Month: July 2006

Žaliavų burbulas

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Konspiracijos teorijos

Konspiracijos, Pastebėjimai

Mano dienoraščio skaitytojai komentaruose pasiūlė pažiūrėti keletą filmų, kuriuose teigiama, jog pasaulį valdo slapta grupelė žmonių (masonai, Illiuminati, jėzuitai, etc). Nesu konspiracijos teorijų šalininkas ir dažniausiai net ir į labiausiai įtikinamas iš jų žiūriu gana skeptiškai. Jau vien dėl to, jog konspiracijos teorijų požiūriu tie, kas valdo pasaulį savo virvučių traukiojimui pasirenka labai sudėtingas priemones. Viename iš pasiūlytų filmų teigiama, jog tam, kad valdyti JAV, jėzuitams reikėjo sukurti Federalinį rezervą, bet tam prieštaravo keli milijonieriai, tad reikėjo pastatyti Titaniką, juos ten privilioti, ir Titaniką nuskandinti – skamba maždaug taip įtikinamai, kaip paaiškinimas, jog kažkas ryte sukėlė vandentiekio avariją, dėl kurios buvo išjungtas karštas vanduo, ir man teko suirzusiam važiuoti į darbą ir pamiršti namie telefoną – net jei ir buvo toks prieš mane nusiteikusių konspiratorių tikslas, tai parodanti loginė grandinė švelniai tariant silpnokoka, be to, juk yra žymiai paprastesnių būdų priversti mane vieną dieną nesinaudoti savo telefonu.

Konspiracijos teorijos manęs neįtikina, nes manau, jog jomis tikintys žmonės pasiduoda tik teoriją patvirtinančių argumentų paieškai, ir nebesugeba objektyviai vertinti situacijos. Kai tikrai tiki, jog viskas klostėsi vienaip ar kitaip, priimi tik tuos argumentus, kurie tau priimtini, ir atmeti tuos, kurie nepritinka prie tavo susidarytojo vaizdo. Manoma, jog žmonės ką nors dažnai rinkdamiesi pirmiau nusprendžia intuityviai, kas jiems labiausiai patinka, o tik po to ieško racionalių loginių argumentų, kurie paremtų šį pasirinkimą. Tad konspiracijos teorijas palaikantieji man primena žydų minią iš Monty Python filmo „Life of Brian“: minia sumaišo niekuo dėtą žmogų Brajaną su Kristumi, ir Brajano klausia, ar jis yra Mesijas; šis atsako, jog ne, bet miniai tai nė motais, nes juk „tik tikras Mesijas sakys, jog jis nėra Mesijas“; galų gale, kai Brajanas neapsikentęs minios ir vadovaudamasis logika miniai pradeda šaukti, jog jis yra Mesijas, minia taip pat džiugiai atsako „taip ir žinojom, kad tu Mesijas!“ – kad ir ką sakytų Brajanas, minia jį laikys Mesiju. Lygiai taip pat, kad ir kokie faktai liudytų prieš konspiracijos teorijas, visada bus jomis tikinčiųjų, nes jie pasirinks ir priims tik tuos faktus, kurie atitinka jų tikėjimą.

Turiu susidaręs teigiamą nuomonę apie masonus, jie nėra labai paslaptingi, o jų nariais yra milijonai žmonių. Pagrindinė jų veiklos idėja yra anonimiškai daroma labdara – anonimiškai todėl, jog kai nežinai, kas tau padarė gera, geradarį pradedi matyti kiekviename žmoguje: gal tai buvo kaimynas? troleibuso vairuotojas? mano viršininkas? Ar masonai padeda vienas kitam? Tikriausiai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas turbūt neatsisakytų šiek tiek labiau pasistengti pažįstamo labui. Ar jie valdo visuomenę? Kadangi masonais būna daug įvarių profesijų žmonių, kurie normaliame gyvenime turi savo pareigų ir galios, tai atsakymas priklauso nėra paprastas, bet ne toks kaip norėtų įteigti konspiracijos teorijos. Tikslo valdyti pasaulį masonai neturi, kaip kad tokio tikslo neturi ir kokio nors bridžo klubo nariai, tačiau bridžo klubo nariai yra gydytojai, verslininkai, įmonių vadovai, o gal tik ir studentai, bet pabaigę bridžo partijas, jie grįžta į pasaulį, kuriame gydo, daro verslą, vadovauja, o gal ir tik studijuoja – ir galbūt turi nemažai įtakos visuomenei.

Kai kalba užsisuka apie masonus, visada kažkaip nejučia pradedu gudriai šypsotis. Ne, tikrai nesu masonas („tik tikras masonas sakys, jog jis ne masonas!“ :)

Ricardo Semler: The Seven-Day Weekend

Knygos, Vadyba

Nors pradėjau skaityti šią knygą prieš daugiau nei mėnesį, tik šiandien užverčiau paskutinį jos puslapį. Ne todėl, kad ji būtų buvusi neįdomi, o dėl pastaruoju metu mane užgriuvusios atostogų laukimo nuotaikos.

Kaip teisingai sakė ImCat, „Septynių dienų savaitgalis“ yra labiau įtikinanti knyga, nei to pačio Semlerio rašytas „Eretikas“, kurią pavarčius nejučia pradedi galvoti, jog tokios aprašomos utopinės vadybos idėjos gali egzistuoti tik Brazilijoje, ir tai tik šeimos versle, kuris nesistengia žūt būt išspausti didžiausią investicijų grąžą savo akcininkams. Semco, kurios savininkas ir vadovas yra autorius Semleris, vyrauja absoliučios darbuotojų demokratijos (su dideliu žiupsniu anarchijos) vadovavimo stilius: darbuotojai patys sprendžia kaip dirbti, kada eiti į darbą, kokias skirti sau algas ir panašiai. Absoliutus kompanijos skaidrumas užtikrina, jog darbuotojai nenuklys į lankas, mat visi matys, jog pasiskyrei sau nepelnytai didelį atlyginimą ir užbadys tave pirštais. Na, bent jau teoriškai taip turėtų būti, ir, sako, jog tai veikia Semco.

Perskaitęs „Eretiką“ nebuvau įtikintas Semlerio vadovavimo principų. Tikriausiai tokios pačios skeptiškos intys sukosi daugelio jo skaitytojų galvose, tad Semleris nusprendė parašyti „Septynių dienų savaitgalį“, kuriame geriau pagrįstų savo vadybos metodus. Na, čia jau jam sekėsi geriau, ir pripažįstu, jog su kai kuriomis mintimis pradedu sutikti, ir netgi manau, jog jos realybėje veiktų visai neblogai.

Pagrindinė visos Semlerio filosofijos mintis yra ta, jog darbuotojas yra suaugęs žmogus, todėl jis pats gali priimti teisingus sprendimus. Jis pats gali nuspręsti, kada jam dirbti, kaip susitvarkyti savo darbo vietą, kuo užsiimti ir kaip geriausiai prisidėti prie kompanijos pelno. Darbuotojai patys valdo kompaniją, ir nei vienas sprendimas negali būti nuleistas „iš viršaus“, nes viskas priimama bendrai ir demokratiškai. Semleris mano, jog darbuotojai gali priimti net ir skausmingus sprendimus (cechų uždarymas, žmonių atleidimas ir t.t.), jeigu jie turės pilną informaciją ir suvoks, jog tai būtina kompanijai. Tam, kad Semlerio demokratinė sistema veiktų, būtina, jog kompanija būtų visiškai atvira savo darbuotojams ir dalintųsi bet kokia informacija, net jei jos nutekėjimas už kompanijos ribų būtų žalingas: jeigu nepasitiki savo darbuotojais, kad jie moka išlaikyti paslaptis, nereikėtų su tokiais žmonėmis iš viso dirbti.

Atostogų laukimas

Gyvenimas

Tingiu. Paskutines dvi savaites vis sau kartas nuo karto primenu, jog reikėtų ką nors parašyti į savo svetainę, bet dažniausiai tai iškeičiu į ilgesnio miego valandą ar tingų spoksojimą į kompiuterį, kurio pagalba šiomis savaitėmis peržiūrėjau gal kokią dešimtį įvarių dokumentinių filmų ir programų, kuriuos geri žmonės įkelia į Google Video (apie Warren Buffett, apie Feynman, apie gyvenimą Gazoje, apie Srebrenicą…). Gėda net prisipažinti, bet per paskutinį mėnesį perskaičiau… emm… neperskaičiau nei vienos knygos. Na, nebent prie perskaitytų knygų būtų galima priskirti keletą peržvelgtų kompanijų metinių ataskaitų.

Matyt labai laukiu atostogų.

Graham’o mintys

Investicijos, Pastebėjimai

Vakar vėl pradėjau iš naujo skaityti vieną svarbiausių knygų apie investavimą – Benjamino Grahamo „The Intelligent Investor“. Viena pirmųjų minčių, kurią jau galima sutikti knygo įžangoje:

Obvious prospects for physical growth in a business do not translate into obvious profits for investors.

Labai dažnai investuotojai mano, jog akcijos yra perspektyvios, nes kompanija turi puikias augimo galimybes. Ši klaida kartojama visų kartų investuotojų: pradžioje buvo geležinkeliai, kurių augimas buvo fantastiškas, bet visgi investicijos į jų akcijas nebuvo labai pelningos, vėliau atėjo oro bendrovių eilė – ir nors keleivių srautas augo labai sparčiai, avialinijos uždirbo labai mažai pelno. Dar ne tokia sena istorija kalba ir apie internetines kompanijas – internetas augo labai sparčiai, bet investicijos į internetinių kompanijų akcijas tik labai retai buvo protingos.

Kai kurie ekonomikos sektoriai iš tiesų turi puikias augimo perspektyvas, tik kyla klausimas, ar tuose sektoriuose veikiančios kompanijos galės lygiai taip pat greitai didinti savo pelnus. Sparčiai augančiame sektoriuje dažnai atsiranda vis naujų konkurentų, kurie irgi nori pasinaudoti rinkos augimu, o tai sumažinta visų kompanijų pelno maržas (kitaip sakant, iš oligopolinės, o gal net ir monopolinės rinkos, pereinama arčiau tobulosios konkurencijos modelio, kuriame kompanijų pelnai nebėra tokie stebuklingi).