Mėnesio grafikas: OMX vs EuroStoxx50 koreliacija

OMX ir EuroStoxx indeksų koreliacijaŠio mėnesio grafikas atspindi kaip kiekvieną mėnesį kito kiekvienos dienos Švedijos OMX indekso ir Dow Jones EuroStoXX 50 indekso koreliacija pastaruosius beveik 15 metų (grafike yra pateiktas slenkanti 12 mėnesių vidurkis, nes kas mėnesį ta koreliacija dažnai šokinėja). 1995 metų sausį Švedija tapo Europos sąjungos nare, o kaip tik kelis metus aplink šią datą ir vyko sparčiausia Švedijos akcijų rinkos integracija į Europos rinką ir koreliacijos didėjimas.

Beje, statistiškai irgi galima teigti, jog po narystės Europos sąjungoje pradžios, OMX indeksas pradėjo labiau koreliuoti su Europos akcijų indeksu (vidutinė koreliacijos padidėjimas yra ne toks jau mažas: nuo 0,50 iki 0,77). Įdomu, ar panašių tendencijų galima būtų tikėtis ir Lietuvoje: prieš įstojimą į ES, VILSE koreliacija su EuroStoXX didėjo (nuo neigiamos 2001 metų viduryje iki 0,3 prieš pat pernai metų gegužę), o dabar yra jau sumažėjusi iki nereikšmingo 0,1 lygio, tad mums iki tokio supanašėjimo su Europos rinka yra toli.

Šitų duomenų šaltinis yra mano paties skaičiavimai (kurie turėtų būti panaudoti mano magistriniam darbui), tad kaip sako britai take it with a grain of salt.

Carlo Carretto: Laiškai iš dykumos

Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado.

Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui. Dar labai svarbu nusižeminti, suprasti, jog esi tik Dievo įrankis ir žinoti, jog meilė negali būti egoistiška, ir meilės kelias nėra lengvas.

Visgi ta mintis „negalvok, nes Dievas priimamas ne protu, o širdimi“ turbūt yra stiprioji knygelės dalis.

Sigmund Freud: Psichoanalizės įvadas

Pabaigiau skaityti S.Froido paskaitų konspektus apie psichoanalizę. Kadangi tai paskaitų konspektai, tai jie labai lengvo stiliaus, su daug pavyzdžių, nors ten į galą prasidėjo gauruoti išvedžiojimai apie libido ir ego santykius, kurie man kaip neišsilavinusiam psichologijos srityje buvo ganėtinai sudėtingi ir ne itin įtikinantys.

Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ – tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Psichoanalizės mokymas apie riktus remiasi tuo, jog žmogaus pasąmonė norėjo pasakyti skirtingą dalyką nuo to, ką buvo suplanavusi sąmonė, todėl atsitiko konfliktas tarp jų ir žmogus galėjo kalbėdamas suklysti.

Vienas įdomiausių skyrių man buvo skyrius apie sapnus. Patys sapnai atlieka „miego saugotojo“ funkciją – jie bando patenkinti žmogaus poreikius, dėl kurių žmogus negali ramiai miegoti. Todėl itin išalkę žmonės dažnai sapnuoja maistą ir taip bent sapne patenkina savo poreikius. Gilesnė sapnų analizė remiasi į visokius sąmonės ir pasąmonės konfliktus, nes sąmonė cenzūruoja kai kurias idėjas (dažniausiai seksualumo), tad sapnai būna iškraipomi ir poreikių (vėlgi dažniausiai seksualinių) pateikiamas simboliais ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su pagrindine sapno idėja. Čia aišku prasideda visas „froidiškumas“, kai bet kuris sapnas gali būti paaiškintas labai perversiškomis seksualinėmis idėjomis (incestas, kastracijos baimė, dar krūvos visokių bjaurių dalykų). Kuo toliau tuo gauruočiau.

Galiausiai dar yra skyrius apie neurozes, kuriame apibrėžiama libido ir ego konflikto idėja, kuri man pasirodė per ne lyg sudėtinga, bet nesu šio reikalo specialistas. Kad ir kaip ten bebūtų, knyga tikrai naudinga ir įdomi, jau vien dėl to, kad ji padarė didelę įtaką pasaulio (psichoanalizės) mokslui.

Savaitgalio pramogos

Sekmadienį pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant arklio. Na, esu vieną kartą kažkada vaikystėje kažkuriam kolūkyje ant darbinio arklio nugaros atsisėdęs, bet šį kartą su Indraja nuvykome į Riešės žirgyną.

Aišku, kaip pirmą kartą atsisėdus ant tokio gyvūno nugaros, tai iš manęs jojikas nelabai koks. Žirgas Hermis, ant kurio sėdėjau, šitai greitai perprato ir nusprendė, jog manęs klausyti nelabai yra reikalo, tad dažnai sukdavo ne ten kur reikia, o už vis dažniausiai sustodavo kaip įbestas ir atsukęs kaklą į mane klausiamai žvelgė rudomis akimis „Ko gi iš manęs nori? Tingiu tave čia nešiot, gal tiesiog pasišildom prieš saulytę?“. Sunkiausia man buvo priversti žirgą judėti, nes kad ir kiek spardai jam per šonus, jis apsimeta, jog nejaučia. Aišku, ir spardau aš labai švelniai, nes negi galima taip žiauriai su gyvūnu elgtis, nors tie žirgų prižiūrėtojai man prikaišiojo mano švelnų baksnojimą kulnais į arklio šonus ir skatino darbuotis įnirtingiau. Aš stengiausi, bet Hermis irgi buvo užsispyrusiai tingus, bet jo kaltinti negalima, nes aš jo vietoje būčiau elgęsis lygiai taip pat. Na, galbūt jeigu būčiau supratęs, koks nepatyręs raitelis sėdi ant mano nugaros, tai dar kokį kartą būčiau pasiledęs bėgti iš visų jėgų, kad jį šiek tiek pagąsdinti. Tiesa, vieną kartą panašiai pasielgė ir Hermis, tik bėgo ne iš visų jėgų, o lengva ristele, o aš pasielgiau kaip būtų pasielgęs kiekvienas patyręs raitelis, kuriam nepatinka tokie žirgų karštakošiški išsišokimai: įnirtingai traukiau vadžias, kas žirgų kalba reiškia „dieve-mano-sustok-ką-DARAI-KUR-LEKI?!!“.

Bet apskritai, tai pasijodinėjimas buvo labai puikus. Kaip ir kol kas pats nuostabiausias oras šiais metais.

Kinijos juanis

Šios savaitės Economist‘e radau puikų straipsnį, pagaliau glaustai išdėsčiusį situaciją su Kinijos valiuta juaniu. Apie šią valiutą kalbama labai dažnai, bet niekad taip ir nebuvau susidaręs pilno vaizdo apie tikrąją situaciją, o dabar lyg visos dėlionės detalės susidėliojo į savo vietas.

Kinijos juanis yra jau 10 metų pririštas prie JAV dolerio kursu 8,28 juaniai už dolerį. Manoma, kad šiuo metu šis valiutos kursas yra maždaug 15-40 procentų mažesnis (t.y. juanis yra dirbtinai nuvertintas prieš dolerį), o tai leidžia dar papildomai atpiginti ir taip pigų Kinijos eksportą. Kadangi į Kiniją plūsta milžiniškas pinigų srautas ir didėja Kinijos juanių paklausa, tai siekdama palaikyti juanio kursą stabilų, Kinija perka daug JAV dolerių (tiksliau — JAV doleriais denominuotų JAV obligacijų, o tai kartu gali paaiškinti ir Federalinės Rezervų sistemos galvosūkį, kodėl padidinus bazines palūkanų normas, ilgų obligacijų pajamingumas neišaugo taip ryškiai, kiek galima būtų tikėtis: ilgo laikotarpio obligacijas surijo Kinijos paklausa). Šiuo metu Kinijos JAV dolerių rezervai yra antri pagal didumą pasaulyje, juos lenkia tik Japonija.

Natūralu, kad JAV nepatinka, kad Kinija dirbtinai laiko savo juanį nuvertintą, nes juk tai kenkia JAV eksportuotojams, kuriems sunkiau konkuruoti pasaulio rinkoje (o kartu ir vietinėje JAV rinkoje). Bet vis dažniau pasigirstantys reikalavimai Kinijai, jog ji leistų juaniui laisvai plaukioti gali turėti ir kitokių pasekmių. Visų pirma, sumažėtų JAV obligacijų paklausa, tad padidėtų JAV skolinimosi kaštai. Tai gali atšaldyti ir šiaip paskutiniu metu nervingą dėl aukštų naftos kainų ekonomiką ir sustabdyti būsto paskolų bumą, kuriuo ir gyvena JAV. Be to, didžioji Kinijos užsienio valiutos rezervų laikomi doleriais, tad juanio atrišimas staiga sumažintų jų vertę ir gali sukelti krizę Kinijos bankų sistemoje, kuri ir taip laikosi ant Marytės plauko. Kinijos juanio atrišimo nuo dolerio artimiausiu metu turbūt neverta tikėtis ir todėl, jog iš Kinijos pusės tai gali atrodyti kaip paklusimas JAV valiai. O juk Kinija yra savarankiška ir savimi besididžiuojanti valstybė, kuri negali paklusti užsieniečių, juo labiau Vakarų kapitalistų reikalavimams.

Tiesa, juanio atrišimas turi ir privalumų pačiai Kinijai. Tai leistų Kinijos monetarinei politikai grįžti į „normalias“ vėžes, t.y. siekti kainų stabilumo ir ekonomikos reguliavimo, o ne tik buko valiutos kurso palaikymo. Kinijos ekonomika plečiasi dviženkliais skaičiais — dar tik prieš kelias dienas buvo skelbta, kad pirmojo ketvirčio duomenimis Kinijos pramonės produkcija padidėjo 15 procentų, investicijos apie 25 procentais, o šis augimas pastaruoju metu netgi greitėja. Be to, infliacijos grėsmė visai reali, tad ekonomikos perkaitimas gali būti visai netoli. Kainų nestabilumas Kinijoje gali tapti ir politiniu nestabilumu, o to juk niekas nenori. Tačiau šiuo metu monetarinės politikos įrankiai, sprendžiant šiuos klausimus yra bėjėgiai, nes visos jėgos koncentruojamos tik valiutos kurso palaikymui.

JAV vartotojams pigi Kinijos produkcija irgi yra nebūtinai vienareikšmiai teigiamas dalykas. Šiuo metu JAV vartotojų taupymas yra itin mažas, o žmonės, pripratę prie žemų paskolų palūkanų normų, gali smarkiai nukentėti joms pakilus. Bet net jei ir Kinija leis juaniui sutvirtėti, tai neišspręs JAV einamosios sąskaitos deficito problemos, nors JAV politikai pastaruoju metu iškilus bet kokioms problemoms dėl ekonomikos, pirštais bado į Kiniją: JAV užsienio prekyboje Kinija sudaro tik 10 procentų visų apimčių.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

Pasaulio technologijų ekonomikos centras

Šios savaitės BusinessWeek pagrindinė tema yra valstybė, kuri yra pasaulio technologijų ekonomikos centras. Šioje valstybėje pagaminama 70 procentų pasaulio procesorių plokščių, 72 procentai pasaulio nešiojamų kompiuterių, 79 procentai delninių kompiuterių, 83 procentai bevielio tinklo įrangos, 68 procentai LCD monitorių, 33 procentai serverių ir dar daug daug ko. Ši valstybė yra Kinijos kaimynė, o pačios Kinijos teigimu – tiesiog Kinijos teritorija. Ši valstybė yra Taivanas. Nedidelė sala, kurios BVP žmogui rodiklis yra 12 kartų didesnis nei Kinijos, sugebėjo per nepilnus porą dešimtmečių labai sėkmingai įsitvirtinti pasaulinėje informacinių technologijų rinkoje. Taivane veikia didžiulės mikroprocesorių gamyklos, kurios priklauso mažai žinomoms kompanijoms, tačiau kurios gamina produkciją Intel, Apple ir kitoms kompanijoms. Iš esmės didžiosios JAV kompanijos sukuria naujus modelius, o jei jau gaminami ne pačių kompanijų fabrikuose, o „outsource’inami“ į Taivanį. Tiesa, taivaniečiai juokiasi, jog amerikiečių „outsourcing“ suvokimas yra priešingas nei tikrasis: kaip tik Taivanas gamina produktus, ir „outsource’ina“ jų marketingą ir prekių ženklus amerikiečiams.

Taivano įmonės, gaminančios aukštų technologijų produkciją, turi labai daug pranašumų, kol kas netgi prieš tą pačią Kiniją, nors reikalai gali pakrypti ir priešinga kryptimi. Šiuo metu Taivano gamybos kaštai, atlyginimai, yra žymiai mažesni nei JAV, o be to Taivanas turi pranašumų ir lankstume bei mokslo ir tyrimo srityje. JAV atradus naują procesorių technoloiją, Taivano gamyklose ji gali būti įdiegiama labai greitai, nes daug dėmesio skiriama tyrimams ir technologijų atnaujinimui. Taivano gamyklos taipogi yra itin lanksčios ir gali gaminti daugybės produktų partijas vienu metu, tuo tapu Kinijoje šio lankstumo dar daug kur trūksta.

Nepaisant politinio šaltumo (jeigu galima šaltumu pavadinti grasinimus karu) tarp Kinijos ir Taivano, manoma, kad Taivano įmonės Kinijoje yra investavę apie 100 milijardų JAV dolerių. Taivanas turi žinias, kaip pagaminti aukštų technoloijų produktus, o Kinija gali juos gaminti labai pigiais, todėl taivano įmonės nemažai investuoja į gamyklas Kinijoje, nors oficialiai ekonominiai ryšiai tarp šalių nėra labai aktyvūs.

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Michael Edwards: Raudonas vynas

Gana ilgai jau ieškau kokio nors vadovėlio apie vynus, nes visai norėtųsi daugiau apie juos sužinoti. Michael Edwards knygelę buvo turbūt vienintelė tokia į šią temą išleista knyga lietuviškai, kurią pavyko rasti knygynuose.

Perskaitęs ją sužinojau nemažai dalykų: apie vynuogių rūšis, dirvožemio įtaką, gamybos procesą, išlaikymą, ąžuolines statines, raudonųjų vynų gamybos regionus ir t.t. Tiesa, dauguma ten aprašomų vynų yra itin brangūs ir tokie, kur Lietuvos supermarketuose retai rasi, bet šioks toks pradinis įsivaizdavimas apie vynininkystę susidarė. Tik labai norėtųsi viską išragauti, apie ką perskaičiau.