Month: November 2006

Tom Peters: Re-imagine!

Knygos

Nors jau ant mano svetainės staliuko ši knyga guli jau senokai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Vieną kartą buvau atsivertęs, bet per daug įkvėpimo iš to negavau, tad nuo to laiko nebuvau jos daugiau palietęs (išskyrus tuos momentus savaitgaliais, kai ateina laikas valyti dulkes). Mažomis dozėmis vartojamas Tom Peters man visai patinka, jis moka priversti susimąstyti ir pagerinti motyvaciją nuversti kalnams, todėl esu pastovus jo internetinio dienoraščio skaitytojas. Bet prisėsti ir paskaityti Re-imagine! buvo per sunku: pirmiausia, dėl neortodoksiško knygos dizaino, kuris labiau tiktų žurnalui, nei knygai (taip, esu per senas tokioms inovacijoms – man knyga turi būti be bereikšmių iliustracijų, skirtingų spalvų fono ir įvairaus dydžio šriftų), ir antra, autoriaus rašymo stiliaus, kuris dažnai artimas entuziazmu trykštančio paauglio minčių srautui, kuris visiškai nevaldomas strakalioja nuo paragrafo link paragrafo, retkarčiais perskrisdamas net į kitą lapo pusę, bet tuoj vėl palikdamas nebaigtą sakinį rymoti prie daugtaškio aptaško žodžius daugybe šauktukų, ir taip, normaliai nepabaigęs minties, paspringsta didžiųjų raidžių santrumpomis: OMFG!

Tiesa, pripratus prie rašymo stiliaus, ši knyga gali būti visai įdomi (bent jau prieš dvidešimt metų rašyta „In Search of Excellence“ man tikrai patiko). Pagrindiniai knygos teiginiai: reikia stengtis būti išskirtiniam, o būti išskirtiniam geriausia įdėjus daugiau darbo (kompanijos turi geriau patenkinti klientą nei konkurentai, darbuotojai turi stengtis dirbti geriau nei kiti, tam kad jie būtų pastebėti), reikia bandyti siekti kuo didesnių tikslų (neblogai turėti ir siekti tikslo pakeisti pasaulį), reikia nenuilstamai ir nuolat tobulėti (asmeninė ženklodara: kurk savo paties prekinį ženklą) bei savo entuziazmu užkrėsti kitus. Beje, didžiąją dalį šių Tom Peters idėjų galima rasti jo webloge: nedidelėmis dozėmis skaityti labai verta.

Pratęsiant gatvių pavadinimų rinkos temą

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Parduodami gatvių pavadinimai

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Mirė Miltonas Friedmanas

Ekonomika, Trupiniai

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.

Genijais tampama tik per darbą

Trupiniai

Pasirodo, posakis, jog sėkmę devyniasdešimčia procentų lemia darbas, ir tik dešimčia – talentas, yra daugmaž teisingas. Bent jau taip mano vis daugiau ir daugiau mokslininkų. Šiuo metu netgi manoma, jog reikėtų pamiršti tokias savokas kaip „genijus“ ar „talentas“, kadangi tikėtina, jog sėkmę pilnai lemia ne kas kitas, o darbas. Netgi didžiausi genijai, tokie kaip Mocartas, Niutonas ar Einšteinas, pasiekė savo viršūnę ne ko kito, o atkaklaus darbo pagalba. Dažniausiai daugiausiai pasiekė žmonės nebūtinai turi didžiausius intelekto koeficientus, tačiau jie turi puikius mokytojus, ir yra pasiryžę padėti labai daug pastangų savo tikslams pasiekti. Tai reiškia, jog nereikia būti išskirtinių gabumų, kad galėtum ką nors pasiekti, bet kartu tai rodo, jog reikia būti nusiteikus sunkiai dirbti.

O kiek visgi sunkiai reikia dirbti? Mokslininkai mano, jog dešimties metų atkaklių pastangų turėtų pakaktų, jog pasižymėtum pasirinktoje srityje pasauliniu mastu. Būtent bent tiek laiko prireikia geriausiems atletams, pianistams, mokslininkams ar skulptoriams pasiekti pasaulinį pripažinimą. Netgi tie, kurie atrodo turi įgimtą talentą, praleidžia panašų laiko tarpą lavindamiesi: Mocartas pradėjo mokytis griežti smuiku trejų metų, o septynerių rašė simfonijas, bet jomis neišgarsėjo. Tikrai dėmesio sulaukusius kūrinius jis pradėjo rašyti tik paauglystėje, būdamas penkiolikos – tad tam prireikė apie dvylikos metų darbo.

Pinigų ir laimės ryšys

Ekonomika, Pastebėjimai

Ekonomistai dažniausiai daro prielaidą, jog pinigai daro žmones laimingesnius, kad kažkaip laimė ir pinigai tiesiogiai susiję. Bet šiuolaikinės elgsenos finansų (behavioral finance) studijos teigia, jog žmogaus laimė su pinigais susijusi gana keistu būdu: iš tiesų, žmogui praturtėjus, jo laimė padidėja, bet nepraėjus nei metams jis dažniausiai būna tiek pat laimingas, kiek ir prieš turto padidėjimą. Tuo tarpu jeigu žmogaus turtas sumažėja, jis žymiai blogiau pergyvena gyvenimo kokybės pablogėjimą: netekus pinigų, laimė sumažėja, bet be to su laiku neatsistato iki ankstesnio lygio. Kitaip tariant, žmonės greitai pripranta prie gero (tas Lexusas žavi tik kokį pusmetį, o po to iš jo naudos tiek pat kiek ir iš pigesnės Toyotos), bet skaudžiau pergyvena skurdą. Tad gal žmonės, priimdami ekonominius sprendimus, siekia ne naudos maksimizavimo, o nuostolių minimizavimo? Bent jau kai kurie ekonomistai mano, kad tai galėtų bent jau dalinai paaiškinti, kodėl individualūs investuotojai investuodami į akcijas uždirba mažiau nei indeksai.

kaip.tik.ten

Blogsfera, Lietuva

Nesu iki galo tikras, kokia iš tikrųjų turėtų būti neseno lietuviško digg.com atitikmens kaip.tik.ten paskirtis, ir kas iš to gali gautis ateityje, bet iniciatyva sveikintina. Man pačiam labiausiai norėtųsi matyti lietuviškų (ar bent jau su Lietuva susijusių) straipsnių, žymių ir dienoraščių sistemą, tam kad būtų galima patogiai sekti Lietuvos internetinio gyvenimo įvykiu. Tai iš karto iškelia klausimą, ar į kaip.tik.ten turėčiau dėti savo nuorodas anglų kalba, kurios visiškai nesusijusios su Lietuva (o dažniausiai dar ir ištrauktos iš del.icio.us ar reddit populiariausiųjų sąrašo). Nemanau, kad kaip.tik.ten galėtų (ar turėtų) man pakeisti del.icio.us. Aišku, tai, kad man norėtųsi kaip.tik.ten matyti orientuotą į Lietuvos internetą, nereiškia, kad ir kitiems jo vartotojams taip atrodo – ko iš tikrųjų reikia Lietuvos internautams turėtų parodyti masinė moderacija ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, pridėjau prie kiekvieno įrašo po nuorodą, kurią paspaudę, galite pridėti įrašą prie kaip.tik.ten gairių. Tikiuosi iš lietuviško web2.0 išaugs kas nors gero.

Ernestas Hemingvėjus: Turėti ir neturėti

Knygos

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Nereiktų tuo stebėtis, mat iki Hemingvėjaus labiausiai žavėjausi Žiuliu Vernu bei Diuma, o mano knygų skaitymas daugiausiai susidėjo iš nuotykių romanų.

„Turėti ir neturėti“ irgi esu skaitęs labai seniai, bet perskaičiau ją dar kartą. Tai puiki istorija apie dorą žmogų, kuris nesiskundžia gyvenimo negandomis, ir savo jėgomis bando jas įveikti. Kaip taikliai apie tai rašoma vienoje iš amazon.com recenzijų, tai knyga apie žmogų, kuris gavęs blogas likimo kortas nesistengia sukčiauti, priima esamą situaciją, ir nori su jomis kuo geriausiai sužaisti. Tas ryžtas išsikapanoti iš gyvenimo negandų labai stiprus, bet herojaus lūpomis nuskamba ir šiokia tokia neviltis: „vienas žmogus nieko nepakeis ir nepasieks“, tačiau herojus vis tiek nenustoja siekti tikslo. Tikslas galų gale nėra pasiekiamas, bet pastangos buvo milžiniškos.

Somersetas Moemas: Mėnulis ir skatikas

Knygos

Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvus, jų sekcijoje radau keletą knygų, kurias paėmiau paskaityti. Viena jų buvo gelsva plona knyga pageltusiais lapais – Somerseto Moemo „Mėnulis ir skatikas“.

Ši Moemo knyga yra apie žymaus tapytojo Gogeno gyvenimą. Jis, būdamas keturiasdešimties, metė bankininko karjerą, savo šeimą, visą senąjį gyvenimą ir pradėjo tapyti. Knyga apie tai, kaip galima nieko nepaisant gyventi savo svajonėmis, nekreipti dėmesio į visuomenės normas ir (gal netgi) būti laimingam. Patiko Moemo rašymo stilius, kuris labai lengvas ir paprastas, tačiau pilnas netikėčiausių nukrypimų, sarkastiškų užuominų, ryškių veikėjų paveikslų ir kartas nuo karto randamų įžvalgių minčių, kurios atrodo pabertos šiaip sau, tarp kitko. Matyt reikės daugiau paskaitinėti grožinės literatūros, nes ji visai įdomi ;)

Rinkimų ekonomika

Ekonomika, Pastebėjimai

Šiandien JAV vyksta tarpiniai rinkimai, o ta proga galima paskaitinėti, ką ekonomistai mano apie balsavimo naudą (Scott Adams pilnai jiems pritaria).

Kadangi ekonomistai į viską žiūri per patiriamų kaštų ir gaunamos naudos prizmę (naudinga ką nors daryti, jeigu gaunama nauda yra didesnė už patiriamus kaštus), balsavime jie įžvelgia problemą: racionalus rinkėjas turėtų nesivarginti balsuoti, kadangi jo individualus balsas (labai labai) mažai ką lemia, tuo tarpu jo patiriami kaštai (sugaištas laikas) yra gana dideli. Tačiau nuo pat vaikystės (tie, kurie gyveno demokratijoje) esame mokomi, jog pilietiškumas yra dorybė ir kad yra garbinga atlikti savo pilietinę pareigą. Todėl ekonomistai prieina prie išvados, jog žmonės eina balsuoti, nes jiems gera viduje pabalsavus, ir kad jie tiki, jog jų balsas kažką lemia (kas nėra visiška tiesa), o be to, pabalsavęs galėsi pasigirti kaimynams ir pažįstamiems, jog esi geras pilietis – gal būt net porą jų sutiksi prie balsadėžės. Kitaip tariant, žmonės įsivaizduoja, jog balsavimo nauda yra didesnė nei iš tikrųjų.

O kas jeigu sumažintume balsavimo kaštus, t.y. padarytume, kad balsuoti taptų lengviau? Šveicarijoje buvo prieita balsavimo paštu sistemos, kai tereikėjo užpildyti atsiųstą anketą ir ją grąžinti į paštą. Keista, bet dalyvavimas rinkimuose sumažėjo. Ekonomistai tai aiškina tuo, kad sumažėjo įsivaizduojama iš balsavimo teikiama nauda rinkėjams – nebesutiksi kaimyno prie balsadėžės, nebe taip lengva pasididžiuoti atlikus pilietinę pareigą, nes niekas nematė tave ją vykdant.

[Visa tai nereiškia, jog ekonomistų manymu demokratija yra blogesnė santvarka už kokią nors kitą. ;)]