Barton Biggs knyga apie hedge fondų valdymą turbūt pati populiariausia tarp pernai metais išleistų knygų apie investavimą. Barton Biggs apie trisdešimt metų dirbo viename didžiausių pasaulio investicinių bankų Morgan Stanley ir vadovavo Morgan Stanley Asset Management kompanijai.
Knygoje Barton rašo apie savo patirtį, valdant hedge fondą. Hedge fondas yra toks fondas, kurio investavimo strategija nėra ribojama – jis gali investuoti į bet kokią turto klasę, gali skolintis, gali pirkti išvestines finansines priemones, gali parduoti turtą, kurio neturi (short selling) ir taip toliau. Hedge fondai nėra reguliuojami rinkos priežiūros tarnybų, jų veiklos nekontroliuoja vertybinių popierių komisijos, jie su savo pinigais gali elgtis taip, kaip jiems patinka. Šių fondų galimybės neribotos, tad paprasti fondų valdytojai dažniausiai svajoja apie nuosavą hedge fondą (be to, tarp šių fondų įprasta, jog jų valdytojai gauna dalį fondo prieaugio, tad gerais metais fondo valdytojai gali užsidirbti milžiniškas sumas – o tai irgi vilioja). Teigiama, jog dauguma protingiausių investicijų valdytojų iš paprastų fondų valdymo perėjo į hedge fondų valdymą.
Nors pinigai ir galima šlovė vilioja, Biggs teigia, jog iš tūkstančių egzistuojančių hedge fondų tik kelios dešimtys būna tikrai sėkmingi. Dauguma jų netgi nepasiekia kritinės masės, kad jų valdymas apsimokėtų, o kiti patiria nemažus nuostolius ir greitai turi užsidaryti. Hedge fondo valdytojo darbas pilnas streso, nes kiekvienas rinkos pajudėjimas gali būti stipriai jaučiamas – hedge fondai naudoja daug skolinto kapitalo, tad akcijos kritimas keliais procentais gali reikšti kelių dešimčių procentų nuostolį fondui. Interneto burbulo sprogimas 2000-aisiais metais buvo labai stipriai jaučiamas tarp hedge fondų – nemažai jų dėl patirtų nuostolių teko užsidaryti.
Hedge fondai turi labai greitai gaudytis rinkoje ir keisti savo pozicijas, o tam dažniausiai reikia, jog sprendimus priimtų tik vienas žmogus: jeigu sprendimai turi būti apsvarstomi investiciniame komitete, jų priėmimas gali būti per lėtas besikeičiančioje rinkos situacijoje. Tačiau jeigu fondo valdytojas patiria nuostolį, tai gali jį stipriai paveikti psichologiškai, nes ateityje jis vengs imtis didesnės rizikos, kadangi jam prisiminimuose vis iškils praeityje patirti nuostoliai. Gal dėl to nemažai fondų valdytojų yra ekscentriški ir be galo norintys laimėti žmonės: knygoje pasakojama apie milijardierius fondų valdytojus, kurie net ir būdami 50-ies vis dar sukčiauja žaisdami golfą.
Nors sprendimus dažniausiai priima tik vienas žmogus (ar keli partneriai, kurie būna pasidalinę fondo aktyvais), dažniausiai jiems vis tiek dirba analitikų komanda. Visgi Biggs mano, jog analitikų turi būti tik keletas, nes jeigu jų daug, jie tampa tik triukšmu, kuris trukdo susidaryti bendrą vaizdą apie rinką. Fondų valdytojai dažnai serga manija skaityti visas analitikų ataskaitas, nors bent 90 procentų jų nieko naujo nepasako, tad dažniausiai toks skaitymas tėra laiko gaišimas. Kita vertus, nuolatinis skaitymas fondo valdytojui yra būtinas, bet jis turi skaityti įvairias knygas apie rinką, investavimą, istoriją, biografijas ar netgi poeziją. Žymiai geriau kiekvieną savaitę perskaityti The Economist, kuris puikiai sudėlioja viską į savo vietas, nei kasdieną skaityti Financial Times ar Wall Street Journal – jų skaitymas prilyginamas bandymui pasakyti, kiek dabar valandų, žvelgiant tik į minutinę laikrodžio rodyklę.
Kad ir kaip stengtųsi fondų valdytojai, neišvengiamai bus metų, kai jų valdomų investicijų grąža bus mažesnė, nei orientacinis indeksas. Netgi žvelgiant į pačių geriausių fondų istriją, galima matyti, kad būdavo netgi po trejetą-ketvertą metų, kai jų grąža buvo mažesnė nei rinkos vidurkis, tačiau vėliau jie su kaupu atsigriebdavo. Autorius mano, kad šiuo metu vyraujantis investuotojų nekantrumas, kai jau po vienerių prastų metų keičiami fondų valdytojai, yra labai žalingas dalykas, nes visų pirma, jis valdytojams sukelia papildomą stresą (ir jie negali koncentruotis ties gerų investicinių sprendimų priėmimu), o antra, tai priveda prie trumpalaikių rezultatų gainiojimosi, kas ilguoju laikotarpiu (5-10 metų bėgyje) investuotojams neišeina į naudą.