Akcijų skaidymas

Vienas mano dienoraščio skaitytojas klausia:

Vat toks dalykas: atsiverčiau kad ir Ūkio banko akcijų kainas nuo metų pradžios iki dabar. Ir žiūriu, kad sausio mėnesį jos kainuoja virš 20 lt už vieną. Tada sausio 31 dieną jų kaina užrašyta 0 lt. O jau kita diena kainuoja tik 1.98. Ir čia ne tik su ŪB akcijom, esu matęs ir su dar kažkuo taip. Tai kas čia atsitinka? Ar čia kažkaip stebuklingai per viena dieną ją vertė tiek nukrenta, ar čia kažkaip gal išplatina naujų akcijų ar kaip? Ir kas tada atsitinka su turimomis? Negi būna taip, kad aš turiu tarkim 1000 akcijų ir jų vertė 20 000 lt, o kitą dieną jų vertė pasidaro tik 2000 lt? Būčiau labai dėkingas, jei paaiškintum trumpai kas ir kodėl čia taip būna.

Iš tikrųjų, pažiūrėjus į Ūkio banko akcijos kainos grafiką, būtų galima rimtai susirūpinti: atrodo, jog akcijos kaina staiga lyg niekur nieko ėmė ir nukrito devyniasdešimčia procentų. Tačiau viskas nėra taip baisu, kaip gali rodyti grafikas – iš tiesų, Ūkio banko išleistų akcijų kiekis padidėjo netgi 12 kartų, nes buvo sumažintas akcijų nominalas nuo 12 litų iki 1 litų.

Suprantu, jog tai tikriausiai nelabai gerai paaiškina situaciją, tad pabandysiu ją pailiustruoti jau kažkada minėtos akcinės bendrovės „Petro kopūstai“ pavyzdžiu. Tarkime, jog „Petro kopūstai“ yra išleidę 100 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, kurios biržoje kainuoja 20 litų. Nominali vertė – tai dažnai ne itin didelę reikšmė turintis akcijos parametras, kuris daugiau ar mažiau reiškia kiek už kiekvieną akciją turėjo sumokėti akcininkai kompanijos steigimo metu (žinau, ne visai taip, bet ganėtinai panašiai). „Petro kopūstų“ įstatinis kapitalas (suma, kurią akcininkai investavo bendrovės kūrimo pradžioje) sudaro 1000 litų (100 akcijų po 10 litų), o kiekviena akcija suteikia 1 procentą balsų akcininkų susirinkime ir teisę į 1 procentą bendrovės pelno (ir 1 procentą bendrovės turto jos likvidavimo atveju). Bendrovės kapitalizacija, arba kitaip tariant, rinkos vertė biržoje, yra lygi 2000 litų (jeigu norėčiau nupirkti visus „Petro kopūstus“, reikėtų nupirkti 100 akcijų po 20 litų). Dabar tarkime, kad kaip ir Ūkio banko atveju, „Petro kopūstai“ nusprendė sumažinti savo akcijos nominalą nuo 10 litų iki 1 lito, nekeičiant įstatinio kapitalo. Tokiu atveju kiekvienas akcininkas, akcijų skaidymo dieną turėjęs 1 akciją, kitą dieną jų turės 10 kartų daugiau. Bendrovės vertėje neturėjo niekas pasikeisti, kadangi dėl šiek tiek aritmetinių veiksmų su akcijomis „Petro kopūstai“ nepradėjo uždirbti didesnio pelno, ar nepadidino savo pardavimų, ji išliko tokia pati kompanija, tad visa jos vertė biržoje (kapitalizacija) turėtų išlikti 2000 litų. Tiesa, akcijų skaičius padidėjo 10 kartų, tad kiekviena nauja akcija turėtų kainuoti po 2 litus. Kiekvienas akcininkas, turėjęs akciją, kuri kainavo 20 litų, šiuo metu turi 10 akcijų, kurios kiekviena kainuoja po 2 litus: jo investicijos vis tiek vertos tą patį 20 litų. Čia panašu į tai, lyg tavo metalinį litą kas būtų pakeitęs į dešimtį 10 centų monetų – monetų daugiau, bet jų vertė vis tiek tokia pati.

O kodėl kompanijos taip daro? Daugiausiai dėl psichologinių veiksnių. Kai kuriems investuotojams 20 litų vertės akcija gali iš pažiūros pasirodyti brangi (nors ji sudaro visą procentą bendrovės), tuo tarpu 2 litai iš pažiūros atrodo žymiai pigiau (nors tesudaro 0,1 procento „Petro kopūstų“). Kita teorija teigia, jog rinkoje smulkiesiems investuotojams yra žymiai patogiau prekiauti akcijomis, kuo mažesnė jų kaina (irgi iki tam tikros protingos ribos) – tarkime jeigu pradedantysis investuotojas Albinas investicijoms yra sutaupęs 30 litų, ir už juos nusprendžia nusipirkti „Petro kopūstų“ akcijų, ir jos biržoje kainuoja 20 litų, jis galės jų įsigyti tik vieną, o kiti 10 litų turbūt liks neinvestuoti, nes akcijos po pusę neparduodamos. Tuo tarpu kai „Petro kopūstai“ pasmulkina savo akcijas, Albinas gali nusipirkti 15 naujų „Petro kopūstų“ akcijų ir investuoti visas savo lėšas.

Dažniausiai naujienos apie akcijų „smulkinimą“ biržoje sutinkamos teigiamai, ir investuotojai gali tikėtis uždirbti. Arba bent jau yra tokia bendrai priimta nuomonė. Tačiau statistiniai akcijų rinkos tyrimai berods nerodo labai stipraus ryšio, ir akcijų skaidymas negarantuoja investicijų grąžos. Nebepamenu, kur apie tai esu skaitęs, tačiau tikriausiai Damodaran knygoje „Investment Fables“.

Anonsas

Šiandien dalyvausiu LRT radijo laidoje apie tai, kodėl krenta akcijos, ir ką tai reiškia paprastiems žmonėms bei investuotojams:

Lietuvos ir pasaulio akcijų rinkose vyksta investuotojams nepalankūs procesai – akcijų kainos krinta, o prekyba jomis merdi. Imama teigti, jog investuotojai pradeda panikuoti dėl galimų nuostolių. Kokios šio nuosmukio priežastys, ar prasidėję procesai nevirs ilgalaike tendencija ir kaip tokie poslinkiai atsilieps investuotojams? Ar šis nuosmukis nepaskatins gyventojų įtarumo renkantis šiuolaikinius taupymo būdus, – laidoje „Litas prie lito“ ketvirtadienį, birželio 22 d. 16.03 val. (kart. 20.20 val.)

Kas ir kodėl vyksta akcijų rinkose ir kaip elgtis investuotojams laidoje aiškins Finansų maklerio įmonės „Suprema“ patarėjas investicijų klausimais Eimantas Viršila ir bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ Fondų valdytojas Petras Kudaras.

Laidą veda Rima Jakutytė

UPDATE: Radijo įrašas LRT (nuo 667 minutės)

Rabbi Joseph Telushkin: Jewish Literacy

Prieš keletą dienų užverčiau paskutinį jau mano minėtos knygos apie žydų kultūrą puslapį. Be to jog knygoje aptariamas žydų požiūris į Bibliją ir jos veikėjus, šioje knygoje aprašomi ir šios tautos papročiai, religiniai ritualai ir tradicijos.

Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, jog būti religingu žydu yra be galo sudėtinga: tam reikia laikytis begalės (na, ne begalės, o 613) priesakų, nurodytų Talmude, keletą kartų per metus pasninkauti, per Šabą nieko neveikti ir laikytis kitų tradicijų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje atrodo jau seniai praradę prasmę. Patys žydai teigia, jog žymiai lengviau būti doru nežydu – iš tokių reikalaujama tik keleto dalykų, kad jie būtų laikomi teisiais ir vertais amžinojo gyvenimo (faktiškai užtenka laikytis pagrindinių Dievo įsakymų, nebūti žiauriam, nežudyti ir t.t.) Bet geriau pagalvojus, krikščionybė irgi turi begales ritualų ir priesakų, tame tarpe ir pasninkus bei kitus ne itin patogius šiuolaikiniam žmogui dalykus, kurių retai kas besilaiko. Nelabai daug ir šiuolaikinių žydų ištikimai laikosi visų įsakymų, ir tik labiau ortodoksiški stengiasi išpildyti kiekvieną Talmudo priesaką. O tie priesakai iš tiesų gali pasirodyti keisti: tarkim, žydai turi nešioti Toros rankraščio dalis ant kaktos ir ant rankos (taip vadinami Tefillin).

Ši knyga leido žymiai geriau pažinti žydų religiją, padėjo geriau suprasti Senojo Testamento, kuris krikščionybėje lyg ir vaidina antraeilį vaidmenį, prasmę. Tiesa, įstrigo ir keletas įdomesnių faktų: aiškinimas, kodėl būtinai reikia švęsti Šabą (nes tik vergai nesiilsi, o kadangi žydai yra laisvi žmonės, išvesti iš Egipto nelaisvės, tai jie sau gali leisi tokią prabangą – jeigu nešventi Šabo, reiškia esi vergas) bei šventės Purim paprotys prisigerti iki tiek, kad „nebeatskirtum frazių arur Haman (Hamanas yra prakeiktas) ir baruch Mordechai (Mordekajus yra palaimintas)“.

Didžiausios pasaulio kompanijos

Financial Times paskelbė 500 didžiausių pasaulyje kompanijų sąrašą. Esant didelėms naftos kainoms visiškai nenuostabu, jog sąrašo viršuje dominuoja naftos kompanijos. Tačiau kas prieš 20 metų galėjo pagalvoti, jog dešimta didžiausia kompanija pasaulyje bus iš buvusios Sovietų sąjungos, tuo tarpu Amerikos korporacijų simbolis General Motors nepateks netgi į penkišimtuką? Tiesa, Gazprom visgi nėra tik kompanija, ji gali būti ir politinis ginklas.

Via New Economist.

Apklausa apie Kauno pilį ir alternatyviniai kaštai

Mano mama vakar rašė:

Išklausėme informaciją „Dėl Kauno pilies galimybių studijos“. Buvo pateikti 3 variantai – 16, 20 ir 27 milijonų apimties darbai. Apklausus 240 kauniečių, dauguma pasisakė už pilną pilies atstatymą, kuris kainuotų 27 milijonus.

Įdomu, ką atsakytumėte, jeigu jums pasiūlytų 16, 20 arba 27 litus? Labai logiška, jog visi pasirinktų didesnę sumą, nes juk pasiūlymas skiriasi tik tuo, kad skiriasi siūloma suma – jeigu pasirinksiu 27 litus, man nereikės nei daugiau dirbti, nei mokėti daugiau mokesčių, nei ko nors atsisakyti. Bet realiame gyvenime taip niekada nebūna (o jeigu būtų, tai ekonomistai visai neturėtų darbo ;), nes lėšos visada būna ribotos, ir milijonai, kurie išleidžiami pilies atstatymui, negali būti išleisti švietimui, sveikatai, kariuomenei, ar dar kam nors. Pinigai yra toks daiktas, kurio visada būna mažiau nei fantazijos, kur juos išleisti, tad visada reikia rinktis tarp alternatyvų, kur jie gali būti panaudoti efektyviausiai.

Nesakau, kad Kauno pilies atstatymas yra nevertas į šį projektą investuojamų pinigų, tiesą sakant, nemanau, jog esu pakankamai susipažinęs su Kauno miesto finansine būkle, kad galėčiau turėti savo nuomonę šiuo klausimu. Tiesiog įdomu, koks būtų buvęs kauniečių atsakymas, jeigu būtų buvęs užduotas klausimas „Kiek lėšų sutiktumėte paimti iš švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų reikmių, kad būtų galima jas nukreipti Kauno pilies atstatymui?“ vietoj „Kuris pilies atstatymo projektas geriausias?“.

Dangoraižiai ir krizės

The Economist (R$) rašo, jog dangoraižiai dažniausiai užbaigiami statyti būtent tuo metu, kai biurų nuomos rinkoje pradeda mažėti paklausa ir artėja ekonomikos krizė. Chrysler dangoraižis buvo pabaigtas statyti tuo metu, kai Niujorko birža patyrė 1929-ųjų metų paniką, Empire State – tuo metu, kai 1934-aisiais siautė didžioji depresija (dėl to, kad ketvirtis šio pastato patalpų ilgą laiką buvo neišnuomotos, jis buvo pravardžiuojamas „Empty State building“). Akademiniai tyrimai irgi rodo, jog aukščiausi XX-o amžiaus pastatai Amerikoje būdavo pabaigiami statyti būtent tada, kai JAV ekonomika ruošdavosi smigti žemyn.

Nežinia, ar ši taisyklė galioja ir Azijoje, kur šiuo metu sparčiai statomi vis aukštesni ir aukštesni pastatai, nors didelė biuro patalpų paklausa kol kas dar vyravo tik neilgą laiką. Tiesa, 452-jų metrų Petronas Twin Towers Malaizijoje buvo baigtas statyti praėjus metams po to, kai 1997-aisiais praūžė Azijos finansų krizė.

Be to, panašios tendencijos pastebimos ir Londone. Biurų paklausa Londone stipriai sumažėjo 1974-aisiais, 1982-aisiais, 1990-aisiais ir 2002-aisiais metais. Paskutinės dvi biurų paklausos krizės buvo pažymėtos dviejų didelių dangoraižių užbaigimu: Canary Wharf Tower 1991-aisiais ir 30 St Mary Axe („agurkas“) 2003-aisiais. Nuo dangoraižio idėjos sugalvojimo iki jo pastatymo praeina apie 5-10 metų, tad ne taip jau lengva atspėti, kokia bus biurų rinkos situacija po dešimtmečio.

Kada esi turtingas?

Šiandien užtikau man labiausiai iki šiol patikusį atsakymą į klausimą, kada žmogus gali būti laikomas turtingu:

You know you are rich when more money won’t change where you live, what you eat, what you drive or who you sleep with.

Žinai, jog esi turtingas tuomet, kai turint daugiau pinigų nekeistum savo gyvenamosios vietos, savo dietos, mašinos ar partnerio.

Pagal šį turtingumo apibrėžimą turbūt ne tiek jau mažai įprastai skurdžiais laikomų žmonių neišsivysčiusiose valstybėse pasirodytų esą gana turtingi, nes jie moka džiaugtis tuo ką turi.