Month: February 2007

Marina Lewycka: A Short History of Tractors in Ukrainian

Knygos

Viena iš knygų, kuri paplonino mano piniginės storį Knygų mugėje – Marinos Levickos, ukrainiečių kilmės britės, novelė „A Short History of Tractors in Ukrainian“. Apie šią knygą teko skaityti neblogų atsiliepimų (vienas jų Economiste), tad užtikęs ją tarp kitų angliškų knygų Humanito skyriuje, nesusilaikiau ir nusipirkau.

Knyga tikrai patiko, ji susiskaitė labai greitai, per du prisėdimus. Knygoje rašoma apie senąją (po antrojo pasaulinio karo) ir naująją (šių laikų) ukrainiečių emigrantų kartą, apie senatvę ir godumą. Pasakojime atskleidžiami skirtingų kartų emigrantų skirtumai, nors visgi giliau pažvelgus pripažįstama, jog ne viskas taip jau ir skirtinga: senosios kartos emigrantai nėra jokie patriotiniai didvyriai, jie tokie patys žmonės, kurie vadovaujasi ekonominiais sumetimais. Žmonės, karo metu persikėlę į vakarus ir ten gyvenantys penkiasdešimt metų, per daug idealizuoja savo tėvynę, o dabartiniai emigrantai piešiami valdomi godumo.

Satyriškai pasakojama ir apie senatvę: vienas pagrindinių herojų, 84 metų senukas, palaidojęs žmoną nusprendžia vesti trisdešimt-kažkelių metų didžiakrūtę ukrainietę, kurios tikslas yra gauti Britanijos pilietybę. Kas iš to išeina, nesunku suvokti, bet kartu tai primena, jog senatvė yra sunkus laikotarpis, net jeigu vaikai ir labai tavimi rūpinasi: juk taip norisi neklausyti jų patarimų ir tvarkyti gyvenimą taip, kaip pats nori. Antra paauglystė.

Persikrausčiau

Meta

Phew! Atlikau nemažą darbą — persikėliau savo internetinį dienoraštį į WordPress platformą. Kadangi jau senokai nebesu kompiuterastas, tai nebėra laiko atnaujinti savo rašytą sistemą ir sulopyti jos klaidas, taigi labai logiška pereiti prie plačiai palaikomos sistemos (neklauskit, kodėl ne prie perlinio Movable Type — tiesiog taip gavosi).

O kraustymasis nėra toks jau lengvas dalykas, ypač kai esi užgyvenęs virš 600 įrašų su krūvomis komentarų. Teko nupūsti dulkes nuo savo senokai nebenaudojamų perlinių įgūdžių ir pasirašyti skriptukus, kurie eksportuotų mano dienoraščio duomenis į daug maž tokį formatą, kurį jau vėliau suprastų ir WordPress. Nežinau, ar viskas idealiai susiimportavo, nors bent jau pastarųjų metų įrašai turėtų būti tvarkoje.

Tuo pačiu, kad jau atlieku tautų kraustymąsi, perėjau prie naujo domeno petras.kudaras.lt. Kažkaip pastaruoju metu tampa nebepatogu finansų sluoksniuose minėti adresą moxliukas.esu.as. Tikriausiai užaugau. Senasis domenas vis dar turėtų veikti, visos nuorodos turėtų permesti į naująjį adresą. Tikiuosi ir su RSS nebus problemų.

Robin Sharma: Šventasis, banglentininkas ir vadovas

Knygos

Robin Sharma populiariausia knyga yra „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, bet nesu jos skaitęs. Užtat į mano rankas pakliuvo kita autoriaus knyga „Šventasis, banglentininkas ir vadovas“.

Pats Robin Sharma yra „sėkmės treneris“ (success coach), tad jo knygos yra patarimų, kaip gyventi ir pasiekti laimę rinkinys. Tik nieko naujo jose nerasi, jeigu esi skaitęs visas (ar bent jau daugumą) populiariosios filosofijos autorių, kaip kad Coelho, Bacho, knygas. Tiesa, Robin Sharma ir nesistengia parodyti, jog tai, ką jis rašo, yra kažkas naujo: kiekviename puslapyje sutiksi kitų autorių citatas. Knygos pasakojimas man pasirodė kaip pusiau iškepti ir blogai išminkyti blynai su miltų grumzuliukais, kuriuos valgant jaučiasi tešlos skonis: copy-paste citatų rinkinys, besikartojantis žodžių junginys „gražiai pasakyta“ ir (manau visiškai nenusisekęs) bandymas tą kratinį sudėti į vieną istoriją.

Kad ir kaip ten bebūtų, šioje knygoje Robin Sharma primena žmonėms, kad viskas priklauso nuo jų pačių požiūrio ir pastangų, jog reikia džiaugtis dabartimi, ir kad būtų neblogai, jeigu rūpintumeisi kitais – tada pasieksi laimę.

Šeima ir politika

Pastebėjimai

Vakar bevartydamas laikraščius užtikau šią reklamą. Na, man kilusi sąsaja tarp pavaizduotų asmenų buvo „nesantuokiniai santykiai“ – nežinau, ar iš tiesų to ir siekta. Be to, vakar pietaudamas nugirdau šalia sėdėjusios poniutės samprotavimus apie tai, už ką ji ruošiasi nebalsuoti: pagrindinis jos argumentas buvo tas, kad kandidatas paliko žmoną, tad kaip jis gali sugebėti valdyti savivaldybę, jeigu šeimos nesugeba suvaldyti? Dabar nenagrinėsiu teiginio „paliko žmoną“ teisingumo (manau, kad dažniausiai viskas būna žymiai sudėtingiau, nei gali tilpti į vieną frazę iš dviejų žodžių). Toks šeimos ir valstybės valdymo lyginimas primena man dar Valdo Adamkaus kampanijos metu sklandžiusį ir šypseną keliantį argumentą, jog jis negali valdyti valstybės, nes nėra turėjęs savo vaikų. Ar iš tiesų sugebėjimas „valdyti“ šeimą atspindi ir kandidato sugebėjimą valdyti valstybę ar savivaldybę?

Drįsčiau tuo abejoti. Man atrodo, jog valstybė ir šeima yra labai skirtingos institucijos, reikalaujančios skirtingų asmens savybių. Jeigu šeima yra pagrįsta meile ir kelių žmonių sutarimu, tai politika ir valdymas yra žymiai sudėtingesnis dalykas. Tobulą politiką įsivaizduoju tokį, kuris sugeba priimti nepopuliarius sprendimus, jeigu jie yra būtini, o svarbiausia, gerai nusimanantį savo reikaluose specialistą, nepasiduodantį populizmui, siekiantį ilgalaikės naudos valstybei ar miestui. Bent jau man politika labiau kelia „kovos“ ir „konkurencijos“ asociacijas, o tokiomis vertybėmis vadovaudamasis šeimoje netoli nueisi. Nors gal klystu, juk esu nevedęs.

Rusijos naftos gavyba

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai

American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų. Ir tikriausiai ši dalis dar didės, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai: pernai rugsėjį vyriausybė staiga susirūpino Sachaline kompanijos Shell vykdomo projekto Sakhalin-2 ekologiniu saugumu, panašus likimas nutiko ir kompaniją ExxonMobile, kuri dalyvauja projekte Sakhalin-1, o analitikai teigia, jog tikėtina, kad bus atimtos licencijos ir iš kompanijos TNK-BP, jeigu jos pagrindiniai akcininkai nesutiks parduoti stambių akcijų paketų Gazpromui. Nėra pamiršta nei paskutinė didelė privati naftos kompanija Rusijoje Lukoil.

Rusijos naftos gavyba

O kaip tai veikia naftos gavybą Rusijoje? Tam, kad būtų didinama naftos gavyba, reikia didelių investicijų, ir, atrodo, jog nors didžiausios naftos kompanijos anksčiau buvo kontroliuojamos oligarchų, jie investicijoms skyrė nemažai lėšų, o to pasėkoje 2001-2004 metais naftos gavyba Rusijoje kasmet augo po 8-9%. Tuo tarpu po Yukos aferos pradžios Rusijos naftos gavyba auga dvigubai lėčiau: apie 4-5% kasmet. Tai lemia žymiai mažesnės investicijos į naujus telkinius valstybinėse kompanijose, bei užsienio investuotojų baimė toliau kišti pinigus į šalį, kurioje didelė politinė rizika. Pinigų Rusijai investicijoms į pasenusią naftos gavybos infrastruktūrą prireiks nemažai, tačiau išgąsdinusi užsienio investuotojus, ji gali susidurti su nemenkomis problemomis juos gaunant.

Jurga Ivanauskaitė: Ragana ir lietus

Knygos

Gėda prisipažinti, bet iki šiol nebuvau skaitęs nei vienos Jurgos Ivanauskaitės knygos. Tad per šiandieną teko šią klaidą ištaisyti. „Ragana ir lietus“ patiko. Gal ne tiek patiko pats siužetas ar tai, apie ką ši knyga, bet veikiau nuotaikos perdavimo būdas. Kančia, kančia, kančia, paskui jau beveik nebepakeliama – tiek, jog norisi mesti knygą šalin mintyse surinkant „nenoriu skaityti slogių knygų!“. Tad nors pats slogumas man nebuvo prie širdies, bet vien jau knygos sukelti jausmai verti to, kad knygą laikyčiau gera – nedaug pastaruoju metu skaitau tokių knygų, kurios keltų gilias emocijas.

Robert F. Bruner: Deals from Hell

Knygos

Prieš kelias dienas baigiau skaityti knygą, kurioje nagrinėjami nenusisekusių įmonių susijungimų ir įsigijimų (mergers and acquisitions) pavyzdžiai. Nors, autorių nuomone, labai sunku nustatyti, kurie susijungimai ar įsigijimai buvo nenusisekę: net jeigu lyginsime kompanijų kapitalizacijos pokyčius po įvykio su lyginamuoju indeksu (benchmark), vargu ar tai gali ką sakyti: kai kurios kompanijos imasi įsigyti kitas įmones būtent dėl to, jog jaučia, kad ateis blogi laikai, tad jų akcijų kainos kritimas po įsigijimo gali būti lemtas visai kitų išorinių faktorių.

Svarbiausios knygoje identifikuojamos klaidos, darant kompanijų įsigijimus yra šios:

  • Kai įsigyjama kompanija fundamentaliai neperspektyvioje šakoje. Tam, kad įsigijimas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia mąstyti kaip investuotojui.
  • Kai įsigyjama kompanija yra „toli“ nuo pirkėjo verslo. „Toli“ gali reikšti tiek fizinį nuotolį (kompanija Lietuvoje perka kompaniją Meksikoje), tiek nutolimą nuo pagrindinės pirkėjo veiklos (mėsos perdirbimo kompanija perka banką). Kuo tolimesnis verslas, tuo pirkėjas turi mažiau patirties jį valdant, o be to, tikėtina, jog nevisiškai suvokia verslo esmę ir rizikas.
  • Kai įsigijimo ekonominė nauda nedidelė. Arba kitaip tariant, sunku surasti labai aiškią sinergiją tarp pirkėjo ir pardavėjo. Dažniausiai gana skeptiškai reikėtų vertinti prognozuojamus kaštų taupymus po įsigijimo, kadangi pereinamuoju laikotarpiu gali atsirasti (netgi labai žymios) sąnaudos sujungiant kompanijas.
  • Kai pirkėjas mažai derasi dėl kainos. Jei pirkėjas yra pasiryžęs mokėti didelę kainą, o kompanija parduodama aukciono būdu, gali ištikti taip vadinamas „laimėtojo prakeiksmas“ – aukcioną laimėjai, bet sumokėjai tiek daug, kad visiems kaina atrodo jau nebepagrįsta.
  • Kai situacijai teisingai neparenkami finansavimo būdai. Ne visus įsigijimo sandorius galima finansuoti vienodu skolinto ir nuosavo kapitalo santykiu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti gerai apgalvota finansavimo struktūra.
  • Kai pirkėjo vadovų komanda nėra patyrusi. Po įmonės įsigijimo seka ilgas laikotarpis, per kurį pirkinys turi būti efektyviai integruotas į perkančiojo kompaniją, o tai daug pastangų ir patirties reikalaujantis darbas.

Iš to seka patarimai, kurie turėtų padėti išvengti nesėkmingų įsigijimų: nepirk įmonės, gerai jos nepažindamas; nepirk rinkai esant „karštai“; nepirk sėkmingesnės kompanijos, tikėdamasis, jog ji sutvarkys tavo vidines bėdas (tikriausiai tai nugramzdins abi kompanijas); struktūrizuojant sandorį palik vietos manevravimui (numatyk, jog gali viskas būti žymiai blogiau nei prognozuoji, tad paskaičiuok ar įsigijimas tavęs nesunaikins finansiškai); pagalvok, kokios verslo perspektyvos artimiausiais metais (medžiai neauga iki dangaus). Bet kad ir kaip viską dėliotum, svarbiausia nepamiršti, jog didžiausios klaidos atsiranda dėl to, jog kompanijų vadovai per daug pasitiki savo jėgomis ir dėl to leidžiasi į abejotinus sandorius, nes galvoja, jog puikiai viską supranta ir gali numatyti ateitį (nes gi praėjusiais keliais metais viskas buvo gerai, tad viskas turėtų gerėti ir ateityje – cognitive bias). Šito tikriausiai reikėtų nepamiršti ir šiaip užsiimant investavimu: pasaulis sudėtingesnis nei manai, tad nepervertink savo jėgų ir geriau elkis atsargiau.

Beje, lietuviškose verstose knygose sutinku, jog mergers and acquisitions verčiama „susiliejimai ir prisijungimai“, kas man yra gana neįprasti terminai, kurie dar ir verčia pamąstyti, ką čia tuo norėta pasakyti. Ar nebūtų teisingiau vartoti terminus „susijungimas“ ir „įsigijimas“? Gaila, bet lietuvių kalbos lingvistikoje nelabai gaudausi, tad net nežinau kaip sužinoti, kurie terminai yra „tikresni“.

Jack Welch: Laimėti

Knygos, Vadyba

Svarsčiau, ar nereikėtų nusipirkti Jack Welch knygos „Winning“ anglų kalba kokiame nors internetiniame knygyne, bet netyčia užsukęs į kažkurį lietuvišką iš plytų statytą knygyną pamačiau, jog neseniai išleistas ir lietuviškas šios knygos vertimas.

Jack Welch, du dešimtmečius būdamas kompanijos „General Electric“ kompanijos vadovu, šioje knygoje dalinasi savo verslo filosofija, patarimais, kaip pasiekti karjeros, kokius žmones priimti į darbą, kaip juos atleisti, kaip siekti užsibrėžtų tikslų, kaip motyvuoti žmones. Verslas jam yra darbas su žmonėmis, viršininko pareiga yra taip sudominti žmogų darbu, jog jis juo tik ir begyventų. Asmeninis gyvenimas yra gerai, bet nesistebėkite, jog jūs nepasieksite aukštos karjeros, jeigu viršininkai girdės skundus dėl jo trūkumo. Apskritai, darbuotojus verta skirstyti į tris kategorijas: 20% geriausių „žvaigždžių“, kuriuos reikia apipilti dovanomis, dėmesiu ir aukštu atlygiu; 70% vidutiniokų, kuriuos reikia mokyti ir stengtis, kad jie pereitų į „žvaigždžių“ kategoriją; ir 10% prasčiokų, kuriems kompanijoje ne vieta – tai jie turėtų jausti ir patys išeiti, arba būti atleidžiami. Labiausiai skundžiasi tuo, jog sunku dirbti, ir nelieka laiko asmeniniam gyvenimui būtent tie, kurie dirba prasčiausiai, ir net jeigu tie skundai gali būti pagrįsti, viršininkas dažniausiai vietoj jų girdi frazę „aš nesusitvarkau“, o tai karjeros galimybėms vargu ar padeda.

Renkantis žmones į komandą nereikia skubėti. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar kandidatas yra principingas, sąžiningas (has integrity), išsilavinęs ir subrendęs kaip asmenybė. Pagrindinės savybės, kurių nori darbdavys yra asmeninė pozityvi energija, gebėjimas šia energija užkrėsti kitus, ryžtas daryti sunkius sprendimus, mokėjimas užbaigti tai, ką pradėjai ir aistra darbui (passion). Jeigu sprendimų priėmimo ir darbų užbaigtumo galima išmokti, tai žymiai sunkiau, jeigu žmogus nėra energingas ir nėra pasiryžęs „nuversti kalnus“.

Tikriausiai Jack Welch verslo filosofija ganėtinai artima mano požiūriui į verslą (kuris vakaruose yra standartinis), ji gali būti ganėtinai „darvinistinė“, kurioje iškyla stipriausieji ir labiausiai darbą mylintys darbuotojai. Klaidas darantis, ir iš jų besimokantis yra gerbiamas, o niurzgantiems ir ieškantiems lengvatų vietos nėra.

Alexander Giese: Laisvieji mūrininkai

Knygos, Konspiracijos

Tai nedidukė knyga apie masonų judėjimą ir jo istoriją, kuri parašyta paprasčiau ir suprantamiau (ir kurioje išdėstytoji masonų judėjimo prasmė artimesnė mano sampratai) nei Paul Naudon knyga. Knygoje pasakojama apie Europos šalių masonų judėjimo istorija, kuri kiekvienoje šalyje ganėtinai skyrėsi: vienose jie reiškėsi labai atvirai, o kitose, dėl jų propaguojamų demokratijos idėjų, jie buvo draudžiami ir engiami. Tam, kad valstybėje egzistuotų masonų ložės, reikia, jog toje valstybėje būtų vienokia ar kitokia žodžio laisvė. Reguliarūs masonai, kurių ložes pripažįsta motininė Anglijos masonų ložė (kaip kad ir Didžioji Lietuvos ložė) turi gerbti šalies įstatymus, tad ložės turi būti viešai registruojamos, kaip ir bet kuris kitas klubas ar judėjimas.

Šioje knygoje bažnyčios ir masonų judėjimo priešprieša aiškinama politine Italijos istorija: teigiama, jog Italijos masonai, skleisdami demokratiją ir kitas modernias vertybes (skatino tautinės valstybės kūrimą), buvo neparankūs popiežiui, kadangi tuo metu Šventasis Sostas Italijos žemes valdė Šventosios Romos Imperijos sudėtyje.

Įdomiausias šioje knygoje visgi yra skyrelis apie lietuvių masonų judėjimo istoriją. Apie pirmosios šių laikų ložės Renaissance įsteigimą 1993-aisiais metais rašoma:

Natūraliai kyla klausimas, kas skatino kurti laisvųjų mūrininkų judėjimą Lietuvoje? Manytume, kad buvo keletas priežasčių: noras, kad Lietuvoje veiktų tokios organizacijos, kokios veikia demokratinėse Vakarų šalyse, galimybė geriau pažinti tų šalių socialinę įvairovę, nors atgaivinti dar XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje susikūrusį judėjimą, skleidusį pažangą ir švietimą, pagarbos žmogui, laisvės ir lygybės idėjas, puoselėjusį toleranciją, užsiėmimą labdara. Taip pat ir suvokimas, kad organizacijų įvairovė, piliečių dalyvavimas visuomeninėse akcijose gali padėti skatinti lietuvių pilietinės visuomenės brandą. Žinoma, būta ir paprasto smalsumo, kai kada ir tuščių iliuzijų.

Tas paskutinis sakinys manau puikiai iliustruoja, kad masonų įvaizdis visuomenėje nevisai atitinka realybės. Nei jie slapti, nei jie rengia konspiraciją, nei jie protekcijas vienas kitam dalinantis galingas „saviškių“ klubas.

Laikraščių verslas

Investicijos, Pastebėjimai

Skaitant apie Warren Buffett investicijas, neišvengiamai sutiksi paaiškinimą, kodėl jis pirko Washington Post kompaniją. Ji beveik tobulai atitiko jo investavimo principus: tai paprastas verslas, kuris uždirba pinigus iš reklamos ir prenumeratorių (taigi, jis nelabai susijęs su visokiais sudėtingais verslo modeliais ir aukštomis technologijomis), be to jis veikia beveik kaip monopolija, kadangi labai retai mieste būna keli sėkmingi dienraščiai: pirmasis jų užgrobia visą rinką, o jau naujam rinkos dalyviui gana sunku prasimušti. Buffett‘ui turėjo patikti ir tai, jog laikraščiams nereikia didelio kapitalo, didžiausia jų vertybė yra žurnalistai ir skaitytojų ratas (kuo jis didesnis, tuo daugiau galima prašyti iš reklamos užsakovų). O ir apyvartinių lėšų reikia ne per daugiausiai, kadangi prenumeratoriai dažniausiai sumoka prenumeratą už visus metus į priekį, taip lyg ir laikraščiui suteikdami beprocentinę paskolą. Bent jau tokia situacija laikraščių rinkoje egzistavo 1973-aisiais, kai Buffett‘as pradėjo pirkti šios kompanijos akcijas. Tais metais, kurie nebuvo puikiausi metai kompanijos istorijoje, turint tokią kvazimonopolinę rinkos poziciją ir mažą kapitalo poreikį, Washington Post pasiekė 19% nuosavo kapitalo grąžos (ROE) rodiklį.

O štai permetant akimis vakar dienos New York Times, radau straipsnį apie seniausią pasaulio laikraštį, kuris nuo 2007-ųjų metų bus leidžiamas tik internete. Dabartinis laikraščių verslas jau sunkiai pamena tuos laikus, kai jam negrėsė konkurencija ir buvo galima išlaikyti beveik monopolinę padėtį. Pirmiausia žmonės pradėjo mažiau domėtis laikraščiais, kai išpopuliarėjo televizija (taip žymiai patogiau įsisavinti dienos naujienas), o vėliau atsiradus internetui, vietiniai laikraščiai prarado dar vieną labai svarbų pranašumą: vietinius skelbimus. Šiuo metu, jeigu nori parduoti mašiną, vargu ar dėsi mokamą skelbimą į kokį nors laikraštį, tikriausiai apsilankysi Autoplius. Laikraščiams sunku konkuruoti ir turinio prasme, kadangi daug nemokamo turinio galima pasiskaityti bet kurioje interneto žinių svetainėje. Tiesa, visgi yra tokių leidinių, kurie labai sėkmingai panaudoja savo geresnį turinį prenumeratorių skaičiaus didinimui – geriausias to pavyzdys yra britų žurnalas (nors dėl senovinių teisinių sumetimų save vadinantis laikraščiu) „The Economist“. Bet apskritai, šiuolaikinės spaudos bendrovės vargu ar betiktų Buffett‘ui į investicijas.

Va taip nejučia ir susimąstai, ar tas verslas, kurį šiuo metu daugiau ar mažiau manai esant amžiną, vis dar tokiu išliks po keleto dešimtmečių.