Month: January 2007

Richard Simmons: Buffett Step by Step: An Investor’s Workbook

Investicijos, Knygos

Warren Buffett, pats turtingiausias pasaulio investuotojas, susikrovė savo turtus pirkdamas vertės akcijas. Ši nedidelė Richard Simmons knygelė pateikia priežastis, kodėl Buffet‘as investavo į vieną ar kitą bendrovę ir bando paskaičiuoti, kiek tos kompanijos galėjo būti vertos, kai Buffet‘as nusprendė jas pirkti. Skaičiavimai ir analizė labai paprasta, taikoma nedaug apie finansus žinantiems žmonėms, bet visgi žvelgdamas į pavyzdžius gali suprasti, kad norint investuoti į vieną ar kitą įmonę neužtenka žinoti tik nuogą P/E ar dar kokį paprastą rodiklį.

Buffett‘as teigia, jog jo investavimo filosofija susideda iš 85% Grehamo ir 15% Fišerio minčių. Aišku, Buffett‘as prideda ir kai ką savo, pavyzdžiui tai, jog nori pirkti tik tokias kompanijas, kurių plėtrai nereikia didelių kapitalo investicijų, o jų ilgalaikė kapitalo grąža (ROE, ROA) didelė. Bet žvelgiant į Buffett‘o investicijų pavyzdžius visgi atrodo, jog Fišerio stiliaus augimo kompanijos jam labai prie širdies, tik tiek kad jis jų neperka už bet kokią kainą. Dauguma Buffett‘o investicijų atrodo buvo sėkmingos dėl to, kad buvo perkamos puikios kompanijos, su geromis plėtros ir pelno generavimo galimybėmis, kurios dėl vienų ar kitų trumpalaikių priežasčių pergyveno ne pačius geriausius laikus. Tokiais atvejais šios kompanijos biržoje kainuoja nedaug, nes ne daug kas tiki jų sėkme ir ateitimi. Dažniausiai Buffett‘o investuotos kompanijos grįždavo prie savo tikrojo potencialo, ar tai pakeitę vadovus, ar tai kitaip restruktūrizavus verslą, ar paprasčiausiai pagerėjus verslo aplinkai (pavyzdžiai būtų GEICO, American Express, Wells Fargo, Gillette). Kitaip tariant, Buffett‘as numatė, jog netolimoje ateityje šios kompanijos generuos žymiai didesnius pelnus nei dabar, todėl ir vertėjo jas pirkti. Žvelgiant paviršutiniškai dažnai net neatrodo, jog už kompanijas buvo mokėta pigiai – coca Colą Buffett‘as pirko net kai P/E rodiklis siekė 25 – svarbiausia yra numatyti kompanijos ateities perspektyvas. O tam reikia gerai suprasti kompanijų verslą: Buffett‘as apsiribojo tik draudimo kompanijomis, bankais, žiniasklaida ir paprastais verslais kaip kad Coca Cola ir Gillette.

Philip A. Fisher: Common Stocks and Uncommon Profits

Investicijos, Knygos

Perskaičiau dar vieną klasikinę knygą apie investavimą, tačiau šį kartą ji apie sparčiai augančių bendrovių akcijas. Kadangi esu labiau linkęs ieškoti „vertės“ akcijų, buvo įdomu sužinoti ir kitokio požiūrio logiką.

Knyga rašyta dar tuomet, kai nebuvo atrastas CAPM ir kiti matematiniai vertybinių popierių vertinimo metodai, todėl visoje knygoje nesutiksi nei vienos formulės. Tačiau tai nereiškia, jog skatinama bet kokia kaina pirkti sparčiai augančios kompanijos akcijas. Knygoje pabrėžiama, jog investuotojas turi būti labai gerai susipažinęs su bendrove ir su pramonės šaka, kurioje ta bendrovė veikia. Tam reikia pasikalbėti su daugeliu ekspertų, tiekėjų, klientų, konkurentų. Geriausias būdas susidaryti aiškų vaizdą apie pramonės šaką yra paklausti kokių penkių kompanijų atstovų, ką jie mano apie vienas kitą, kokie konkurentų pliusai ir minusai. Nors daugiausiai knygoje kalbama apie spartaus augimo būtinybę, visgi daugiausiai yra akcentuojama puikios vadovų komandos svarba. Tik puikūs vadovai gali ilgu laikotarpiu užtikrinti spartaus augimo galimybę, be to jie prižiūri kaštus ir taip didina pelno augimo tikimybę. Gera bendrovė yra tokia, kurios pelno marža yra didesnė nei konkurentų, ir, autoriaus teigimu, dažnai labai sunku tikėtis, jog prastesnis konkurentas ims ir staiga pasitemps – būtent todėl rinkos lyderiai biržoje kainuoja santykinai daugiau, bet to nereikėtų bijoti.

Ar pateisinama bet kokia sparčiai augančios kompanijos kaina? Tikriausiai ne, tačiau į kainą reiktų kreipti ne tiek jau daug dėmesio. Dažniausiai kompanijų kaina atspindi investuotojų požiūrį į įmonės perspektyvas, tačiau biržos investuotojai yra labai nekantrūs, todėl įmonei atidarius naują cechą ar paleidus naują produktą, jie tikisi labai greitų rezultatų. Dažniausiai naujas produktas pirmuosius metus generuoja tik kaštus, o jo teigiama įtaka pelnui pradeda reikštis tik po metų-pusantrų. Būtent po metų nuo produkto įvedimo pradžios, akcijų kaina būna nusmukusi itin žemai, nes investuotojai mano, jog vadovai susimovė – tada ir laikas pirkti, savaime suprantama, jeigu visgi pasitiki vadovais ir tavo analizės rodo, jog kompanija nėra praradusi savo spartaus augimo tendencijų.

Darbas namie

Darbas, Gyvenimas, Pastebėjimai

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Netikėčiausia statistika, kurią perskaičiau iki pietų

Investicijos, Trupiniai

Deloitte išleido tyrimo apie hedge fondų rizikos valdymą išvadas, kuriose teigiama, jog apie pusė fondų valdytojų net neskaičiuoja koks jų fonde yra skolintų ir nuosavų pinigų santykis (atsižvelgiant į visus išvestinius sandorius):

Half of all hedge funds don’t measure the amount of leverage they have embedded in assets such as forwards and derivatives, the report said. Further, 54 per cent of all hedge funds either don’t track liquidity or, of those that do, neglect to do stress-testing and correlation-testing.

And while approximately 80 per cent of the funds polled had written a risk management policy, only about 60 per cent of those actually shared that policy with their investors.

Pasirodo, ne tokie jau geri rizikos valdytojai tie hedge fondai, juk rizika nedingsta, jeigu tiesiog užsimerki ir jos neskaičiuoji.

Via FT Alphaville

Philip Carret: the Art of Speculation

Investicijos, Knygos

Nors ši knyga rašyta dar 1931 metais, joje labai daug tiesos ir naudingų patarimų spekuliantams ir investuotojams. Autorius buvo daugiau žinomas kaip vertės investuotojas, tad ši knyga visgi daugiau apie investavimą, o ne spekuliavimą (arba, kaip išsireiškia pats Philip Carret, „daugiau apie spekuliatyvų investavimą, nei apie spekuliatyvų lošimą“). Knygoje pateikiama ir pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį įmonių balansuose, pelno/nuostolio ataskaitose (kurios, pasirodo, tais gūdžiais laikais net nebuvo privalomos), kiek dėmesio kreipti į makroekonominius rodiklius, verslo šakos perspektyvas ir t.t. Renkantis akcijas investavimui autorius siūlo vengti aukštą dividendinį pajamingumą turinčių kompanijų, o vietoj jų geriau rinktis tas, kurios kol kas moka nedidelius dividendus, bet pastoviai augina pelną, tad ateityje dividendus galės taipogi padidinti. Labiausiai spekuliatyvios akcijos Carret atrodo kasyklų kompanijos, kadangi atspėti kokio nors vario ar aukso kainą ateityje beveik neįmanoma, tad beveik neįmanoma numatyti, ar kompanija bus pelninga. Net jei ir žaliavų kainos juda teigiama linkme, nuo žemės ploto įsigijimo iki kasyklos pastatymo gali praeiti visas dešimtmetis, o spekuliantai tiek ilgai laukti negali.

Dar dvi mintys, kurios galėtų būti pritaikomos šio meto makroekonominei situacijai: kompanijų pelnai dažniausiai būna didžiausi žaliavų kainoms didėjant (nes žaliavų kainos seka padidėjusią paklausą), pelnai mažėja tuo metu, kai žaliavų kainos krenta; kai akcijos brangios, palūkanos didėjančios, o kompanijos uždirba rekordinius pelnus, protingas spekuliantas bent jau pusę savo lėšų turėtų investuoti į trumpiausio laikotarpio iždo vekselius.

Visiškai nesusijęs bonus link: „I’m not 100 percent sure why anyone would want to see their porn in High Definition“. Naujos technologijos kelia naujas įdomias problemas „suaugusiųjų pramogų“ industrijai.

Įdomiausias dienos tyrimas

Trupiniai

Atradau akademinį tyrimą, kurio išvados pasirodė gana įdomios:

Researchers have shown women rate a man as more attractive after they’ve seen another woman smiling at him. By contrast, being a jealous bunch, male observers rate a man as less attractive after they’ve seen a woman smiling at him.

via BPS Research

Kitaip tariant, ne vien akcijų rinkoje galioja mąstymas, jog akcija gali būti verta daugiau, nes ir kiti ją gerai vertina (bandos jausmas nustelbia individualų mąstymą), panašiai gali galvoti žmonės ir rinkdamiesi partnerius. Kita vertus, gal tai ne taip ir keista, nes turbūt bandos jausmas giliai įstrigęs žmonių sąmonėje. Pats atsimenu, jog ne kartą padaręs akcijos vertinimą, kuris žymiai skyrėsi nuo akcijos rinkos kainos, imdavau ieškoti savo analizės trūkumų ir pritempinėti savo gautą rezultatą, nes juk „rinka negali klysti tokiu dideliu mastu“. O kartais ji visgi klysdavo, ir mano prielaidos buvo teisingos.

Šio ryto citata

Investicijos, Trupiniai

Geriausias sakinys, kurį perskaičiau šiandien ryte:

There is nothing so dangerous as the pursuit of a rational investment policy in an irrational world.

— John Maynard Keynes

Finansų rinka yra tokia, kokia yra dėl dviejų priežasčių: fundamentalios kompanijų vertės (kurią lyg ir būtų įmanoma atrasti naudojant vien racionalius paskaičiavimus) ir investuotojų, kurie, būdami žmonės, nebūtinai elgiasi racionaliai, todėl ir kompanijos nebūtinai rinkoje kainuoja tiek, kiek jos vertos. Ignoruoti antrąjį – neracionalųjį – faktorių yra neprotinga. Rinkos gali būti neracionalios ilgiau nei tavo sąskaitoje dar bus likę pinigų.

Edward de Bono: Six Thinking Hats

Knygos

Tai knyga apie efektyvesnį mąstymo ir sprendimo priėmimo būdą, kurioje teigiama, jog žmonės efektyviai gali mąstyti koncentruodamiesi tik į vieną reikalo aspektą. Knygoje kritikuojamas vakarų kultūroje įsišakniję kritinio mąstymo principai, kurie nors ir leidžia surasti problemos sprendimo trūkumus ir išvengti klaidų, bet per daug koncentruojasi į neigiamą mąstymą ir nedaug pasiūlo naujų idėjų. Ewdard de Bono siūlo sprendžiant problemą į ją pažvelgti per šešias skirtingas prizmes (arba, kaip rašoma knygoje, įsivaizduoti, jog užsidedi vis skirtingų spalvų skrybėles, ir mąstyti tik ta linkme, kurią simbolizuoja šiuo metu tavo dėvima skrybėlė):

  • Balta skrybėlė. Ji simbolizuoja faktus, todėl mąstant apie problemą užsidėjus baltą skrybėlę reikia galvoti tik apie konkrečius faktus ir patvirtintą informaciją. Tai gali būti statistika, duomenys, kokių nors ekspertų nuomonės (bet svarbu, jog ne pačio mąstytojo nuomonė): tam, kad būtų galima susidaryti kuo objektyvesnį vaizdą. Dar ne pro šalį mąstant apie duomenis pagalvoti, kiek jie patikimi, ir ar jie nepasenę (ir ar iš viso gali būti pritaikomi šios konkrečios problemos sprendimui).
  • Raudona skrybėlė. Ji simbolizuoja jausmus, nuojautą. Svarbiausia, jog nereikia aiškinti, kodėl nuojauta sako taip ar anaip, tiesiog reikia ją konstatuoti. Jeigu manai, kad reklamos kampanija nepasiseks, tai užtenka tai pasakyti, nesigilinant kodėl taip manai. Autorius mano, jog vakarų kultūroje vyraujantis racionalumo kultas verčia žmones kažkaip bandyti pateisinti jausmus bei nuojautą, bet dažnai tas pateisinimas gali būti ir ne visai teisingas. Todėl geriau tiesiog paprastai ir įvardinti, kad vienas ar kitas problemos sprendimo būdas neatrodo patraukliai, arba kaip tik atvirkščiai – nuojauta kužda, jog viskas bus gerai.
  • Geltona skrybėlė. Ji simbolizuoja teigiamus problemos sprendimo aspektus. Kai žiūrima į problemą per teigiamą prizmę, galvojama tik apie teigiamus rezultatus, optimistines prognozes ir t.t. Gerai apgalvoti teigiamus dalykus lygiai taip pat svarbu, kaip ir išlavinti kritinį mąstymą, tam kad būtų galima susidaryti subalansuotą vaizdą.
  • Žalia skrybėlė. Ji simbolizuoja fantaziją. Mąstant apie problemą užsidėjus žalią skrybėlę galima prisigalvoti bet kokių, gal būt ir fantastiškiausių ir kvailiausių sprendimo būdų, bet svarbu, jog apie tai būti gerai pagalvota, atsiribojant nuo kritikos. Žalia skrybėlė – tai kaip minčių audra, kurios metu neatmetama nei viena idėja, „dėvintis“ žalią skrybėlę yra skatinamas fantazuoti.
  • Juoda skrybėlė. Tai standartinis vakarietiškas kritinis mąstymas, kai kiekvienam problemos sprendimui stengiamasi sugalvoti trūkumų ir pamąstyti, kas gali būti blogai. Dažniausiai kritikuoti lengviausia, kadangi visoje vakarų kultūroje kritinis mąstymas labiausiai gerbiamas, ir todėl gerai išvystytas.
  • Mėlyna skrybėlė. Ji yra „meta“-skrybėlė, ji simbolizuoja problemos sprendimo paieškos eigos apmąstymą: gal turime per daug juodos skrybėlės argumentų ir reikia užsidėti geltoną skrybėlę, o gal grįžti prie žalios ir sugalvoti naujų idėjų, o gal tiesiog trūksta baltos skrybėlės faktų, kurių reiktų surasti. Mėlynoji skrybėlė yra tarsi dirigentas ir sprendimo paieškos proceso vadovas.

Sėkmingų prekiaujančiųjų akcijomis paslaptys

Investicijos

Savaitę buvau išvykęs slidinėti Italijon, bet dabar jau esu grįžęs, tad vėl galiu kartas nuo karto ką nors parašyti į savo internetinį dienoraštį.

Skaitant susikaupusius neperskaitytus straipsnius, užtikau sėkmingo prekiautojo akcijomis savybių sąrašiuką:

  • Nepaliaujamas noras tobulėti. Net ir patys sėkmingiausi makleriai nenustoja domėtis naujomis strategijomis, ieško idėjų ir nuolat mokosi, nes visada galima sužinoti dar daugiau nei jau dabar žinai, kad ir koks puikus makleris bebūtum.
  • Naudojimasis savo pranašumu. Labai geri makleriai investuoja agresyviai. Kai jie mano, jog gerai suvokia rinką ir turi puikių investavimo idėjų, jie nesikuklina nusipirkti didelę akcijų poziciją. Ne tokie geri spekuliantai per daug atsargiai žiūri į rinką ir skuba pasiimti nedidelius pelnus. Tiesa, puikūs makleriai taipogi nepamiršta ir rizikos valdymo.
  • Emocinis stabilumas. Geri spekuliantai žino, kad dalis jų investavimo idėjų bus nuostolingos, tad priima nuostolius be didelių emocijų. Į nuostolius jie dažnai žiūri kaip į pamoką, kurią jiems duoda rinka: jie stengiasi išsiaiškinti, kokios jų prielaidos buvo neteisingos.
  • Kūrybiškumas. Nors dažniausiai manoma, jog kūrybiškumo reikia tik menininkams, jis būtinas ir prekiaujantiems akcijomis, nes nuolat reikia sugalvoti naujų idėjų, naujų strategijų, atrasti ir suprasti ryšius tarp galybės rinkos kintamųjų.

O dar kitam dienoraštyje atradau sąrašiuką patarimų, kaip tapti sėkmingu Wall Street‘e. Aistringai atsidėk savo darbui ir mėgaukis juo.

Faktai ir tikėjimas moksle

Pastebėjimai, Trupiniai

Labiausiai verčiantis susimąstyti dalykas, kurį šį rytą perskaičiau buvo šios Clay Shirky mintys:

In school, the embrace of evidence is often taught as if it were a one-time revolution that has now been internalized by society. It hasn’t. The idea of evidence is consistently radical: Take nothing on faith. No authority is infallible. If you figure out a good way to test something, you can contradict hallowed figures with impunity.

Labai didelė dalis to, ką žinome, iš tikrųjų yra daugiau tikėjimas, o ne faktais grįstas pažinimas. Net jeigu kažkas senovėje faktais įrodė, kad kažkoks teiginys yra teisingas, šiuo metu mes pasitikime (tikime?) to žmogaus autoritetu, ir priimame jo teiginius, nesulygindami jų su faktais. Aišku, mūsų šiuolaikinis pažinimas yra toks didelis, kad būtų neįmanoma sužinoti ką nors naujo, jeigu nuolat vis tikrintume prieš mus dirbusių mokslininkų prielaidas ir išvadas – tai per daug užtruktų, tad turime jais (pasi)tikėti.

Bet kartais susigriebiu, jog dažnai aklai pasitikiu autoritetu ar vyraujančiu stereotipu, nesigilindamas į prielaidas, small print ir kitas subtilybes: juk labai sunku net pagalvoti, kad koks nors didžiai gerbiamas profesorius gali klysti, o rinkų apžvalgininkas iš tikrųjų nelabai ką nusituokti apie tai, ką jis rašo.