Month: September 2006

Kaip atskirti gerus įmonių vadovus

Pastebėjimai, Trupiniai, Vadyba

Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:

In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.

Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?

Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.

Lance B. Kurke: Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis

Knygos, Vadyba

Ši knyga apie Aleksandrą Makedonietį ir apie jo pavyzdžio pritaikymą verslo situacijoms mano nuomone tėra dar viena skubiai iškepta patarimų verslui žanro knyga, kurias noriai perka su verslu nelabai ką bendro turinti, bet ištroškusi svajoti visuomenė. Knyga man pasirodė chaotiška, kai kurie duodami Aleksandro gyvenimo pavyzdžiai buvo visiškai beprasmiai (ir ką galima pasimokyt verslui iš fakto, kad Aleksandras visą laiką buvo girtas? Taip, jis apsvaigęs nužudė savo geriausią draugą, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Bet gerti nenustojo.) Kartais galima pradėti galvoti, jog knygą verslui nesunku parašyti bet kokia tema: tinkamai tą knygą įpakavus ir priartinus prie lengvo skaitymo mėgėjų lygio, galima susilaukti neregėtos sėkmės.

Pagrindiniai knygos apie Aleksandrą patarimai yra šie: mąstyk kitaip (think out of the box), kurk savo identitetą (kitaip tariant, būk skirtingas, išsiskirk iš minios), kurk sąjungas (draugų niekad nebūna per daug, networking), pasitelk simbolius (viskas marketinge). O jei norėsi pritaikyti verslui didžiųjų karvedžių patarimus, geriau paskaityk Sun Tzu „Karo meną“.

Amaranth žlugimas

Investicijos, Trupiniai

Prieš kelias savaites staigiai pradėjusios mažėti gamtinių dujų kainos JAV užlenkė vieną nemažą rizikos fondą (hedge fund) Amaranth, kuris per savaitę sugebėjo prarasti 6 milijardus JAV dolerių.

Jeff Matthews cituoja knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašomas didžiausio rizikos fondo LTCM žlugimas:

The most memorable part of Roger Lowenstein’s excellent book on the Long Term Capital Management debacle was when LTCM’s founder, John Meriwether, called a retired, street-wise, market-savvy ex-Bear Stearns confidant for advice.

When he heard LTCM was down 50%, the old-timer didn’t mince words. He told Meriwether: “You’re finished.”

What the old pro was telling the computer-driven “Genius” of the book title was that when the market smells blood in the water, it goes after whatever is bleeding and doesn’t let go.

Jeigu rinkoje pasklinda gandai, jog kažkokiam dideliam investuotojui gresia likvidumo krizė, ir jam reikės bet kokiu būdu pardavinėti savo pozicijas, tokia likvidumo krizė tampa savaime išsipildančia pranašyste, kadangi niekas nenori būti pirkėju. Kai rinka jaučia, jog kažkas kraujuoja ir privalo pardavinėti, niekas neperka, nes tikimasi, jog kuo ilgiau išlauksi, tuo pigiau nupirksi. Amaranth turėjo dideles ilgas pozicijas gamtinių dujų rinkoje, tad kainų mažėjimas stipriai sumažino jų fondų vertę bei sukėlė likvidumo krizę. Amaranth yra rizikos fondas, kuris investuoja savus bei skolintus pinigus – kainoms krentant skolas reikia grąžinti, o tam, kad grąžinti skolas, reikia greitai parduoti tai ką turi, o tai vėl mažina kainas. Be to, staiga dingsta ir pirkėjai, kurie laukia tolimesnio kainų kritimo, arba šiuo atveju – tikriausiai fondo žlugimo.

Estija – ekonomiškai laisviausia valstybė pasaulyje

Trupiniai

Šįmet Estija buvo paskelbta ekonomiškai laisviausia šalis pasaulyje pagal State of the world Liberty indeksą. Lietuva liko gana aukštoje 16-oje vietoje, aplenkusi Austriją, Latviją, Vokietiją. Prancūzija tik 48-a, o paskutinę vietą užima Šiaurės Korėja.

NY Times ($, bet yra ir nemokamai) aprašo istoriją, kaip Estija tapo tokia liberali. Pasirodo, pirmasis Estijos premjeras Martas Laaras, kuris buvo muzikos mokytojas ir teturėjo 32 metus, buvo skaitęs tik vieną knygą apie ekonominę teoriją – Miltono Friedmano „Laisvę rinktis“. Ši knyga Laarui patiko dėl to, kad Friedmanas Sovietų Sąjungoje buvo nekenčiamas. Laaras buvo labai politiškai naivus, tad panaudojo visas Friedmano idėjas praktikoje. Vietoj to, kad rūpintųsi prekybos karų laimėjimu, Estija vienašališkai panaikino daugumą muitų, pakvietė užsienio investuotojus, privatizavo daugumą valdžios funkcijų. Buvo drastiškai sumažinti mokesčiai, visiems buvo pritaikytas vienodas pajamų mokesčio tarifas. Nors pirmaisiais metais Estija pergyveno didelę krizę, bet šios reformos šiuo metu ir yra Estijos klestėjimo priežastis.

Guy Kawasaki: Rules for Revolutionaries

Knygos, Vadyba

Klientas vienam bendradarbiui paskolino Guy Kawasaki (kuris yra ir vienos neseniai šiame dienoraštyje minėtos nuorodos kaltininkas) knygą „Rules for Revolutionaries“, o ši knyga atsidurė mano rankose. Didžioji dalis idėjų visgi kartojasi su „Art of the Start“ video (ir matyt knyga), bet kadangi tai yra knyga, o ne pusvalandžio kalba, tai joje žymiai daugiau pavyzdžių ir viskas išdėstyta plačiau bei nuodugniau. Štai tos Kawasaki siūlomos taisyklės kuriantiems revoliucinius produktus:

  1. Mąstyk kitaip. Norint sukurti tikrai naują produktą nepakanka pagerinti jau esamą produktą 10-15 procentų – reikia siekti jį pagerinti keletą kartų. amazon.com nepasiūlė 10-15 procentų daugiau knygų nei galima rasti paprastame knygyne, ji nuo pirmos dienos pradėjo siūlyti dešimt kartų didesnį pasirinkimą. Taigi, revoliucinis produktas negali būti tik senojo produkto patobulinimas, reikia kurti kažką visiškai naujo ir kelis kart geresnio (mano asmenine nuomone, to geriausias pavyzdys yra dauguma Google produktų).
  2. Nebijok būti prastu. Kurdamos naują produktą kompanijos dažnai atidėlioja jo pateikimą visuomenei iki tol, kol jų nuomone jis bus tobulas, bet taip niekada nebūna. Kawasaki siūlo nebijoti pateikti visuomenei dar nebaigtus produktus, nes taip išaiškėja jų trūkumai, ir vėliau žinoma ties kuriomis jų silpnybėmis reikia koncentruotis. Be to, ilgai tobulinant produktą, kurio vartotojai dar net nematė, gali gautis taip, jog produkto kūrėjai tik švaisto laiką, nes visuomenei to jų produkto iš viso nereikia.
  3. Daryk pakeitimus. Jeigu jau produktas pradėtas pardavinėti, tai nereiškia, jog jis jau užbaigtas. Reikia nuolat ir nepaliaujamai jį tobulinti, atsižvelgiant į vartotojų pastabas. Gali būti, jog vartotojai naudos produktą tokiems tikslams, apie kuriuos kūrėjai net nebuvo pagalvoję (Kleenex nosinaitės buvo skirtos makiažo nuėmimui, bet pasirodo, jas vartotojai pradėjo naudoti nosiai šnypšti), tad galbūt naująją produkto funkciją galima dar pagerinti?
  4. Sugriauk užtvaras. Reikia vartotojams palengvinti priėjimą prie produkto. Galbūt produktas turi daug sudėtingų mygtukų, galbūt jis per brangus, galbūt jis atlieka labai sudėtingą funkciją, galbūt tiesiog jį labai sunku įsigyti, nes jis parduodamas tik vienoje parduotuvėje mažame kaimelyje viduryje Bulgarijos. Vartotojui turi būti lengva produktą įsigyti, lengva jį suprasti ir lengva juo naudotis.
  5. Evangelizuok, ne pardavinėk. Svarbu siekti, jog vartotojas ne nupirktų tavo produktą, o jį mylėtų – tik tokiu atveju jis dar patars ir kitiems įsigyti tavo produktą, bei pats jį su malonumu vartos. Tokių „fanų“ kūrimas nėra lengvas dalykas, bet Apple tai pasisekė (Guy Kawasaki dirbo Apple „vyriausiuoju evangelizuotoju“). Evangelizavimas reiškia bendruomenės, ištikimos tavo produktui ir mylinčios jį, kūrimą.
  6. Venk standartinių verslo klaidų. Dažnai kompanija pradeda stengtis gaminti ne gerą produktą, bet siekia rinkos dalies, arba būdama gera nišinė kompanija siekia tapti gigantu, per daug diversifikuojasi, siekia patenkinti kiekvieno kliento norą, aklai tiki, jog geriausias produktas laimės (laimėjo visgi Microsoft ;) ir panašiai. Dažnai savo koncentruotos tikslinės rinkos išleidimas iš akių gali būti pražūtingas. Bet visiems neįtiksi, tik švaistysi savo laiką. Beje, kita svarbi klaida yra per daug atkakliai stengtis išlaikyti savo esamą padėtį: gal kaip tik reikia pereiti į kitą rinką – sprendimai turi priklausyti nuo situacijos. Kompanija turi būti lanksti, bet nesiplėsti vien dėl plėtros ir nesistengti patenkinti kiekvieno kliento užgaidas.
  7. Nepailstamai domėkis rinka ir dalinkis žiniomis su kitais. Reikia visą laiką stengtis neatsilikti nuo to, kas vyksta, kaupti savo žinias ir vis tobulėti, tačiau tuo pačiu metu savo žiniomis reikia dalintis su visais – taip nesunku išsikovoti eksperto reputaciją. Rašyk interneto dienoraštį.
  8. Mąstyk skaitmeniniu būdu, elkis lyg gyventum analoginiam pasaulyje. Reikia pasinaudoti visomis informacinėmis technologijomis tam, kad būtų galima klientui pasiūlyti tai, ko jis nori ir ko jam reikia (amazon.com pavyzdys). Bet kartu bendravimas su klientu turi būti šiltas ir asmeninis – automatiškai sugeneruoti laiškai, kuriais siunčiami pasiūlymai, nelabai padeda užkariauti vartotojo širdį.
  9. Neversk žmonių daryti tai, ko pats nenorėtum daryti. Labai paprasta taisyklė. Neversk klientų pildyti ilgų formų, neversk jų žiūrėti reklamos, neversk jų laukti, kol juos aptarnaus. Pabandyk pasijusti jų kailyje.
  10. Neleisk klounams tavęs sutrypti. Kai kursi savo produktą, atsiras daug visokių ekspertų, kurie tau sakys, jog jis nepasiteisins. Kai kuriuos ekspertus lengva ignoruoti, nes jie nėra patys labai daug ko pasiekę, bet kai kurie skeptiški naujo produkto atžvilgiu žmonės bus apsirėdę brangiais kostiumais, važinės su prabangiomis mašinomis ir segės Rolex laikrodžiais – sunku gali būti jų nepaisyti, nes jie turi autoritetą. Bet nereiškia, jog jie teisūs. Tiesa, nereiškia, jog bet kokiu atveju tavo naujas produktas iš tiesų bus sėkmingas, bet vienintelis kelias iš tiesų tai sužinoti yra viską pačiam išbandyti.

Dar viena įdomi citata:

The higher you go in a company, the less oxygen there is, so supporting intelligent life becomes difficult.

Įmonių skaidrumo svarba

Investicijos, Pastebėjimai, Vadyba

Praėjusį mėnesį Donatas mūsų fondų apžvalgoje išdėstė mūsų požiūrį į investavimą. Šį mėnesį fondų apžvalgoje rašiau apie įmonių skaidrumo svarbą investuojant:

Liepos mėnesio apžvalgoje plačiau papasakojome jums apie savo investavimo strategiją bei atskleidėme, kokiais kriterijais dažniausiai naudojamės rinkdamiesi kompanijas savo investicijoms. Kaip minėjome, mums įmonės akcija nėra tik įrašas sąskaitoje ar skaičių rinkinys finansinėse ataskaitose – pirkdami akcijas mes kartu perkame ir verslo dalį, tad labai svarbu investuojant pasirinkti gerus partnerius, kuriais yra kiti stambūs akcininkai ir bendrovių vadovai. Įmonių vadovų bei stambiųjų akcininkų požiūris į smulkųjį investuotoją yra vienas pagrindinių kriterijų, apsprendžiantis mūsų norą investuoti į vieną ar kitą kompaniją.

Dauguma kompanijų, kurios veikia neišvystytose Naujosios Europos regiono rinkose, nepasižymi dideliu skaidrumu. Ukrainoje,
Gruzijoje, Balkanų šalyse nėra akcijų rinkos tradicijų, veikia netobula įstatymų sistema, tad smulkiųjų akcininkų teisės dažnai
paminamos, o kompanijų vadovai neretai įmones valdo taip kaip patinka jiems, o ne įmonių akcininkams. Tam tikrais atvejais dar ir
akcininkus ne taip jau lengva atrasti, nes jie pasislėpę po lengvatinių mokesčių zonų įmonių grandine bei holdingo kompanijų
struktūromis, kurios taip giliai persipynę tarpusavyje, jog kartais kyla abejonių ar patys tikrieji savininkai gali atsekti, kas, kiek ir ko jiems iš tikrųjų priklauso. Todėl nenuostabu, jog iš pažiūros puikiai veikianti kompanija, kuri uždirba nemažą pelną, net ir kainuodama santykinai pigiai gali būti prasta investicija – jeigu stambieji akcininkai ir vadovai nėra linkę dalintis kompanijos uždirbtu pelnu, tokios įmonės akcijos yra kone bevertės. O kartais būna dar blogiau: štai šį mėnesį Ukrainoje pasigirdo gandų, jog Zaporožės anglies kokso kompanija ruošiasi dešimteriopai padidinti įstatinį kapitalą ir naujai išleistas akcijas pigiai parduoti su viena oligarchų grupe susijusiai kompanijai, taip sustiprinant kontrolę šioje įmonėje, ir paliekant smulkiuosius akcininkus su vos ne dešimteriopai nuvertėjusiomis akcijomis. Taigi tokiose „laukinėse“ akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės yra menkai gerbiamos, svarbu investicijoms pasirinkti įmones, kurių akcininkais ir vadovais būtų galima pasitikėti, kad netektų vėliau likti prie suskilusios geldos.

Pastaraisiais metais mūsų investicijų regione sparčiausiai brango tų įmonių akcijos, kurių vadovai ir stambieji akcininkai suprato, jog verta tapti skaidriems ir gerbti smulkiuosius akcininkus, viešai atskleisti daugiau informacijos apie bendroves ir perimti vakarietišką požiūrį į kompanijų valdymą. Investuodami stengiamės atkreipti dėmesį į tokias kompanijas, kurios pradeda eiti skaidrėjimo keliu ir visada sveikiname tokius vadovų žingsnius. Skaidri ir visus akcininkus gerbianti kompanija dažniausiai kainuoja keletą kartų daugiau nei uždara ir tarnaujanti tik stambiųjų akcininkų interesams bendrovė.

Net ir labiau išvystytose Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės įstatymais apsaugotos žymiai geriau, verta atkreipti dėmesį į kompanijos vadovus. Ten, kur veikia Europos sąjungos teisės normos, tikimybė, jog bus paminamos smulkiųjų akcininkų teisės, yra žymiai mažesnė, tačiau nekompetentingas kompanijų valdymas gali neleisti kompanijai realizuoti viso savo potencialo. Verslo vadybos vadovėliuose mėgstama akcentuoti, jog vienas svarbiausių faktorių, lemiantis sėkmingą įmonės veiklą, yra joje dirbantys žmonės – mes tikime, jog šis teiginys galioja ir renkantis įmones sėkmingoms investicijoms. Kompanijos, turinčios gerą ir šiuolaikinį požiūrį į verslą turinčius vadovus, dažniausiai auga sparčiau ir greičiau didina savo uždirbamą pelną, o tai kartu didina ir jų valdomų kompanijų akcijų grąžą. Kaip tik tokių bendrovių su stipriais vadovais, jeigu tik jos nėra pervertintos, ieškome savo investicijų portfeliui.

Nors pirmiausia ieškome pigių kompanijų akcijų, pigių kompanijų su neskaidriais akcininkais ar vadovais stengiamės vengti. Tereikia prisiminti lietuvių liaudies patarlę „neik su velniu obuoliauti“.

Lewis Pinault: Consulting Demons

Knygos

Lewis Pinault knygą apie konsultantų verslą perskaičiau su malonumu. Autorius yra daugelį metų dirbęs konsultacijų bendrovėse ir šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip šios kompanijos siekia uždirbti kuo daugiau pelno ir konkuruoti tarpusavyje. O pelno siekimui yra naudojama daug juodųjų technologijų. Viena paprasčiausių iš jų: įtikinti klientą, jog jo problema yra žymiai didesnė, nei jis įsivaizdavo. Tarkime, jeigu pakaktų tik pakeisti programinę įrangą kliento kompiuteryje, dažnai galima patarti perstatyti visą biurą, kad būtų papildomai vietos naujiesiems serveriams, į kuriuos bus įdiegta nauja programinė įranga – konsultavimas architektūros, statybų, serverių pirkimo klausimais turėtų konsultavimo bendrovei atnešti nemažai papildomų pajamų.

Neretai konsultantai gauna tokias klientų užduotis, kur interesų konfliktai neišvengiami, bet tai ne problema, nes konsultantų verslas nėra taip akylai prižiūrimas kaip maklerių ar teisininkų įmonės. O jeigu gaunama užduotis išsiaiškinti, kokius produktus ruošiasi į rinką paleisti konkurentai, tai tenka panaudoti visą kūrybiškumą ir špionažo įgūdžius, ieškoti kokio nors nepatenkinto darbuotojo konkurentų įmonėje, ar šiaip kokio inžinieriuko, kuris noriai netyčia atskleistų visas kompanijos paslaptis.

Sakoma, kad konsultantas yra toks žmogus, kuris paklaustas, kiek dabar valandų, paima klausiančiojo laikrodį, pasižiūri į jį, pasako valandas ir įsikiša jį į savo kišenę. Knygoje pasakojama, jog dažnai konsultantams reikia patarinėti apie tokias pramonės šakas, kuriose jie ničnieko nenutuokia, bet tai nėra bėda, nes ilgiau pabendravus su klientu greitai galima pradėti gaudytis apie ką šnekama, ir netgi bandyti siūlyti sprendimus.

„Consulting demons“ yra labai smagi knyga, susidedanti iš įdomių istorijų apie konsultavimo verslą. Lengvas pasiskaitymas, kuris primena, jog jei nepasimeti, net ir nieko nežinodamas apie problemą gali pasirodyti labai protingas (ir uždirbti daug pinigų).

Knygos apie anarchizmą?

Knygos

Kadangi lietuviškoje blogosferoje yra nemažai į anarchizmą linkstančių žmonių, gal galėtumėte man parekomenduoti kokią nors knygą (arba dvi ;) apie anarchizmo filosofiją? Labiausiai domintų anarchizmo požiūris į ekonomiką, bet įdomu būtų sužinoti ir apie politiką, moralę ir t.t. Būtų labai fantastiška, jeigu parekomendavę kokią nors knygą ją galėtumėte kokiai savaitei ir paskolinti ;)

Dėkui iš anksto.

Knygos apie ekonomiką

Ekonomika, Knygos

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Robert Edenborough: Effective interviewing

Knygos, Vadyba

Neplanavau perskaityti šios knygos, bet kadangi ji atsirado ant mano stalo, tai pradėjau vartyti, ir neilgai trukus ji buvo suskaityta.

Tie, kam pokalbiai su žmonėmis yra kasdienė duona (kaip kad personalo atrankos darbuotojams, psichologams ir panašiai), šioje knygoje tikriausiai nieko labai naujo neras, tačiau man ji buvo visai naudinga. Nesu niekada galvojęs apie visokias interviu subtilybes, o pasirodo jų yra nemažai: reikia tiksliai žinoti, kokio tikslo siekiama, ir pagal tai vesti interviu. Jeigu norima išgauti objektyvios informacijos, reikia atsargiai formuluoti klausimus, kad juose nesijaustų interviu ėmėjo asmeninė nuomonė, vengti uždarų „taip/ne“ klausimų ir t.t. Tuo tarpu jeigu norima kažką žmogui įteigti (tarkim psichologiniame konsultavime jam įrodyti, jog gyvenimas gražus ir stiklinė yra puspilnė), vėlgi reikia rinktis žodžius, susidaryti strategiją.

Be paprasto interviu trumpai aprašomi ir kiti būdai, kurie gali būti naudojami vertinant žmogų: duoti jam atlikti tam tikras užduotis, liepti jam įsivaizduoti, kaip jis spręstų vieną ar kitą problemą. Kiekvienas būdas turi savų niuansų, kurie trumpai šioje knygoje ir minimi. Jeigu iki šiol galvojau, jog kokiame nors pokalbyje dėl darbo sunkiausia pokalbio vedėjo darbo dalis yra kandidato minčių interpretavimas ir išvadų darymas, pradedu manyti, jog ne ką lengviau yra nešališkai užduoti klausimus ir vesti patį interviu – po šios knygos galima pagalvoti, jog jei klausimai suformuluoti nekorektiškai, įmanoma padaryti vos ne taip, kad atsakymai būtų radikaliai skirtingi.

Beje, dar pirmame skyriuje autorius be jokių užuolankų teigia, jog dažniausiai kandidatų atrankoje interviu būna beprasmis (jeigu tik galima patikėti tuo, kas parašyta CV). Cituojami akademiniai tyrimai, kuriuose priimant studentus į universitetą dalis jų buvo atrinkta tik pagal pažymius, o kita dalis dar ir turėjo pokalbius su profesoriais. Vėliau buvo lyginti abiejų studentų grupių akademiniai pasiekimai, ir jokio statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta: interviu nepagerino atrankos. Autorius pats stebisi, kodėl apie 90 procentų organizacijų svarbiausiu darbuotojų atrankos įrankiu laiko pokalbį, kai nėra įrodyta, jog interviu iš viso yra efektyvus atrankos būdas. Ypač kai atrodo, jog profesionaliai pravesti pokalbį ne taip jau lengva.