Kad jau šįmet baigiu magistro studijas, tai gerą valandą šiandien praleidau tvarkydamasis dalį savo užrašų ir kitų gėrybių, kurios seniai nebetelpa į stalčius ir spinteles. Seniau gailėdavau ką nors išmesti, nes juk gi „gal pravers“, bet šį kartą pažvelgiau realybei į akis ir nusprendžiau, jog niekada man tų užrašų neprisireiks, o jei ir prisireiks, vis tiek informacijos ieškosiu knygose ir vadovėliuose, o ne šleiva kreiva sava ranka (o dažniausiai grupiokų) rašytuose užrašuose. Tarp visų tų lobių radau dar ir pirmame bakalauro kurse spręstų matematikos bei ekonometrijos uždavinių, o tai mane dar labiau įtikino jais atsikratyti, nes per likusius bakalauro ir magistro metus nei karto nebuvau į juos žvilgtelėjęs. Išmetimui skirtoje krūvoje atsidūrė ir įvairiausių senų įstatymų komentarai, keletas (neperskaitytų) akademinių straipsnių apie Europos Sąjungos bendrąją rinką, kažkokios savo darytos svetainės duomenų bazės schema, Nord/LB (kuris tuo metu dar vadinosi Lietuvos Žemės Ūkio Bankas) rinkos apžvalgos, kažkokio žaidimo spausdintas manualas (berods Diablo ar kažkas panašaus) ir ant popieriaus priprogramuoti BrainF*ck pavyzdžiai. Gaila tik, jog per šią valandą sugebėjau ištuštinti tik vieną (nors ir nemažą) stalčių. Tvarkymosi dar liko turbūt geram mėnesiui.
Month: May 2006
Senasis testamentas žydų akimis
Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.
Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Lyginant su kitomis senovės tautomis, kurios garbindavo kitokius dievus, žydų Dievas kaip tik nereikalaudavo žmonių aukų ir duodavo žmonėms visišką laisvę. Posakis „akis už akį“ reiškia ne tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, tai turi atkeršyti, o tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, neturėtum kaltininko skriausti labiau, nei jo paties akies išlupimu: jeigu atsilygini kerštu, negalima kaltininko skriausti labiau nei jis nuskriaudė tave.
Pranašai, kurie yra pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai, radikaliai skiriasi nuo Naujojo Testamento šventųjų. Pranašai yra paprasti žmonės, turintys begales ydų ir vis nusidedantys. Kai kurie jų net nenori būti pranašais ir išsisukinėja, bėga nuo Dievo šauksmo. Visų vadinamas protingiausiu žmogumi, Saliamonas turėjo septynis šimtus žmonų ir leido joms garbinti įvairiausius stabus, dėl ko užrūstino Dievą. Nojus, kuris pastatė Nojaus arką ir išgelbėjo po porą gyvūnų nuo potvynio, žydų požiūriu nėra joks didvyris, nes tik aklai klausė Dievo, kai galėjo su juo pasiginčyti ir galbūt būtų atkalbėjęs nuo potvynio. Štai Abraomas su Dievu nemažai pasiderėjo dėl Sodomos ir Gomoros sunaikinimo – Dievas buvo sutikęs nesunaikinti miestų, jeigu ras bent dešimt gerų žmonių, tik, deja, jų nerado.
Priekaištauti Dievui ir su juo ginčytis, netgi priminti Dievui, jog jis turėtų elgtis geriau – visa tai labai natūralu, nes tai yra bendravimas su Dievu. Ryšys su Dievu yra žmogui labai svarbus, žmogus nėra laisvas jeigu ji negali bendrauti su Dievu (Mozė reikalauja faraoną paleisti žydus iš vergijos tam, kad jie galėtų garbinti savo Dievą). Dievas neturi vardo, jis labai asmeniškas, nes kiekvienam asmeniui jis yra toks, koks jį įsivaizduoja. Dievas teisingas, jis dažnai baudžia už nuodėmes, bet jis labai geras ir daug padeda, jeigu juo pasitikima. Jeigu (pasi)tiki Dievu, nieko nėra neįmanomo.
Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas
Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje.
Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Jeigu įmonės vadovai koncentruotųsi ties šios silpniausios grandies stiprinimu, netgi nepaisydami to, jog šioje gamybos fazėje gali padidėti sąnaudos, tai padidintų visos gamyklos efektyvumą. Tarkim, jeigu yra gamykla, kuri galėtų padaryti 1000 detalių per mėnesį, bet detalių dažymo staklės gali apdoroti tik 500 detalių per mėnesį, tai verta pirkti netgi žymiai brangesnes dažymo paslaugas iš kitų kompanijų, kad tik padidėtų visos gamyklos „pralaidumas“. Knygoje teigiama, jog dažniausiai gamyklose labai nenorima pirkti brangesnes paslaugas iš kitur, nes tai „didina sąnaudas“, nors sąnaudų nepadidinus gamykla nespės vykdyti užsakymų ir praras dalį potencialaus pelno.
Duonos puskepalių ekonomika
Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:
Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?
Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?
Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.
W.Chan Kim, Renee Mauborgne: Žydrųjų vandenynų strategija
Į mano rankas pateko ne per seniausiai „Verslo žinių“ išleista knygelė „Žydrųjų vandenynų strategija“, kurioje teigiama, jog labai svarbu įmonėms ieškoti naujų rinkų ir kurti najus produktus, kad būtų įmanoma pabėgti nuo konkurentų. Na, savaime suprantama, jog kompanija, kuri pati susikuria rinką savo produktams ir siūlo klientams tai, ko nesiūlo joks kitas konkurentas, turėtų iš tokios savo veiklos pasipelnyti. Bent jau iki tol, kol jos konkurentai nesusiprotės irgi jos imituoti ir siūlyti panašius naujus produktus. Knygoje siūloma kūrybiškai pažvelgti į dabartinę savo veiklą, ir padaryti taip, jog ji labiau išsiskirtų nuo konkurentų. Tiesa, visa ši paprasta idėja dėstoma per daugiau nei 200 puslapių, o konkrečios išbandytos strategijos, kaip realiai tai pasiekti, nepateikiama. Lyginant su kitomis neseniai skaitytomis panašiomis knygomis, ši knygelė atrodo kaip pirmakursio kursinis darbas. Galima sutikti su scorps nuomone.
Tim Harford: The Undercover Economist
Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija).
Tas, kas studijavo ekonomiką, gal nieko naujo šioje knygoje ir neras, nors visgi lengvai ir suprantamai aprašytus ekonomikos teorijų praktinius pavyzdžius labai smagu skaityti. Tuo tarpu ekonomikos mokslų neragavusiam žmogui, arba tik trumpai su ekonomikos teorijomis susipažinusiam, ši knyga gali paprastai paaiškinti nemažai su ekonomika susijusių reiškinių. Ir padėti suprasti, jog ekonomistams ekonomika daugiausiai iš vienos idėjos: kiekvienas žmogus yra savanaudis, bet paisydamas tik savo interesų per kainų sistemą magiškai gali pasiekti efektyvų prekių (ar šiaip resursų) paskirstymą.
Beje, jeigu kas norite paskaityti kokią nors knygą, apie kurią esu rašęs savo svetainėje, nesidrovėkite man parašyti elektroninio laiško – galbūt galėčiau ją jums paskolinti ;)
Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People
Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams.
Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Taip atsiranda pasakymai „neturiu laiko“, „kalta valdžia“ ir t.t. Autorius teigia, jog būtų žymiai geriau, jeigu mes sau paprasčiausiai pripažintume ir nebijotume visiems pasakyti tikrąją priežastį: nenoriu šito daryti, nes jeigu tikrai nori, tai atsiranda ir laiko, ir netgi valdžia nebemaišo. Kitaip tariant, Covey pataria visur pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimą, neieškoti kaltų ir neteisinti savęs. Tokiu būdu, kai matai, jog kaltas ne oras, valdžia ar ponas Dievas, lengviau susigriebti ir nudirbti tai kas reikia.
Antras patarimas: reikia žinoti, ko sieki. Kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimo tikslus, žinoti, ką jis nori pasiekti ir ką nuveikti. Siūloma įsivaizduoti, kad dalyvauti savo paties laidotuvėse: apie ką norėtum kad per gedulingas kalbas papasakotų tavo artimieji, giminės, draugai ir pažįstami? Kai jau žinai, ką nori pasiekti, žymiai lengviau pagal tai planuoti savo darbus ir veiklą, bei lengviau nepasimesti kasdieninėje rutinoje.
Jeigu jau tikslai numatyti, turėtų būti taikomas trečiasis patarimas: pirmiausia atlik svarbiausius darbus. Dalis skubių darbų, kuriuos lyg ir reikia atlikti, nėra tokie svarbūs, jie gali palaukti. Į šią kategoriją įeina ir nuolatinis elektroninio pašto skaitymas – juk visiškai pakanka prie jo prisėsti porą kartų per dieną, tačiau vis ateinančios žinutės suvalgo nemažą dalį darbo dienos. O juk tikriausiai nuolatinis emailo skaitymas nelabai prisideda prie gyvenimo tikslų, kurie buvo surasti antrojo patarimo pagalba, pasiekimo. Siūloma nepamiršti kartas nuo karto (gal netgi as savaitę, kai daroma Getting Things Done savaitės peržvalga) prisiminti savo gyvenimo tikslus ir dėl jų įgyvendinimo kiekvieną savaitę nuveikti bent vieną kitą darbelį.
Ketvirtas patarimas: bendraujant, derantis su žmonėmis, siekti naudos ne vien sau, bet abiem pusėms. Jeigu kas kartą iškilus problemai bus siekiama sprendimo, kuris bus geras abiem pusėms, žymiai geriau sutarsite su žmonėmis. Jeigu sieksite naudos tik sau, galbūt trumpuoju laikotarpiu jums ir bus geriau, nes išsiderėsite geresnes sąlygas, bet jeigu kita pusė jausis nuskriausta, ji nebepasitikės jumis, ir tolimesnis bendravimas bus žymiai sunkesnis.
Penktasis patarimas teigia, jog bendraujant su kitais, pirmiausia reikia stengtis suprasti jų nuomonę ir pažvelgti į pasaulį jų akimis, ir tik tada dėstyti savo poziciją. Jei nesupranti, kodėl kita pusė mąsto kitaip, ir tik bukai tvirtini savo požiūrį, iš tokio bendravimo vargiai ar išeis kas gero.
Šeštas patarimas kviečia išsiaiškinus kitos pusės požiūrį ieškoti bendro sprendimo, kuris patenkintų abu. Abu tenkinantį sprendimą žymiai lengviau rasti, jeigu kiekviena pusė aiškiai supranta vienas kito požiūrius.
Paskutinis patarimas labai paprastas: nenustokite tobulinęsi. Siūloma kiekvieną dieną skirti bent po valandą knygų skaitymui, bėgiojimui ar kitokiam fizinės formos palaikymui – kitaip tariant savęs tobulinimui. Tai būtina, jog neužstrigtumėte rutinoje ir investuotumėte į savo ateitį – juk tai ką perskaitote, gali praversti ateityje.
Genijų nebūna
Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Tuo tarpu, jeigu žmogui nepatinka kokia nors matematika, jis stengsis išsisukinėti ir jos nesimokyti: tam bus pasitelkiamas ir argumentas „neturiu gabumų matematikai“, nors iš tiesų tai tereiškia „nemėgstu matematikos“.
Spaudos laisvės diena
Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga.
John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos.
Pasaulio banke dirbantys mokslininkai teigia, jog didžiąją dalį pasaulio žiniasklaidos kontroliuoja valstybinis kapitalas arba kelios šeimos. Autoriai prieina prie išvados, jog valstybinė žiniasklaidos priemonių kontrolė mažina piliečių politines ir ekonomines laisves, ko iš tiesų logiškai ir reikėtų tikėtis – valstybės kontroliuojama žiniasklaida retai kada gali būti objektyvi (BOCTAOE kaip kad BBC).
2006 metų organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ataskaitoje teigiama, jog JAV žiniasklaidos laisvė yra mažesnė nei Lietuvoje – vienas JAV žurnalistas pernai turėjo sėsti į kalėjimą, nes neatskleidė savo informacijos šaltinio. Kaimynai lenkai gali turėti problemų, jeigu kritikuoja popiežių.
Dešimties labiausiai cenzūruojamųšalių sąraše kaimynai Baltarusiai užima dešimtą vietą tarp kitų žiniasklaidai priešiškai nusiteikusių valstybių, kaip kad Šiaurės Korėja, Turkmėnija, Libija, Kuba, Pusiaujo Gvinėja, Birma, Uzbekija, Eritrėja ir Sirija.
Dienos pabiros
Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį:
- Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Kitaip sakant, investuoti galima, tik reikia prisiminti, jog investavimo partneris nėra patikimas, ir visa tai gali atsisukti prieš tave patį. Investicijų boikotu čia vargu ar ką pasieksi – jei ne Vakarų kapitalas, kas nors kitas (Kinija? kitokios „rogue petrol states“?) imsis tokio projekto finansavimo, jeigu bus tik užtikrinama pakankama grąža.
- New York Times rašo apie Zimbabvėje siautėjančią infliaciją (RR). Šiuo metu ten tuoletinis popierius kainuoja 417 Zimbabvės dolerių – čia kalbama ne apie rulonėlį, o apie dvi jo skiauteles, mat visas rulonėlis kainuoja 145 tūkstančius Zimbabvės dolerių (beveik du litus). Zimbabvės infliacija siekia apie 1000 procentų per metus, kas reiškia, jog kasmet kainos padidėja dešimteriopai. Jeigu turi grynų, ir tau ko nors reikia, juos geriausia išleisti tuojau pat, nes rytoj jų perkamoji galia bus bent 5-iais procentais mažesnė.
- Christian Science Monitor rašo, jog Kinijoje pradeda trūkti darbo jėgos. Darbo jėgos trūkumas pradėjo reikštis didesniais atlyginimais darbininkams, o kadangi kartu didėjo ir žaliavų kainos, tekstilės sektoriuje Indijos ir Bangladešo prekės tapo pigesnės net už Kinijos produkciją. Didėjant pragyvenimo lygiui Kinijoje, padidėjo ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa, o kadangi darbas paslaugų sektoriuje yra lengvesnis ir labiau pageidaujamas, sunkiau tampa rasti darbininkų pramonės įmonėms. Tiesa, tai dar nereiškia, jog Kinijos eksporto apimtys greitu metu gali sulėtėti. Kinija paskutiniais duomenimis vis dar auga apie 10 procentų per metus.
- The New Yorker rašo apie naują finansinę išvestinę priemonę, kuri greitai pasirodys Čikagos biržoje: ateities sandorius, kurie bus susieti su dešimties didžiausių JAV miestų būstų kainomis. Taigi, jeigu išleidote kokius 1,5 milijono dolerių pirkdami namą ir norite apsisaugoti nuo būsto kainos kritimo, galite parduoti ateities sandorį, kuris jums atneš finansinį pelną, jeigu būstų kainos kris. Kita vertus, jeigu tikitės, jog būstų kainos kils, galite pirkti ateities sandorį ir tikėtis pelno, kainoms iš tiesų pakilus. Jeigu ši ateities sandorių rinka veiks tinkamai, ji leis negalintiems rizikuoti žmonėms (tarkim tiems, kas turi didžiules būsto paskolas) perduoti savo rizikas tiems, kas nori jas prisiimti (spekuliantams nekilnojamu turtu).
- Praėjusį savaitgalį mirė vienas garsiausių ekonomistų John Kenneth Galbraith. New York Timesgalima rasti išsamų nekrologą (RR). Galbraith buvo tas ekonomistas, kuris pirmasis teigė, jog per reklamą kompanijos gali priversti vartotojus pirkti tokius produktus, kurių jiems nė nereikėjo. Jo populiariausiame veikale „The Affluent Society“ rašoma apie tai, jog JAV yra per daug dėmesio skiriama vartojimui, o vartojimo paskolos ir privataus vartojimo skatinimas veda prie didesnės infliacijos ir nereikalingų produktų gamybos. Visgi Galbraith išliko vienu didžiausių liberaliųjų ekonomikos mąstytojų XX-ame amžiuje.
- Marginal Revolution dienoraštyje teigiama, jog Indija galėtų efektyviau valdyti savo valiutos atsargas, ir vien tai pridėtų apie 1-1.5 procento papildomo augimo jos ekonomikai – maždaug dvigubai tiek, kiek Indija šiuo metu kasmet išleidžia sveikatos apsaugai. Teisingai investuoti atliekami 100 milijardų dolerių galėtų daryti stebuklus.
- Be to, sužinojau, jog Air Baltic pradeda skraidyti į Tbilisį ir Baku ir pirmą kartą skaičiau vikipediją žemaitiškai.