Albertas Kamiu: Maras

Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitau labai mažai grožinių knygų – paskutinių perskaitytų knygų sąrašas byloja, jog paeiliui esu perskaitęs apie 30 negrožinių knygų. Tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti nusistovėjusią tvarką ir į rankas paėmiau Alberto Kamiu (hmm, Vikipedijoje šio rašytojo vardas be „t“ raidės – tikriausiai taip ir turėtų būti teisingai transkribuojama) knygą „Maras“.

Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Knygoje rašoma apie tai, kaip į miestą ateina maras dėl kurio miestas uždaromas, ir ką jaučia, pergyvena to miesto gyventojai, kaip jie susidoroja su mirties akistata, atskyrimu nuo pasaulio. O tos reakcijos labai nevienodos: vieni bando sprukti, kiti stengiasi padėti kenčiantiems, o treti pelnosi iš susidariusios situacijos ir „varo bizniuką“. Pradžioje mirtys gal žmones ir šokiruoja, bet labai greitai jos tampa kasdienybe, su jomis susitaikoma, jos tampa visiems pabodusia rutina. Galų gale maras praeina, miestas vėl atsiveria pasauliui, ir viskas lygtai turėtų grįžti į savo vėžes, nors autorius primena, jog maras nemiršta, jis visada tyko ir laukia naujų progų proveržiams. Knygoje autorius pieša keleto veikėjų paveikslus ir pasakoja jų maro laikotarpio istorijas. Iš jų man ryškiausios pasirodė tos istorijos, kurios pilnos ironijos: daktaro, kuris kasdieną dirbdamas su apkrėstaisiais pergyvena marą gyvas ir sveikas, tačiau sužino, jog mieste tuo metu nebuvusi jo žmona mirė nuo kitos ligos kito miesto sanatorijoje, bei vieno iš veikėjų, kuris nenori, jog maras pasibaigtų, nes jam gresia kalėjimas – tol, kol tvyro maras, normalūs įstatymai neveikia, todėl jam saugiau tarp maru apsikrėtusių, nei laukiant įstatymo teisingumo.

Teigiama, jog ši Kamiu knyga parašyta kaip metafora nacių užgrobtai Prancūzijai – naciai yra tokia pat sunkiai nugalima išorinė jėga kaip maras, su ja kovoti beviltiška, telieka susitaikyti ir tikėtis, jog visa tai kažkada baigsis.

Hakeriai naudojasi biržos paslaugomis

Beieškodamas kokio nors lengvesnio skaitymo prancūzų kalba (su kolega stengiamės šiek tiek jos pramokti) laikraštyje Le Figaro aptikau įdomų straipsnį apie tai, jog hakeriai (emmm…ok, krekeriai, arba jei visiškai lietuviškai – programišiai) naudojasi birža siekdami atimti pinigus iš savo aukų ir sumėtyti savo pėdas. Schema labai paprasta, bet kartu ir įdomi tuo, jog atsekti, kur pradingsta pinigai, nėra taip jau lengva. Pirmiausia (tikriausiai per fišingą) gaunami aukos prisijungimo prie sąskaitos duomenys. Programišius akcijų rinkoje sava legalia sąskaita nusiperka akcijų, kurios dažniausiai būna nelikvidžios (penny stocks), kad būtų galima staigiai ir stipriai sukelti jų kainą. Vėliau, naudojantis pavogtais sąskaitos duomenimis, teikiami pavedimai į biržą pirkti akcijas aukos vardu, tačiau jau žymiai didesne kaina, nei tas akcijas pirko programišius. Programišius akcijas parduoda rinkoje (o tiksliau – aukai), aukos sąskaitoje sumažėja grynųjų pinigų, ir joje atsiranda bevertės akcijos. Iš programišiaus legalios sąskaitos atrodo, jog programišius atliko labai pelningą, bet visiškai legalų sandorį. Kadangi visi sandoriai sudaromi biržoje, priežiūros institucijoms sunku atsekti, kad yra ryšys tarp aukos ir programišiaus – taigi žymiai paprasčiau programišiui pasislėpti, nei kaip nors tiesioginiu būdu iš aukos pervedant pinigus į savo sąskaitą. Vien per trečiąjį šių metų ketvirtį E-Trade kompanijos klientai tokiu būdu prarado apie 18 milijonų JAV dolerių.

Mirzakarimas Norbekovas: Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą

Ne visai planuotai į mano rankas pateko ir buvo suskaityta knyga „kvailio patirtis“, kurioje autorius, vartodamas kartais ne visai gražius išsireiškimus stengiasi priversti žmones patikėti, jog jie patys valdo savo likimą ir gali išsigydyti bet kokią ligą (nors daugiausiai kalbama apie (trumpa|tolia)regystės gydymą). Pagrindinė mintis: 90% pasveikimo sudaro nusiteikimas, o tik 10% duoda gydymo procedūros. Pati idėja gal ir nieko, tačiau necenzūrinių žodžių šioje knygoje neišvysi, o jie pagal knygos toną labai tiktų, ir tikrai tik pagardintų įspūdį. Gal dėl to reikiamo įspūdžio man ši knyga nesukėlė, nors skaityti ją buvo gana malonu. Toks lengvas linksmas niekalas.

Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Paskutiniai mano skaitalai

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį:

  • Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Štai, pavyzdžiui, jeigu pinigus uždirbsi lengvai (laimėsi loterijoje), tai labai lengva juos bus išleisti, nors racionaliai žiūrint, įtakos sprendimui apie tai, kur nori pinigus išleisti, neturėtų turėti aplinkybės, kuriomis tie pinigai buvo gauti. Su panašiomis problemomis susiduriama ir prekiaujant akcijomis: psichologiškai sunku parduoti akcijas su nuostoliu, nors jeigu akcijas jau turi, neturėtų rūpėti, už kiek jas pirkai (nebent mokestine prasme) – juk svarbu apsispręsti, kiek jos yra vertos šiuo metu.
  • Richard P. Feynman, Ralph Leighton – „Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“. Žaviuosi fiziku, Nobelio premijos laureatu Richard Feynman, o šią knygą norėjau perskaityti dar mokykloje. Ji pilna optimistinio požiūrio į pasaulį ir pažinimo troškulio. Feynman ragina viskuo abejoti, nes jo nuomone, tik abejonėse gimsta tiesa, ragina žvelgti į pasaulį nebūtinai taip, kaip žvelgia visi, vengti tų, kurie primetinėja savo pasaulio teorijas.
  • Seth Godin – „The Big Moo“. Užteks svajoti, reikia eiti ir sukurti ką nors ypatingo. Trumpų esė rinkinys, kuris įkvepia.
  • Charles D. Ellis – „Winning the Loser’s Game. Timeless Strategies for Successful Investing“. Labai aiški ir naudinga knyga individualiam investuotojui. Joje teigiama, jog svarbiausia investuojant yra susidaryti investavimo strategiją, pagal kuri bus aišku, kiek portfelyje turi užimti akcijos, kiek obligacijos, kokia rizika toleruotina ir t.t. Dažniausiai fondų valdytojai nėra kalti dėl prastų investavimo rezultatų – kaltas būna investuotojas, kuris neteisingai įvertino savo rizikos tolerancijos ribas.

Reikalingi Perlo dokumentacijos vertėjai

Vakar gavau laišką iš žmogaus, kuris ruošiasi standartizuoti Perlo programavimo kalbos dokumentacijos vertimo sistemą. Kadangi prieš kokius trejus metus aktyviai tame reiškiausi, tai jis pakvietė mane prisidėti:

I am currently planning to create a platform/repository for the
translation of the Perl documentation. I would like to invite you to
join the “core team” that does the initial planning and will hopefully
co-ordinate the translations as well as contribute to them.

If you are interested in getting involved, please read my “Initial
Posting” to get a more comprehensive view on this project:

http://perldoc2.joergen-lang.com/?p=3

Bėda tame, kad kai perėjau į finansų sritį, su programavimu ir Perlu nelabai ką turiu bendro, tad gal kas nors iš programuotojų ar dokumentacijos vertėjų (kurie dar šioje svetainėje retkarčiais apsilanko) norėtų prisidėti prie šio projekto? Pats tikiuosi atrasti laiko perdėti į naują sistemą (kai ji jau bus sukurta) tuos kelis menkus straipsnelius, kuriuos esu išvertęs.