Dale Carnegie: Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms

Savaitgalį suskaičiau Dale Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, apie kurią buvau girdėjęs jau seniai, tačiau mane visad atbaidydavo keistas jos pavadinimas, kuris atrodytų lyg ir pranašauja, jog tarp knygos viršelių slėpsis lėkštas tekstas savimi pasitikėjimą praradusiems žmonėms. Šį kartą visgi nusprendžiau šią knygą paskaityti, juolab, kad lygiai tokias nuostatas apie šią knygą turėjo ir Paul Graham, tačiau jam knyga patiko.

Tiesa, ši knyga tikrai lengvo stiliaus, bet jos turinys įdomus, kupinas pavyzdžių, ir moko vieno svarbaus dalyko: bendraujant su kitu žmogumi, reikia bent jau pabandyti įsijausti į jo padėtį, į jo mąstyseną. Tik taip bus galima jį suprasti ir priversti tavimi pasitikėti. Ypač svarbu ir išklausyti kitą žmogų jam neprieštaraujant, o visa tai pagardina ir dar vienas patarimas: „šypsokis“. Reikės dažniau juo pasinaudoti.

Dan Brown: Angelai ir demonai

Perskaičiau Dan Brown knygą „Angelai ir demonai“, tačiau ji kažkodėl per daug manęs nesužavėjo. Gal būt netgi kaip tik priešingai, ji pasirodė ganėtinai paviršutiniška ir „popsinė“. Galbūt tai buvo dėl to, jog paskutiniu metu skaičiau daug Umberto Eco, o jo netgi grožiniai kūriniai atrodo gilesni, su labiau apgalvotomis detalėmis, juose tiesiog alsuoja istorija, tuo tarpu Dan Brown kūriniuose pagrindinę vietą užima veiksmas, o istorija minima tik kaip fonas, kaip tam tikras apvalkalas.

Na, pati knygą „angelai ir demonai“ nėra itin bloga, joje irgi galima surasti įdomių minčių apie mokslo ir religijos kovą (ir čia kartais netgi atrodo, jog Brown palaiko religijos pusę ir labai logiškai sudėlioja jos argumentus). Nepaisant to, knygoje smerkiamas fanatizmas. Gana neblogas savaitgalio skaitinys, bet turbūt tikėjausi šiek tiek daugiau.

Moblogas vėl veikia

Po visų migracijų po serverius, lūžių ir kitų kataklizmų, mano moblogas neveikė jau beveik pusmetį. Bet šiandien jį šiek tiek prigaivinau, ir prisiminęs savo Perlines žinias suraišiojau su virvutėmis sistemą, per kurią vėl galiu talpinti nuotraukas. Tik spamo filtrą reikės dar priraišioti.

Umberto Eco: Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje

Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą.

Tobulos kalbos paieškos“ yra mokslinė knygą apie minties apie tobulos kalbos egzistavimą raidą Europoje. Ji pradedama nuo Senojo Biblijos testamento aiškinimų apie tai, kas turėtų būti tobula kalba (ar tai kalba, kuria Dievas kalbėjosi su Adomu? ar tai kalba, kuria bendravo visi žmonės iki Babelio?) Vėlėeniais amžiais buvo žavimasi hebrajų kalba ir ji laikyta tobula, nes žydai yra išrinktoji tauta, po to vėl viskas keitės, vertėsi žemyn galva, iškilo nacionalinės valstybės su nacionalinėmis ambicijomis, kai kiekviena tauta teigė, jog jos kalba yra tobuliausia. Itin įdomi buvo ir filosofinio supratimo apie tai, kas yra tobula kalba raida: pradžioje tobulumas buvo tapatinamas su universalumu, t.y. tobula kalba galėtų kalbėti visų tautų žmonės ir ją puikiai suprasti, o vėliau atvirkščiai, buvo manoma, jog tobula kalba yra skirta tik keliems išrinktiesiems, kurie ją gali suprasti (iš čia kilę ir slaptieji judėjimai, masonizmas ir panašiai).

Iš tiesų, apie viduramžių mąstytojus iki šiol žinojau labai mažai, o mano mintyse jie atitiko „tamsiųjų amžių“ žmonių stereotipą (na, negi iš tų tamsuolių galima tikėtis kokių nors itin protingų minčių…), tačiau Emberto Eco knygos visa tai sugriovė, ir susidariau nuomonę, jog jie ne ką mažiau iš kelmo spirti nei šiuolaikiniai mokslininkai ir mąstytojai. Dar daugiau, kadangi jie veikė žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, kai juos galėjo persekioti dėl savo įsitikinimų, ar juos tykojo koks nors maras ir badas, jie turbūt verti netgi didesnės pagarbos.