Grįžtant prie tikslų…

Grįžtant prie mano 2005 metų tikslų, supratau, kad jie itin abstraktūs ir netgi sunku pasakyti, ar jie yra pasiekti, ar ne. Ypač sunku pasakyti, ar pildau dienoraštį „nuoširdžiai, dažnai ir įdomiai“, nes tai labai subjektyvios kategorijos. Kažkur skaičiau, jog jeigu užsibrėži tokius sunkiai apibrėžiamus tikslus, tai kad ir kiek būsi nuveikęs, gali save nuramindamas teigti, jog tikslus pasiekei, nors pastangų ir darbo į jų siekimą visai neįdėjai.

Taigi reikia būdo, kaip išmatuoti tą dienoraščio pildymo dažnumą ir įdomumą. Su dažnumu tai nesunku: vat nutariau, jog iki metų pabaigos sieksiu parašyti 150 įrašų – beveik po vieną į likusią dieną. Su įdomumu yra žymiai sunkiau, jau vien dėl to, jog dažnai padidindamas įrašų skaičių labai sumažini jų įdomumą. Gal tą įdomumą būtų galima matuoti lankytojų skaičiumi? Komentarų skaičiumi?

Nudirbk viską dabar!

Prisiskaičiau labai daug visokių straipsnių apie motyvaciją, apie tai kaip tvarkyti savo laiką, kaip nusistatinėti tikslus, ir svarbiausia, kaip juos įgyvendinti. Peržvelgiau prieš pusmetį nusistatytus tikslus, susijusius su šia svetaine – grauduma. Tik moblogas sutvarkytas, o jau pusė metų praėjo. Na, po visų motyvacinių straipsnių dabar jau vėl esu pasiryžęs viską keisti (tik vat neaišku kiek tas pasiryžimas gyvuos).

Norint užsimotyvuoti, skaityti čia, čia, čia, čia.

Paul Naudon: Masonai

Į perskaitytų knygų lentyną atgulė ir liesa knygelė apie masonus, kurioje aprašoma masonų istorija, jų principai, apeigos ir panašūs dalykai, kurie bendram išsilavinimui tikrai nekenkia.

Masonai, pačioje judėjimo pradžioję buvę kažkas panašaus į architektų profsąjungas, vėliau pritraukė labai daug su architektūra nesusijusių žmonių, kuriuos vienijo religingumas ir tolerancija įvairioms idėjoms. Galų gale masonai buvo tapę laisvamanių priebėga, skleidusi lygybės, brolybės ir vienybės idėjas, tačiau kartu ir sauganti senuosius ritualus, kurie daugiau ar mažiau yra slapti ir susiję su Antikos misterijomis, hermetizmu ir kitais įdomiais dalykais. Kiekvienas masonų ložės narys turi pripažinti ir tikėti į aukščiausiąją dievybę, turi prisiekti ant šventosios knygos (jeigu masonas yra krikščionis – tai ant Biblijos), stengtis gyventi pagal aukštas moralės normas, užsiimti labdara, padėti kitiems broliams. Itin didelis dėmesys yra skiriamas taip vadinamam joanizmui – visoms Biblijos knygoms, kurias parašė Jonas (Evangelija pagal Joną, Apreiškimas, t.t.)

Viena man patikusi masonizmo idėja apie paslapties perdavimą: tikrosios masonų paslaptys yra tokios, kurios negali būti sakomos adeptui, ir kurias jis turi sužinoti pats, žingsnis po žingsnio šifruodamas simbolius.

Zuoko weblogas

Nuvilnijo per Lietuvos blogosferą naujiena apie tai, jog A. Zuokas turi savo interneto dienoraštį. Dienoraštis pradėjo savo gyvavimą birželio 10 dieną, o blogosferą žinios pasiekė tik po trijų dienų, tad informacijos sklidimo greitis Lietuvos blogosferoje kol kas dar nėra itin didelis ;)

Labiausiai Zuoko webloge pasigendu RSS, tačiau į akis krinta ir žymiai griežtesnės komentavimo taisyklės. Suprantu, jog ponas Zuokas nenori savo weblogo paversti Delfi stiliaus chaosu, tačiau lyginant su kitais weblogais atrodo yra kur pasitempti. Bent jau man atrodo, jog visgi būtų galima leisti komentuoti senus įrašus. Šiek tiek keistai skamba ir komentavimo tasyklės, kuriose už HTML naudojimą grasinama uždrausti priėjimą prie komentavimo srities. Juk tai techniniai dalykai, išsprendžiami su keliomis įpraiškomis. Na, dizainas irgi atrodo keistokai, bet čia jau skonio reikalas, o be to ir mano paties svetainė atrodo ne ką geriau ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai reiktų palinkėti Zuokui užsispyrimo ir entuziazmo pildant savo weblogą, nes dažnai po keleto įrašų minčių srautas išdžiūsta ir tenka tiesiog prisiversti apie ką nors parašyti. Weblogo pildymas yra daug laiko ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas, o laisvas laikas didžiųjų politikų dienotvarkėse tikrai nesimėto.

Klaidų svarba

Bevartant Tom Peters knygą apie jo tyrinėjimus „In search of Excellence“, akis užkliuvo už Fletcher Byrom citatos:

Make sure you generate a reasonable number of mistakes

Knygoje išreiškiama nuomonė, jog itin sėkmingos kompanijos stengiasi eksperimentuoti, ir nebijo padaryti klaidų. Kaip tik priešingai, tik per klaidas galima išmokti ką nors naujo, o jau išmokus tas žinias pritaikyti aplenkiant savo konkurentus. KLaidos yra teigiamas dalykas, jeigu moki iš jų pasimokyti. Klaidos reiškia, jog nesėdi vietoje, o kažką darai ir kažko sieki.

Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Savaitės apžvalga

Visą savaitę kantriai konspektavausi viską, kas man užkliuvo skaitant įvairiausią spaudą, weblogus, svetaines ir šiaip bileką. Pasikūriau čia savo nešiojamajame kompiuteryje Movable Type, kuri man tikrai patiko (ne vien dėl to, kad rašyta Perlu ;), ir tikiuosi, kad toks konspektavimasis taps mano įpročiu, nes jis man naudingas, kai noriu surasti tai, ką kažkur mačiau ar girdėjau prieš kelias savaites.

Taigi, pradedant nuo kompiuterastijų, labai nustebau atradęs, jog žymusis Perlo programuotojas Simon Cozens metė programavimus ir tapo misionieriumi. Pasirodo, mano profesijų viražai iš programerio į finansų analitikus dar nėra labai stebėtini. Taipogi The Economist turi straipnsį apie VoIP ir teigia, jog 2004 metais beveik 15 procentų tarptautinių telefono skambučių buvo atlikta būtent šia technologija. Kitas, bent šiek tiek su kompiuterastija susijęs pastebėjimas (nors reiktų dėti jį prie skyriaus žiniasklaida) – Čekijos dienraštis Prague Monitor savo kasdieninėse santraukose, kurios siunčiamos man elektroniniu paštu, pateikia ir nuorodas į Prahos weblogus.

Kalbant apie weblogus, svarbiausiais įvykis Lietuvos blogosferoje buvo laida per Lietuvos radiją apie interneto dienoraščius, kurioje kalbėjo ir mano mama.

Per daug religinių weblogų neskaitau, bet Petras Dargis man patinka.

Politikoje sunku rasti svarbesnes naujienas už prancūzų ir olandų tartus „ne“ Europos sąjungos konstitucijai. Kažkada, kai buvo nulūžusi ši svetainė, šiek tiek komentavau, kas gali būti ateityje (taip, aš naudojuosi blogas.lt paslaugomis). Savaime suprantama, to pasėkoje euras žymiai susilpnėjo. Financial Times teigia, jog „ne“ gali pasakyti ir Danija su Čekija. Tiesa, pati Europos konstitucija visiems turbūt atrodo tokia sudėtinga, jog net internetas knibžda visokių naivių jos interpretacijų (heh, „price stability“ juk tėra infliacijos kontrolė, o ne kainų reguliavimas).

Kalbant apie tolimesnių valstybių politiką, šio straipsnio dėka mano galvoje prašviesėjo politinė situacija su Gruzija, Armėnija, Turkija ir Azerbaidžanu. Pasirodo, Kalnų Karabacho konfliktas, vykęs tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, buvo remiamas Rusijos ir Turkijos (rusai rėmė armėnus, o turkai azerus). Dabartinis naujas naftotiekis irgi nutiestas aplenkiant Armėniją, su kuria Turkija neturi jokių ryšių, nes palaiko azerus. Šis naftotiekis labai svarbus Azerbaidžanui, kuris gaus daug pajamų iš naftos eksporto ir taipogi šiek tiek pagerins Gruzijos finansinę situaciją. Tik nereikia pamiršti, jog šitame regione savus interesus turi ir Rusija su JAV.

Be to, The Economist rašo apie Angela Merkel, kuri yra Krikščionių demokratų lyderė Vokietijoje, ir kadangi jau Šrioderis nori išankstinių rinkimų, tai ji labai realiai gali tapti naująja Vokietijos vadove. Merkel yra kilusi iš Rytų Vokietijos, ji būtų labiau linkusi bendrauti su JAV ir britais, o mažiau su prancūzais ir rusais. Vienintelis negeras dalykas būtų tas, jog būtų sunku ją įkalbėti į ES priimti Turkiją. Bet sunkiausia jai aišku bus susitvarkyti su pasiligojusia Vokietijos ekonomika. O krikdemai nėra linkę visko spręsti laisvos rinkos principais.

Kalbant apie vadybą, Lucy Kellaway, mano mėgstamiausia FT apžvalgininkė, rašo, jog žmonės mieliau rinktųsi dirbti su linksmais, o ne su protingais bendradarbiais.

BusinessWeek rašo apie tai, kad nesikišant į politiką Rusijoje galima būti visai sėkmingu verslininku, ką rodo Aleksandro Abramovo, kuris sukūrė EvrazHolding, pavyzdys. Jis savo turtus susikrovė pirkdamas užskolintas ir bankrutuojančias plieno lydymo gamyklas Rusijoje, nupirkęs skolas jas kapitalizuodavo ir gamyklas renovuodavo. O svarbiausia, jog Abramovas yra tylus ir nelenda į politiką. Beje, EvrazHolding praėjusią savaitę baigė savo 500 mUSD IPO Londone. Lėšas naudos tolimesnės investicijoms restruktūrizuojant plieno lydymo gamyklas.

Ekonominiuose straipsniuose BusinessWeek tegia, jog per pastaruosius 10 metų labiausiai augo post-komunistinės valstybės (nors visas tas augimas buvo pasiektas nuo labai mažos bazės, tad tokie skaičiavimai nelabai turi prasmės).

Šita pastraipa iš The economist apie JAV nekilnojamo turto rinką mane paskatino susimąstyti:

Thanks to those rising prices, houses are now far more expensive in relation to incomes. Until the late 1990s median house prices were 2.75 times median income. That ratio has risen to 3.4. Arguably, lower mortgage rates justify some of this rise. But even if you look at mortgage payments in relation to household income, many people look stretched.

Hmm… Tai jeigu vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 1400 Lt (bruto), tai metinis jis bus 16800 Lt, tai išeitų, jog vidutinis namas turėtų kainuoti apie 57 kLTL. Atrodo labai nedaug. Nors kita vertus, provincijoje turbūt butų kainos yra žymiai žymiai mažesnės nei Vilniuje ir Kaune.

Tai maždaug tiek šią savaitę ;)

T.Dreizeris: Stoikas

Užbaigiau paskutiniąją trečiąją Dreizerio trilogijos dalį apie JAV finansininko Kaupervudo (išgalvotą) gyvenimą prieš šimtmetį (ankstesnių dalių aprašymai yra čia ir čia). Tiesą sakant, kuo toliau, tuo man pradėjo vis labiau Dreizerio stilius atsibosti, nes man pačios įdomiausios knygos vietos apie finansines machinacijas tapo minimos tik probėgšmomis, o į pirmą planą iškilo gyvenimo prasmės apmąstymai (o Dreizeris visgi ne pats geriausias autorius, juos nagrinėjantis) ir santykių su moterimis bei aukštuomene problemos. Na, bet jeigu jau vertinti bendrai, tai trilogija visgi buvo įdomi, nes įstengiau ją visą perskaityti ;)