Nassim Nicholas Taleb: Fooled by Randomness
Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.
Atsitiktinumas dažnai būna labai klastingas, jis gali smogti tuo momentu, kai mažiausiai to tikiesi, o ir žvelgiant į praeities stebėjimus, mažai ką galima pasakyti apie ateitį, nes tikimybės, kurios galiojo praeityje, nebūtinai galios ir ateityje. Kitaip tariant, realus gyvenimas (ir finansų rinkos) nėra stalo žaidimas „Monopolis“, kuriame viskas vyksta pagal aiškiai nubrėžtas taisykles, surašytas ant dėžutės nugarėlės — realiame gyvenime nežinai ne vien ką išmesi kitu kauliuko metimu, bet net nežinai, kokios tos žaidimo taisyklės bei kiek tų kauliukų reikės mesti, taigi negali matematiškai paskaičiuoti tikimybių. Finansų rinkose naudojami statistiniai įrankiai (ir didžioji dalis ekonometrijos) yra niekam tikusi, nes per daug supaprastina pasaulio vaizdą, padaro jį panašų į kazino, kuriame tikimybės yra aiškios, bet iš tiesų, viskas daug sudėtingiau: finansų rinkų aprašyti keliomis formulėmis neįmanoma, o paprasti modeliai tik sujaukia žmonėms galvas ir leidžia jiems galvoti, jog jie labai daug išmano. Bent jau iki kitos rinkos krizės, kai prarandama daug pinigų, ir teisinamasi, jog atsitiko “10-ies sigmų” įvykis, kuris teoriškai galėjo atsitikti tik kartą per dešimtis milijonų metų — tikriausiai visgi būtų logiškiau kaltinti modelio sudarytoją ir abejoti jo kompetencija, o ne kaltę versti rinkai, kuri elgiasi ne taip kaip prognozuota.
Nassim Taleb knygoje kliūva ir žurnalistams bei analitikams, kurie iš visiškai atsitiktinių rinkos svyravimų gali surasti kokius nors dėsningumus bei paaiškinimus. Net jeigu vieną dieną akcijų rinkos indeksas pakilo tik 0,2%, tai analitikai bei žurnalistai būtinai ras tam paaiškinimą (rinkos sureagavo į geresnį vienos kompanijos pelno rezultatą arba puse procento nukritusią naftos kainą ir pan.), nors iš tikrųjų toks rinkos indekso pasikeitimas tėra paprasčiausias atsitiktinis triukšmas, o naftos kainos ar vienos kompanijos pelno duomenys tikriausiai turėjo labai mažai įtakos (ar bent kas darė statistinius priežastingumo tyrimus?). Bet visi juk trokšta aiškaus ir paprasto paaiškinimo, nesakysi juk, kad rinkos pakilo be jokios realios priežasties — pasirodysi, jog iš tikrųjų tu nieko apie tas rinkas nežinai.
Nassim Taleb teigia, jog visi mes nelabai ką žinome ir suprantame apie rinkas, ir tik nedaugelis iš mūsų iš tiesų suvokia mūsų žinojimo ribas. Bet tie, kurie tai supranta, turi daugiau šansų išlikti, nes jie neatmeta galimybės, jog rinkos gali pasisukti ir ta linkme, kurios niekas neprognozavo (nekilnojamo turto rinka gali kristi, nors JAV to nebuvo jau kokius 50 metų; akcijos ilguoju laikotarpiu gali uždirbti ir žymiai mažiau nei 9-10% kasmet, kaip tai buvo praeitą šimtmetį; JAV kredito rinkos krizė gali nusitempti ir Lietuvos ekonomiką, nors visi ir teigia, jog fundamentaliai visiškai nėra ko baimintis).