Month: December 2005

Ledas, pačiūžos, ekonomika

Ekonomika, Gyvenimas

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?

Finastos dienoraštis

Blogsfera

Šiandien pradėjome Finastoje rašyti kompanijos dienoraštį. Corporate weblog‘ai Lietuvoje dar nėra labai populiarūs, tad tai kažkas nauja, ir tikimės, bus naudinga ir mūsų klientams. Dienoraštį Finastoje turėtų pildyti makleriai, kurių planuose yra įdomesnės prekybos sesijos apžvalgos, o taipogi ir fondų valdytojai, tarp kurių esu ir aš. Komentarus įrašams gali palikti visi registruoti svetainės lankytojai.

Tikiuosi artimiausiu laiku shvln pridės ir RSS, kad internetinis dienoraštis būtų toks, kaip reikiant.

Atidėliojimai ir todo sąrašai

Lifehacks

Pastebėjau, kad jeigu pradedu darytis itin sudėtingus todo sąrašus, tai dažniausiai nuveikiu tuos visokius mažai reikšmingus darbelius, bet atrodytų, jog taip ir nieko naudingo nepasiekiu. Pasirodo, panašiai mąsto ir Paul Graham, kuris teigia, jog jeigu stengiesi nudirbti visus mažus darbelius, tai dažniausiainieko nenuveiki didžiųjų darbų labui. O juk tie didieji projektai ir turėtų būti svarbiausi.

I think the way to “solve” the problem of procrastination is to let delight pull you instead of making a to-do list push you. Work on an ambitious project you really enjoy, and sail as close to the wind as you can, and you’ll leave the right things undone.

Dabar turbūt nesijausiu kaltas, jeigu pamiršiu kokį vieną kitą nereikšmingą darbelį, kuris mėtėsi todo sąraše.

Mobilus ryšys Somalyje

Trupiniai

The Economist rašo apie mobilaus ryšio rinką Somalyje:

SOMALIA does not spring to mind as a good place to do business, but in telecoms at least it has something to teach the world. A call from a Somali mobile phone is generally cheaper and clearer than a call from anywhere else in Africa. The trick is the lack of regulation. Somalia has had no government since 1991. It was cut off for a while, but then private mobile companies moved in and found that the collapsed state provided a curious competitive advantage.

Kadangi Somalyje nėra vyriausybės, nėra ir valstybinės monopolinės telekomunikacijų bendrovės, nėra ir korumpuotų valdininkų ir investicijų apribojimų. Somalyje mokesčiai nėra dideli — tenka susimokėti tik vietiniams karaliukams (apie 5 procentus pelno) ir išleisti panašiai tiek savo saugumui užtikrinti. Ir jokių licencijų.

Tiesa, nors visa tai gal ir atrodo kaip laisvosios rinkos rojus, bet šalyje visgi beveik vyksta karas, tad verslo saugumas ganėtinai menkas ;)

Religija didina pajamas

Religija, Trupiniai

MIT ekonomistas Jonathan Gruber savo moksliniame straipsnyje teigia, jog religingesni žmonės gauna geresnį išsilavinimą, rečiau skiriasi ir uždirba daugiau pajamų (via The Economist). Teigiama, jog dvigubai dažniau bažnyčioje apsilankantys žmonės uždirba apie 10 procentų daugiau pajamų. Tiesa, nors koreliacinis ryšys ir nustatytas, bet juk žinoma, kad koreliacija nereiškia priežastingumo: gali būti, jog į bažnyčią eina darbštesni žmonės, kurie dėl to ir gauna didesnius atlyginimus.

Bet racionlaių reiškinio paaiškinimų irgi gali būti: aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje žmonės suranda naujų pažinčių, kurios gali būti naudingos darant verslą ar kopiant karjeros laiptais, o taipogi religija bei tikėjimas mažina stresą, tad religingi žmonės gali būti produktyvesni.

Keletas nuorodų

Trupiniai

Per paskutinę savaitę prisikaupė nemažai nuorodų, kurios gal būt bus naudingos ir kitiems. Išmokau gerbti ir mylėti del.icio.us, tad jos ne taip lengvai pasimeta.

Pradedant nuo Getting Things Done temos, užtikau nemažai alternatyvų savo ToDo sąrašams: voo2do, Remember The Milk bei TaskFreak. Kol kas vis dar naudojuosi offline įrankiu, bet visai norėčiau pereiti prie webinio varianto.

Pastaruoju metu tenka daryti kai kuriuos ekonometrijos darbus universitetui, tad man buvo naudingas šis Software for Economists puslapis, o taipogi ir eViews programėlė.

Užtikau ir paprastų straipsniukų apie ekonomiką arba investavimą, kurie irgi mane sudomino: pradedant apie kasdienius ekonominius indikatorius realiame gyvenime (reikalinga nemokama registracija), apie viena ekonomikos pamoka, kuri atskleidžia visą ekonomikos esmę, ir baigiant dešimt dalykų, kuriuos apie ekonomiką turėtų žinoti debatuotojai. Dar prie viso to galima pridėti ir interviu su Charlie Munger, kuris yra ilgametis Warren Buffett bendražygis. Viena, labai patikusi mintis apie jųdviejų darbo stilių: mes per daug nepersistengiam, mes tik daugiau nei kiti skaitom ir galvojam.

Dar savo del.icio.us kraitelėje randu nuorodą į testą, kuriuo galima pasitikrinti, ar atskiri atsitiktinį procesą (random walk) nuo realaus akcijų kurso (atskyriau 4 kartus iš keturių) bei mokslinį straipsnį apie tai, kaip matematiškai išspręsti sudoku.

Lietuva ir G.Soros’as

Lietuva, Trupiniai

The Economist šiandien rašo apie prieš Soros’ą nukreiptas atakas Respublikoje. Straipsnyje teigiama, jog filantropas padėjo išaiškinti korupcijos atvejus, susijusius su Europos sąjungos parama, o tai galėjo kai kuriuos ir suerzinti. Be to, kai kaltinama Vakarų kišimusi į vietinę politiką, žmonės pradeda pamiršti Rusijos baimę – panašiai Soros’as buvo atakuojamas ir Ukrainoje bei Gruzijoje. Straipsno išvada teigia, jog Lietuva vis dar nėra tokia atvira visuomenė, kokios norėtų Soros’as:

Mr Soros is winding down his efforts in the richer parts of the post-communist world, where the “open societies” that he favours seem to be thriving. Perhaps he should hang on a bit in Lithuania.

Ar stengiamasi atrasti efektyvius vaistus?

Ekonomika, Pastebėjimai

Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.

Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas. Gydytojai, bent jau teoriškai, turėtų žinoti koks yra vienų ar kitų vaistų efektyvumas (iš patirties, mokslinių straipsnių ir t.t.), bet vaistų kompanijos turi labai efektyvią pardavimo strategiją: vaistų reklama patiems gydytojams, o taipogi jų kelionių finansavimas, brangios dovanos ir panašūs dalykai, kurie leidžia gydytojams šiek tiek primiršti vaistų efektyvumo argumentus. Net jei ir neegzistuotų papildomas gydytojų skatinimas iš farmacijos kompanijų pusės, gydytojai stebėtinai mažai nutuokia apie vienų ar kitų vaistų efektyvumą. Nepamenu, kur dabar skaičiau, bet gydytojai tik gal vieną iš trijų kartų teikia efektyvausius patarimus, kaip gydyti ligą – ne iš piktos valios, bet dėl to, jog ligų gydymas yra daugiau menas, o ne tikslusis mokslas. Atrodo, jog veikiant tokioje rinkoje, turėtų klestėti farmacijos kompanijos, kurios per reklamą, ar kitais keliais, užtikrina, jog būtų skiriamas gydymas jų vaistais, kurių gydymo kursas turėtų būti kuo ilgesnis. Bet ar tikrai farmacijos kompanijoms verta taip daryti?

Farmacijos kompanijos veikia ne monopolinėje rinkoje: pasaulyje yra daug farmacijos kompanijų, kurios konkuruoja viena su kita. Farmacijos kompanijų pasaulyje yra tikrai nemažai – vien Baltijos valstybėse jų yra bent dešimtis, tad sunku būtų įsivaizuoti, jog egzistuoja jų visų konspiracinis susitarimas, kuriuo pasaulio niekada nepamatys itin efektyvūs vienos ar kitos ligos gydymui reikalingi vaistai. Konkurencija vers kompanijas atrasti vis naujus ir efektyvesnius vaistus, kad būtų galima užkariauti naujų ligų rinkas ir išsaugoti savas.

Tarkime, jog yra liga, tinginitis chronica, kuria serga gana daug žmonių. Iki šiol rinkoje yra keletas šios ligos gydymui skirtų vaistų, gaminamų kompanijos A ir kompanijos B. Egzistuojantys vaistai nėra labai efektyvūs, jie ligos nepagydo, bet bent jau laikinai sustabdo jos simptomų pasireiškimą, t.y. šioje rinkoje vaistai tokie, kurie iki galo ligos nepagydo, tačiau vartotojai noriai juos ilgą laiką vartos mokėdami farmacijos kompanijoms A ir B už nesibaigiančius gydymo kursus. Ar gali tokia situacija tęstis amžinai? Tikėtina, jog ne. Kažkada atsiras kompanija C, kuri išras naują puikų vaistą natrium bizūnicum nuo šios baisios ligos, kuris gydo greitai ir efektyviai. Su naujuoju vaistu kompanija C turėtų greitai patraukti beveik visus tinginitis chronica sergančiuosius, atimdama iš kompanijų A ir B jų rinkos dalis. Čia aišku svarbu, jog natrium bizūnicum būtų tikrai efektyvesnis už A ir B gaminamus vaistus: jeigu naujasis vaistas yra visa galva pranašesnis, tai net ir esant korumpuotų gydytojų sistemai, kurie vis tiek prirašinės A ir B kompanijų vaistus, natrium bizūnicum turėtų pasisekti (galų gale, neapsikentę pacientai paliks tuos senamadiškus korumpuotus gydytojus ir eis gydytis pas naujus, kurie teikia pirmenybę naujajam vaistui).

Savaime suprantama, tai teoriniai pasvarstymai. Realybėje viskas sudėtingiau: vaistų efektyvumo matavimas yra labai sunkus (juk net apie 30 procentų žmonių pasveiksta, net jei vartojamas tik placebas), tad rinkoje gali praeiti nemažai laiko, kol vartotojai susivoks, kad naujieji vaistai geresni už senuosius. O per tą laiką gal bus pagerinti ir kompanijų A ir B vaistai tiek, kad jų efektyvumas nedaug skirsis nuo natrium bizūnicum. Pirkdamas gydymo kursą, pacientas retai tiksliai žino, koks bus jo tikslus efektyvumas. Gali būti, jog to dorai nežino nei gydytojas, nei pati farmacijos kompanija. Bet farmacijos kompanijos visada turi paskatas sukurti geresnį produktą, nes tai joms duoda pranašumą prieš konkurentus.

Rašymo sudėtingumas

Gyvenimas, Lifehacks

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.