorius irgi yra tam tikra auka, nes jis išklia save virš kitų, o jeigu nebegali pajusti jausmo, kad yra viršesnis už kitus, tai jam irgi būna blogai. Auka ir agresorius gali labai greitai keistis vaidmenimis, tačiau vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog gyventi, nesitapatinant nei su auka, nei su agresoriumi.

Gerai pagalvojus, tai gal visai ir įdomi ta psichoanalitika.

Idėjų perteklius

Seth Godin rašo, jog jeigu nori pagauti savo sėkmę verslo pasaulyje, tereikia išsiaiškinti, kas yra daroma „visada“ ir daryti visiškai priešingai. Štai pavyzdžiui „dantų pasta visada būna tūbelėse“ arba „skambinant viršininkui visada atsiliepia sekretorė“. Kodėl nesugalvojus dantų pastos dėžutėje arba pačiam neatsiliepus į visus skambučius asmeniškai?

Problema tame, kad kaip rašė berods tas pats Seth Godin, idėjų niekada netrūksta, nes sugalvoti idėją yra labai paprasta. Netgi sugalvoti labai gerą idėją yra nesunku. Sunkiausia įdėti krūvą pastangų tą idėją įgyvendinant. Galiu sugalvoti sukurti naują kompaniją, kuri užsiimtų tik internetine bankininkyste, arba privačia greitaja medicinine pagalba, arba tik pardavinėtų dantų pastą dėžutėse, bet bet kuriai iš šių idėjų įgyvendinti reikia milžiniškų pastangų ir daug daug įdėto darbo: rinkos tyrimams, kapitalo paieškai, klientų įtikinimui, darbuotojų samdymui ir dar begalei kitų problemų, kurios iškils idėją įgyvendinant, kol bus galima ramia sąžine pasakyti „aš iš savo idėjos sukūriau verslą“. Idėjos yra pigios. Pastangos joms įgyvendinti brangiai kainuoja.

Kwiki, Perlinis wiki

Šiandien darbe pasikūriau dar vieną nedidelę wiki sistemėlę visokiems greitiems užrašams susikategorizuoti. Savaime suprantama (na, savaime suprantama, jeigu pažįstate mane), ji rašyta Perlu. Labiausiai maloniai nustebino jos įdiegimas. Tereikia instaliuotis modulį per CPAN ir parašyti tris eilutes konsolėje:

moxliukas@bluecarrot:~$ mkdir public_html/kwiki
moxliukas@bluecarrot:~$ cd public_html/kwiki
moxliukas@bluecarrot:~/public_html/kwiki$ kwiki-install
Kwiki software installed! Point your browser at this location.

Paprasčiau nebūna. Beje, ši wiki sistema vadinasi Kwiki, o ją galima rasti čia.