Month: March 2006

Atviros ekonomikos skatina augimą

Ekonomika, Trupiniai

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

James Collins, Jerry Porras: Taip kuriama amžiams!

Knygos, Vadyba

Prieš kokius dvejus metus esu skaitęs Collins knygą „Nuo gero prie puikaus“, kurioje aprašomi jo darytų tyrimų rezultatai: autorius bandė aiškintis, kodėl vienos kompanijos padaro pažangą, o kitos – ne. „Taip kuriama amžiams“ yra jo šiek tiek anksčiau daryto ilgaamžių kompanijų tyrimo rezultatas.

Visas knygos išvadas tikrai galima sutalpinti į vieną pastraipą: sėkmingų ilgaamžių kompanijų vadovai retai būna charizmatiniai, jie diegia kompanijos vertybes darbuotojams ir siekia, jog tos vertybės išliktų net pasikeitus kompanijos vadovams; sėkmingos ilgaamžės kompanijos turi viziją, pagal kurią formuojamos kompanijų vertybės, kurios nesikeičia šimtmečiais (vizija turi būti išreiškiama labai paprastai, kaip Disney kompanijoje: linksminti žmones); nepaisant to, jog vizija ir vertybės šiose kompanijose nesikeičia, pati kompanija nuolat turi ieškoti būdų, kaip atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos (tarkim ta pati Disney turi ieškoti vis naujų būdų kaip linksminti žmones, bet niekada neturi pamiršti, jog ji egzistuoja būtent tam, kad linksmintų, o ne, kad, tarkim, didintų investicijų grąžą akcininkams). Be viso to, dar sėkminga kompanija turi turėti iškeltą aiškų, drąsų ir konkretų tikslą, kurį ji nori pasiekti: tai gali būti tikslas tapti didžiausia kompanija savo srityje arba tikslas naują technologiją priartinti prie vartotojų, arba dar kas nors itin ambicingo.

Iš esmės, visa tai būtų galima apibendrinti taip: sėkmingos ir ilgaamžės kompanijos turi viziją, vertybes ir tikslus, ir fanatiškai jų laikosi, todėl ir ilgai išlieka sėkmingomis. Vien vizijos ir vertybių deklaravimas, be nuolatinio gyvenimo jomis, nieko kompanijoje nepakeis.

Tiesa, ši knyga gal būt gali nustebinti tuo, jog čia lyg ir tapatinamos sėkmingumo ir ilgaamžiškumo sąvokos. Galima būtų dėl to ginčytis, nes visgi ilgaamžiškumas nereiškia pelningumo, arba dar kokio nors kitokio sėkmingumo mato (bet vėlgi, turbūt per daug žiūriu iš akcininko, o ne iš darbuotojo pusės).

Tarp kitko, vienas mane labiausiai erzinančių Goldratt serijos knygų bruožų yra tas, jog jose labai dažnai naudojamos keistos metaforos, kurios ne tik kad nepadeda suvokti esmės, bet dar ir viską supainioja. Net nežinau, ar tai vertimo klaidos, ar čia autorių kaltė. Štai, kad ir šioje knygoje, charizmatiniai vadovai vadinami „laiko sakytojais“, o tie, kurie kūrė kompanijų vertybes ir kultūrą – „laikrodžių gamintojais“. Tokia metafora man nelabai ką sako, kol jos esmė nepaaiškinama keliasdešimtyje puslapių (nors ir dabar manau, jog buvo galima surasti kokį nors aiškesnį palyginimą), dar blogiau – ji knygoje kartojama kokius penkiasdešimt kartų, nes ji yra viena pagrindinių knygos minčių.

Elektroninio pašto subtilybės

Pastebėjimai

Kaip jūs atsakinėjate į elektroninio pašto žinutes? Šiandien iš kolegų gavau keistą pastabą, jog mano elektroninio pašto žinutės, kuriose aš į ką nors atsakinėju, yra visiškai neperskaitomos. Hmm… Kadangi esu senas kompiuterastas, tai laikausi visų senų gerų taisyklių, kurios šiuolaikinei MS Outlook kartai nėra suprantamos, ir kreivai žiūriu į „bottom-quoting“, kaip kad šiame pavyzdyje:

Taip

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

—–Original Message—–

From: xxxx (xxxx) [mailto:xxxx@xxxxx.xx]

Sent: Friday, March 24, 2006 2:09 PM

To: xxxxxx

Subject: Pietūs

Importance: High

Gal einam papietauti? Šiandien meniu yra puikių virtų bobausių ir šaldytų varlyčių inkstų.

Be to, už pusvalandžio ten bus tokios ilgos eilės, kad reikės laukti maždaug tiek, kiek trunka Mažeikių naftos pardavimas.

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

Juk gi žymiai patogiau taip, kaip atsakinėju aš:

xxxx (xxxx) rašė:

> Gal einam papietauti?

Taip

—

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

Negi aš toks atsilikęs nuo paskutinių elektroninio pašto tendencijų ir man reiktų susirūpinti? O kaip jūs atsakinėjate į emailus?

Henri Fayol: Administravimas – teorija ir praktika

Knygos, Vadyba

Ką tik pabaigiau skaityti dar vieną vadybos klasiko knygelę. Šį kartą tai Henrio Fayol‘o knyga apie administravimą.

Henris Fayol‘as buvo pirmasis, kuris iškėlė vadybos reikšmę ir svarbą, pastebėdamas, kad kuo aukštesnes pareigas įmonėje užima darbuotojas, tuo jam reikia mažiau specifinių savo specialybės žinių, nes savo darbe jis naudojasi tik savo administraciniais įgūdžiais. Administracija, arba šiais laikais vadinama vadyba, Fayol‘o manymu susideda iš planavimo (planų, strategijos kūrimas), organizavimo (čia įeina hierarchijos įvedimas kompanijoje, atsakomybės padalijimas), koordinavimo (atrodytų, jog Fayol‘o nuomone koordinavimas susideda iš savaitinių gamybinių posėdžių, kuriuose keičiamasi operatyvine informacija ir sustyguojamas skyrių darbas), vadovavimo (nurodymai, ką kam daryti, personalo valdymas, ataskaitų skaitymas) ir kontrolės.

Fayol‘as aprašo ir pagrindinius administravimo principus, kurie šiais laikais atrodo savaime suprantami ir visuotinai priimti. Darbas turi būti padalintas tarp darbuotojų, kad jie galėtų specializuotis, o kiekvieno darbo nedirbtų keli žmonės. Valdžia, kuri suteikiama darbuotojui, turi prilygti atsakomybei, kad nebūtų taip, jog darbuotojas galėtų piktnaudžiauti valdžia už tai neatsakydamas, arba kad darbuotojui nebūtų užkraunamas toks darbas, kuriam darbuotojas neturi pilnų įgaliojimų atlikti. Fayol‘o nuomone, kompanijoje turi vyrauti tam tikra drausmė, kad ji galėtų siekti bendro tikslo. Darbuotojams duodami įsakymai turi būti neprieštaringi, kad nebūtų taip, jog vieną kartą liepiama daryti taip, o kitą – jau anaip. Kompanijoje buri būti ir krypties vienovė, kad visi skyriai ir darbuotojai siektų vieno bendro tikslo. Asmeniniai darbuotojų interesai neturi būti iškelti aukščiau už kompanijos interesus. Darbuotojo atlygis turi būti pakankamas ir kad motyvuotų dirbti (anot Fayol‘o, kartais labiau tinka valandinis užmokestis, o kartais – vienetinis: tai priklauso nuo situacijos). Kompanijoje turi egzistuoti labai aiški hierarchinė vadovų grandinė, kad kiekvienas žmogus būtų atsakingas tik vienam vadovui (matricinės struktūros yra blogis). Bendrovėje turi vyrauti tvarka, vadovai turi būti nešališki ir jie turi stengtis, jog kompanijos personalas būtų kuo stabilesnis – kad kompanijos darbuotojai nesikeistų kas mėnesį.

George Soros: Pasaulinio kapitalizmo krizė

Ekonomika, Knygos

Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos.

Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus. Finansų rinkose, jeigu tikimasi, jog kainos kils, visi puola pirkti jau dabar, taip pakeldami kainą, o šis kainų pakilimas lyg ir patvirtina, jog pradinis tikėjimas kainų kilimu buvo pagrįstas. Self-fulfilling phophecy.

sorošas taipogi mano, jog rinkos fundamentalizmas yra blogas dalykas, nes kuomet visi paiso tik savo interesų, pamirštamas bendruomenės interesas. Kaip pavyzdį jis duoda 1999 metų Rusijos krizę, kurios metu kitos pasaulio valstybės neskubėjo stabdyti plintančios per besivystančias ekonomikas Azijos krizės, kol nebuvo per vėlu. Tiesa, šiek tiek anksčiau pats Sorošas sėkmingai pasipelnė iš Britanijos svao krizės.

Sorošas yra mišrios ekonomikos ir platesnių vertybių, nei paprastas naudos siekimas, šalininkas, tačiau jo šioje knygoje išreišta pranašystė, jog jeigu pasaulio finansų sistema nebus koordinuojama, kapitalizmą išliks gili krizė, kurios pradžia – Azijos ir Rusijos krizės, nepasiteisino. Krizes pergyvenome, ir jau keletą metų tarptautinės finansų rinkos gana stabilios.

Corinne Maier: sveika, tinginyste

Knygos

Viena iš valstybinių Prancūzijos skirstomųjų tinklų (Electricite de France – EDF) vadovių Corinne Maier knyga „Sveika, tinginyste“ trumpai buvo tapusi perkamiausia knyga Prancūzijoje. Knygoje rašoma apie tai, koks blogis yra kompanijos – jose žmonės verčiami dirbti, jose visi kalba nesuprantamomis biurokratinėmis kalbomis, kolegos yra visiški kvailiai ir šiaip reikia stengtis darbe nepersistengti, nes atsiduoti darbui ir kompanijai yra parsidavinėjimas. Autorės nuomone, pats faktas, jog darbuotojai turi būti motyvuojami, reiškia, jog jie nenori dirbti, kad jie daro ne tai ką nori, tad tegyvuoja tinginystė ir tik minimalios pastangos.

Iš dalies, idėjos šiek tiek primena genialųjį Scott Adams, tik jis tai per Dilbert‘ą sugeba pavaizduoti labai šmaikščiai ir intelektualiai, tuo tarpu Corinne Maier knyga man pasirodė panaši į ant pasaulio pykstančio dėl nenusisekusio gyvenimo žmogaus riksmus. Rašymo stilius netgi primena blondattack. Tie prancūzai visada buvo keisti ;)

Vilniaus getas

Pastebėjimai

Vakar su Indraja žiūrėjome filmą „Vilniaus getas“. Man patiko. Ir ypač už širdies griebiančios dainos, kurias atlieka Judita Leitaitė.

Filmas gal kiek nustebino tuo, jog skirtingai nei kituose filmuose apie žydų genocidą, šiame filme visiškai nesijautė vokiečių žiaurumo. Tikriausiai dėl to, jog budelių vaidmuo atitenka lietuviams ir patiems žydams. Visame filme turbūt tėra trys vokiečiai: vienas iš jų yra menui jautrus jaunas vokiečių karininkas, ir du jo kvaili, visur jį sekiojantys pavadiniai. O kadangi vokiečių nedaug, jie genocidą daro kitų rankomis.

Daugiausiai minčių sukelia žydų geto vadovas, kuris pats yra žydas, ir turi spręsti neišsprendžiamas moralines problemas: tarkim, ar teisinga į mirtį pasiųsti keturis šimtus senių, kad būtų išgelbėta arti dviejų tūkstančių žydų, kurie dar pajėgia išgyventi? Aišku, tragedija tame, jog patys žydai nesupranta, jog vadovams reikia spręsti tokias dilemas ir smerkia jų veiksmus. Vien dėl to, kad nematai viso vaizdo, labai lengva neteisingai teisti žmogų.

O visos tos tragedijos fone skambančios dainos – vien dėl jų verta nueiti į kiną.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Ekonomika, Trupiniai

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…

Malcolm Gladwell: The Tipping Point

Knygos

Malcolm Gladwell knygą „The Tipping Point“ jau buvau senokai nužiūrėjęs, ir beveik susigundęs ją nusipirkti, tad pamatęs, jog apie ją savo dienoraštyje prabilo ir Juozas, nieko nelaukęs ją iš jo ir pasiskolinau. Ačiū, pukomuko ;)

Tipping Point (lietuviškai matyt būtų kažkas panašaus į „lūžio tašką“) knygos idėja – kartais tereikia tik labai mažų pakeitimų ar pastangų, kad viskas pasikeistų. Knygoje kalbama apie tai, kaip sklinda idėjų virusai: idėja užkrėsti tereikia kelis ypatingus žmones, kurie turi daug pačių įvariausių pažįstamų, ir automatiškai ši idėja plačiai pasklis. Kita vertus, jeigu savo idėją bandysi „parduoti“ visiems, kam tik įmanoma, bet neįtikinsi savo idėjos patrauklumu tų svarbiųjų žmonių, kurių visi klauso, tai idėja toli nepasklis. Manau, kad blogosferoje ši Malcolm Gladwell knyga ypač populiari dar ir dėl to, jog weblogininkai mano, jog jie ir yra tie svarbūs žmonės, kurių klauso ir kuriais seka visuomenė. Prieš kokius metus turbūt būčiau sutikęs su šia internetine nuomone, bet dabar jau esu linkęs vertinti tai skeptiškiau ;)

Dar viena Gladwell mintis yra ta, jog idėjos gali sklisti labai sėkmingai, jeigu jos yra žmonėms aktualios. Tada sukuriamas tam tikras idėjos „lipnumas“ (stickyness), ir idėja greitai nepamirštama. Gladwell mėgsta kartoti Paul Revere (Paul Revere buvo amerikonas, kuris JAV revoliucijos pradžioje, sužinojęs, jog britų kareiviai ruošiasi pulti, jojo per kaimus, įspėdamas žmones) pavyzdį: jeigu jis, jodamas nakčia ant arklio per kaimus būtų nešęs ne žinią apie tai, jog ateina britai, o tarkim apie tai, jog Niujorke parduodama nauja dantų pastos rūšis, kuri visais penkiais procentais geriau apsaugo nuo karieso, niekas nebūtų jo klausęs. Bet kadangi jo nešama žinia buvo labai aktuali, tai visi kaimų gyventojai pasiruošė britų atakai. Kita vertus, Paul Revere buvo iš tų ypatingųjų žmonių, kurie visur visus pažįsta: jodamas per kaimus jis dažniausiai žinojo į kurias duris pabelsti, ir kam tą žinią perduoti, kad ji sklistų toliau.

Malcolm Gladwell pabrėžia ir konteksto svarbą, jo nuomone, net inteligentiškiausias žmogus, patekęs į kalėjimą, pradeda elgtis grubiau, o jeigu jam tenka kalinių prižiūrėtojo rolė, jis gali niekinti ir labai žiauriai elgtis su nuteistaisiais. Autoriaus nuomone, nusikalstamumas niujorke per pastaruosius 20 metų sumažėjo dėl to, jog „sudužusių langų“ teorija iš tiesų veikia. „Sudužusių langų“ teorija teigia, jog aplinka, kurioje matosi priežiūros stoka (sudužę langai, grafiti nurašinėtos sienos ir t.t.), skatina nusikalstamumą, nes tokioje aplinkoje žmonės pradeda manyti, jog niekas jų nenubaus, jeigu jie padarys ir šiek tiek didesnį nusikaltimą, nei išdaužti langą: juk aplinkui langai išdaužyti, tad tai niekam nerūpi. Šia teorija remiantis, jeigu policija ir savivaldybė imtųsi sutvarkyti visą aplinką ir prižiūrėtų, jog nebūtų daromi nedideli nusikaltimai, tai sumažintų ir didesnių nusikaltimų dažnumą. Malcolm Gladwell teigia, jog būtent tai ir padėjo sumažinti nusikalstamumą Niujorke. Tiesa, ši teorija kertasi su Steve Levitt knygoje „Freakonomics“ iškelta hipoteze, jog nusikalstamumas sumažėjo dėl to, jog praėjo lygiai 18 metų nuo to laiko, kai JAv buvo legalizuoti abortai: tokiu būdu buvo mažiau išaugintų nenorimų vaikų, kurie dėl meilės stokos galbūt būtų labiau linkę nusikalsti. Visgi Gladwell skamba įtikinamiau.

Mokami patarimai vertinami labiau

Trupiniai

Harvard business Review rašo:

In one study I conducted, subjects answered different sets of questions about American history. Before answering some of the questions, they could get advice on the correct answer from another subject whom they knew was no more expert than they were. In one version of the experiment, people could get advice for free, while in another version, they paid for it. When they paid for advice, people tended to give it more credence than it warranted—driven, I suspect, by a combination of sunk-cost bias and the nearly instinctual belief that cost and quality are linked.

Jeigu už patarimą reikėjo mokėti, žmonės mano, kad jis yra vertingesnis ir juo labiau pasitiki – matyt instinktyviai manoma, jog jeigu kažkas kainavo daugiau, jis yra ir geresnis bei vertingesnis. Net jeigu žinoma, jog patarimus duoda visai ne ekspertas, o toks pat diletantas kaip ir patarimų pirkėjas.