Month: September 2005

Kelionių troleibusais makroekonomika

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

LBO schema

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.

The Economist apie darbuotojų trūkumą Baltijos šalyse

Trupiniai

The Economist šią savaitę rašo ir apie Baltijos valstybes: straipsnyje, pavadintame „Baltic blues“ atkreipiamas dėmesys į pastaruoju metu Baltijos šalyse vis aštrėjančią problemą – darbuotojų trūkumą. The Economist nuomone, ši problema susidarė dėl to, jog pastaruoju metu itin sparčiai augo daug darbo resursų reikalaujančios pramonės šakos (kaip kad statyba), kurios ir suvalgė visą esamą darbuotojų pasiūlą.

Tiesa, oficiali statistika apie darbuotojų stygių nelabai ką sako, bet paaiškinimas įtikinantis:

Officially, unemployment is still around 8% in all three countries. But some of the jobless are not easily employable: “Too old, too drunk or too lazy,” says one official unkindly. More importantly, many are working, either illegally at home or elsewhere in the EU. When Latvian teachers recently demonstrated for higher salaries, one placard threatened “see you in Ireland”—which, like Britain, has opened its borders to workers from the EU’s newest members.

Nors Lenkijoje oficialus nedarbo lygis yra 19 procentų, bet Lenkijos statybos įmonės irgi skundžiasi darbuotojų stygiumi. Trijose Baltijos valstybėse tėra 8 milijonai gyventojų, o net 100000 iš jų dirba Londone.

Paskutinė pastraipa irgi verčia susimąstyti:

But the most controversial idea is to import extra workers. Poland has tens of thousands of illegal immigrants, chiefly from Ukraine: now the talk is of making it easier for them to work legally. In Latvia, VP Market, a retail chain, wants to hire staff from neighbouring Belarus; other firms are thinking along similar lines. That may make business sense, but in the Baltic states, where many still see Russian migrants as a lasting and unwelcome reminder of Soviet occupation, such notions are regarded with horror.

Burrough and Helyar: Barbarians at the Gate

Knygos

Vis neradau laiko aprašyti praėjusį savaitgalį pabaigtą skaityti knygą Barbarians at the Gate, kurioje aprašoma didžiausio kada nors įvykusio LBO istorija. LBO, arba Leveraged buy-out yra kompanijos pirkimas už skolintus pinigus, skolos užkabinimas ant tos pačios nupirktos kompanijos, jos sutvarkymas, kad ji galėtų atidirbti ir grąžinti skolą.

Knygoje rašoma apie RJR Nabisco kompaniją, kuri užsiėmė tabako ir maisto produktų verslu (iš tabako verslo, jai priklausė cigarečių prekiniai ženklai Camel, Winston ir Salem). Ši kompanija pateko ir į didžiausių JAV kompanijų dvidešimtuką. Kompanijos vadovai manė, jog šios kompanijos akcijos kaina biržoje yra žymiai žemesnė, nei ji turėtų kainuoti iš tikrųjų, todėl sumanė pasiskolinę pinigų įtikinti kompanijos valdybą, jog jie parduotų kompaniją jiems. Visa bėda, kad jų pasiūlyta išpirkimo kaina neatrodė labai didelė, todėl labai greitai atsirado ir daugiau norinčių perimti šią kompaniją už didesnę kainą. Knygoje labai išsamiai aprašomas visas konkuravimas dėl šios kompanijos, visi užkulisiniai žaidimai, bandymai susitarti tarpusavyje ir vėl susipykimai dėl vieno ar kito dalyko nepasidalinimo.

Knygos puslapiuose labai aiškiai išryškėja didžiausių JAV investicinių bankų vadovų asmeninės ambicijos, jų pasipūtimas vienas kitų atžvilgiu ir noras žūt būt vienas kitą pralenkti (vienu metu susitarimas tarp bankų žlugo vien tik todėl, jog jų atstovai negalėjo susitarti, kuris iš jų obligacijų prospekte bus paminėtas pirmiau). Vien dėl to, jog tai buvo didžiausias tokio tipo sandoris JAV istorijoje, kiekvienas bankas norėjo bent kažkaip jame dalyvauti, bet savaime suprantama, sandoryje jie turėjo pasirodyti svarbesni nei jų konkurentai. Nabisco perėmusios kompanijos KKR (kompaniją visgi perėmė ne Nabisco vadovai) vadovų laikysena irgi ne ką įdomesnė: tai lyg pokerio partijos žaidimas apgraibomis, bet kartu naudojantis blefu – o žaidžiama juk ne iš keleto dolerių. Sandorio vertė 31.3 milijardai dolerių.

RJR Nabisco perėmimas JAV finansų istorijoje reiškė barbarų eros pradžią: bet kokia kompanija, kurios akcijų kaina rinkoje atrodė nedidelė, ir kurios vadovai nesistengė šios padėties pataisyti, galėjo būti perimta bet kokių “barbarų” iš išorės, kurie užkabinę kompanijai skolą, ją nusiaubtų, atleistų daugelį darbuotojų, parduotų kai kuriuos padalinius vien tam, kad būtų galima grąžinti už pirkinį sumokėtus pinigus. O Barbarians at the Gate yra puiki knyga apie tai, kaip viskas prasidėjo.

Roger Lowenstein: When Genius Failed

Investicijos, Knygos

Knygoje When Genius Failed: The Rise and Fall of LTCM rašoma didžiausio pasaulyje hedge fondo Long Term Capital Management (LTCM) istorija. Šį fondą sukūrė garsus Solomon Brothers banko obligacijų makleris John Meriwether, 1994 metais surinkęs apie milijardą dolerių pradinėms investicijoms. Tais laikais išvestinės finansinės priemonės finansų rinkose dar nebuvo labai populiarios, ir neduag buvo tokių, kas sugebėdavo jomis pelningai pasinaudoti. LTCM samdė pačius garsiausius matematikus — tarp jo partnerių buvo ir Nobelio premijos laureatai Merton su Scholes, kurie ir sukūrė opcionų (pasirenkamųjų sandorių) vertinimo Black-Scholes modelį. Fondo idėja buvo gana paprasta: naudojantis sudėtingomis išvestinėmis priemonėmis gauti pelną iš arbitražo. Fondas dirbo daugiausiai skolintais pinigais, jo finansinis svertas (leverage) normaliai siekdavo iki 30.

Pati paprasčiausia fondo strategija buvo susijusi su JAV ilgalaikių obligacijų arbitražu. Kai JAV vyriausybė išleidžia 30 metų obligacijas, jomis apie pusę metų gana aktyviai prekiaujama, bet po maždaug pusės metų jos nugula į visokių draudimo bendrovių portfelius, kur laikomos iki išpirkimo, tad jų likvidumas rinkoje sumažėja. Dėl šios priežasties šviežios obligacijos (on-the-run) rinkoje kainuoja daugiau nei šiek tiek senesnės (off-the-run), bet laikui bėgant, teoriškai, jų kainos turėtų suvienodėti, nes turbūt nėra labai didelio kredito rizikos skirtumo tarp 29,5 ir 30 metų paskolos JAV vyriausybei. Tuo besinaudodami, LTCM parduodavo skolintas šviežias obligacijas (sell short), o už gautus pinigus pirkdavo senesnes obligacijas (buy long). Iš esmės, tai yra lošimas tikintis, jog skirtumas tarp dviejų obligacijų emisijų (spreado) sumažės. Ir dažniausiai šis lošimas pasiteisindavo, nors ir skirtumas tarp emisijų pajamingumų ir tebūdavo kokie 5-6 baziniai punktai. Bet tokiam finansiniam lošimui beveik nereikia turėti jokių pinigų — viskas daroma skolintais pinigais, tad šį nedidelį skirtumą galima padidinti kelias dešimtis kartų.

LTCM mėgo rinkoje statyti dideles sumas. Jie buvo įsitikinę savo veiksmų teisingumu ir neklystamumu. Jie tikėjo savo modeliais, nes juos sukūrė patys protingiausi finansų profesoriai. Ir be galo savimi pasitikėdami rizikavo astronominėmis sumomis, ir jau atrodė, jog jų uždarbio augimui niekas negali sustabdyti. Bet 1998 metais atsitiko tai, ko neprognozavo nei vienas fondo valdytojų modelis: Azijos krizė, o po to ir Rusijos atsisakymas išpirkti obligacijas. Dėl šių sukrėtimų finansinėse rinkose prasidėjo paniškas bėgimas į saugius finansinius instrumentus. Kuo daugiau krito rizikingų obligacijų kursai, tuo daugiau atsirasdavo norinčių jas parduoti, o tai dar labiau mušė jų kainas. LTCM turėjo itin dideles rizikingų vertybinių popierių pozicijas, bet dėl jų dydžio tiesiog negalėjo jų parduoti — rinkoje nebūtų atsiradę tiek norinčiųjų pirkti. Kadangi LTCM daugumą dalykų atlikdavo skolintais pinigais, staiga bankams prireikė juos grąžinti, o tai pastatė LTCM į nepavydėtiną situaciją. Per kelis mėnesius LTCM investuoti pinigai sumažėjo 92 procentais — iš kiekvieno investuoto lito per du mėnesius teliko po aštuonis centus. Manoma, jog fondas per itin trumpą laiką prarado apie 4,2 milijardus dolerių. Pagal fonde naudotus modelius, toks įvykis statistiškai buvo visiškai neįmanomas, bet tai tik parodo, jog statistiniais metodais (ir prielaida, jog rinkose dispersija išlieka pastovi) rinkose ne visada galima pasitikėti.

Fondo istorija įdomi ir tuo, jog ji rodo besaikę fondo valdytojų aroganciją ir pasitikėjimą savimi. Fondas buvo toks didžiulis, jog galėjo diktuoti savo sąlygas visiems JAV bankams. Bet jau po kelių metų griūties metu fondo partneriai turėjo melsti bankų pasigailėjimo. Despite is scientific pretensions, economics still remains more of an art than a science (Robert Kuttner).

Sigitas Parulskis: Nuogi drabužiai

Knygos

Jau senokai norėjau paskaityti kokią nors Sigito Parulskio knygą. Ir visai neseniai paskaičiau. Dabar net nežinau, ar Parulskis visada toks apgailėtinai sarkastiškas, ar čia tokia nuotaika knygoje „Nuogi drabužiai“ sukelta jo skyrybų. Daugumoje knygoje surinktų esė stilius toks, jog primena įmantrias prisigėrusio žmogaus įžvalgas, kurios gali atsirasti galvoje tik tada, kai atsistoti nebepajėgi, tad tenka mąsliu žvilgsniu žiūrėti į butelio likutyje žaidžiančius šviesos atspindžius ir jaustis vieninteliu genijumi, kurio niekas nesupranta. Tiesa, Parulskio rašymo stilius įdomus tuo, kad jame pilna netikėtų minčių vingių, sudėtingų išsireiškimų, palyginimų, citatų, tačiau visa tai perskaičius nepalieka jausmas, kad po tomis įmantrybėmis turėjo būti kažkokia labai akivaizdi prasmė, bet kuo labiau stengiesi tą prasmę užčiuopti, tuo dažniau imi galvoti, kad prasmės iš tiesų ten nebuvo, o visas tas įmantrumas ir buvo tam, kad pridengtų šią nuogybę.

Nors ten, kur Parulskis nėra ciniškas, ten kur žavisi kitais, kur gerbia aplinkinį pasaulį, jo mintys man patiko. Gal paauglystėje būtų patikęs ir cinizmas, bet man atrodo, jog ciniškumas man nebepatinka, nes jis dažniausiai slepia paprasčiausią neišmanymą.

Kita vertus, ši knyga visgi kažkokius jausmus sukėlė, nors tie jausmai ir tėra šioks toks bjaurėjimasis autoriumi, jo mintimis: šiuolaikiname pasaulyje tai gal ne toks jau ir dažnas reiškinys, tad turbūt reikėtų pripažinti, jog Parulskis rašyti moka. Tik galėtų jo mintys būti artimesnės manoms, kad galėčiau žavėtis jo talentu.

Sensacijų paieška

Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.