Month: March 2007

Ateities prognozavimas biržoje

Investicijos, Pastebėjimai

Skaitydamas Roger Lowenstein knygą apie Warren‘ą Buffett‘ą aptikau neblogą citatą, kuri kaip tyčia tinka dabartinei situacijai rinkose. Per paskutinį mėnesį labai dažnai galima surasti įvairių ekspertų prognozių ir patarimų, kaip elgtis, esant neaiškiai situacijai rinkoje — dažniausiai siūloma nieko nedaryti, kol situacija „paaiškės“ ir vėl bus galima pasakyti, ar korekcija baigėsi. Bet juk ar kada nors situacija būna aiški? Juk neįmanoma atspėti trumpalaikių rinkos svyravimų.

For some reason, market commentators suffer a peculiar blind spot. They routinely assume that once the “uncertainty” of the immediate moment is lifted they will have a plain view of the future unto Judgement Day. The fact that they did not foresee the present uncertainty does not deter them from thinking that no new clouds will trouble the future.

Let me again suggest [that] the future has never been clear to me (give us a call when the next few months are obvious to you — or, for that matter, the next few hours).

Lynne Truss: Eats, Shoots & Leaves

Knygos

Pasirodo, skyryba nėra toks jau paprastas dalykas. Niekada labai gerai nemokėjau dėlioti kablelių ir kitų skyrybos ženklų, o per anglų kalbos pamokas visai manęs niekas to nemokė. Na, atsimenu tik tai, jog senuose rusiškuose anglų vadovėliuose buvo gerai išdėstytas apostrofo naudojimas, todėl tai tikriausiai vienintelis skyrybos ženklas anglų kalboje, kuris nekelia jokių problemų. O angliakalbiams jis bene pats sudėtingiausias: pamenu, jog labai stebėjausi savo britiškaisiais klasiokais, kai jie niekaip negalėdavo susigaudyti, kada reikia rašyti it’s, o kada its; kada were, o kada we’re (ir kada there, o kada their, bet čia jau kitos problemos).

Lynne Truss knyga puikiai atitinka humour/reference kategoriją — bent taip ji apibūdinta ant viršelio. Knygą galima naudoti kaip skyrybos žinyną, kuriame papunkčiui išdėstytos skyrybos taisyklės anglų kalboje, arba galima skaityti kaip lengvą, pilną juokingų pavyzdžių skaitalą, kuris visgi priverčia susimąstyti apie raštingumą ir sukelia norą daugiau pasigilinti į kalbos subtilybes. Beskaitydamas knygą užsimaniau perskaityti kokią nors knygą apie tai, kaip tobulinti savo rašymo stilių ir vos nenusipirkau knygos apie tai viename iš Londono knygynų. Visgi pagalvojau, jog angliškai rašau ne taip dažnai, bet, va, lietuvių kalbos stilistikos ir skyrybos pamokos man tikrai praverstų. Ypač po knygos Eats, Shoots & Leaves, kuri papasakojo, kokie yra subtilūs skirtumai tarp taško, kablelio, dvitaškio, kabliataškio ir kitų skyrybos ženklų — man tiek visko daug reikia išmokti.

Kelionė Ukrainon

Darbas, Pastebėjimai

Šiomis dienomis pirmą kartą gyvenime lankausi Ukrainoje. Pirmieji įspūdžiai Kieve: daug prabangių visureigių (ypač populiarūs Lexus), daug Žiguliukų (kai kurie dar su sovietinio tiuningavimo elementais, kaip kad lipdukais „Racing“ stiklo viršuje — į vidų nežvelgiau, bet tikėtina, jog pavarų perjungimo svirtys papuoštos inkrustuotomis rožėmis), daug lietuvio akį rėžiančios betvarkės gatvėse (normalu statyti mašinas ant šaligatvio, o va pirmoje gatvės juostoje ne taip įprasta), daug labai didelių namų naujuose rajonuose (nekilnojamo turto kainos lenkia vilnietiškąsias) bei daug smulkių prekeivių gatvėse.

Po pastarųjų rinkimų Ukrainoje buvo sunku prognozuoti, kuria kryptimi pasuks jos ekonomika, be to, gana skaudžiai jai turėjo suduoti smūgį dujų kainų padidinimas. Šiandien, kalbantis su brokeriais, galima išgirsti daug optimizmo: reformos visgi vyksta, dujų kainų pakėlimas buvo neblogai suvirškintas, paprasti piliečiai tikisi gyvenimo gerėjimo, atsirado šiek tiek normalesnės skolinimosi galimybės, tad sparčiai didėja vartojimas. Tačiau Ukrainos ekonomika vis dar gana stipriai priklauso nuo plieno kainų: net jeigu ir pats plieno lydymas ekonomikoje nesudaro didelės dalies, nemažai kitų verslų gyvena iš teikiamų šiam sektoriui paslaugų. Šiuo metu tikimasi, jog reformos bus vykdomos toliau, laukiama, kada Ukraina bus priimta į Pasaulio Prekybos Organizaciją (kas turėtų būti ne vien naudinga ekonomiškai, bet kartu šiek tiek ir sukelia jausmą, jog kažko pasiekei; o jeigu Ukraina bus priimta anksčiau nei Rusija, ir galės derėtis dėl Rusijos priėmimo į PPO sąlygų…). Nemažai vilčių dedama į privatizaciją bei energetikos sektoriaus reformą.

Tiesa, problemų Ukrainos rinkoje lieka labai daug. Turbūt viena didžiausių yra kompanijų skaidrumo stoka ir menkas mažumos akcininkų teisių gerbimas. Ne toks jau retas reiškinys yra kokių nors stipriai atskiedžiančių tikslinių akcijų emisijų leidimas pagrindiniams akcininkams, transferinė kainodara, pelno slėpimas ir t.t. Nors kai kurios didelės kompanijos visgi po truputį suvokia, jog reikia skaidrėti, jeigu norėsi pritraukti kapitalo vakaruose — tik „praskaidrėjimas“ negali įvykti per vieną naktį, tam kartais prireikia ne vienus ir ne dvejus metus trunkančio įmonių reorganizavimo.

Dar viena Ukrainos problema yra korupcija. Daug pinigų cirkuliuoja šešėlinėje ekonomikoje, nes nedaug kas bijo ir gerbia mokesčių inspekciją — kiekvienas save gerbiantis, turi ten pažįstamų, tad jos veikla nėra labai efektyvi. Nors mokesčiai nėra dideli: pajamų mokestis siekia berods 15%. Itin mažos ir baudos keliuose: už greičio viršijimą daugiausiai gali sumokėti 34 grivnas (mažiau nei 20 litų), bet dažniausiai atsiperkama 10-20 grivnų kyšiu pareigūnams.

Pagalbos prašymas

Trupiniai

Norėjau paprašyti pagalbos tų, kurie dirba finansų srityje. Mano mergina Indraja rašo magistrinį darbą tema „Rizikingų finansinių sprendimų sąryšis su juos priimančių darbuotojų gyvenimo kokybe, nerimastingumu ir pinigų kognityvinėmis schemomis“ (jeigu paprasčiau, tai apie tai, ką makleriams reiškia pinigai, ir kaip jų gyvenimo kokybę veikia darbe patiriamas stresas). Taigi, jeigu dirbate finansų srityje, gal galėtumėte paaukoti 10 minučių ir užpildyti Indrajos paruoštą anketą? Ačiū.

Penki geri lietuviški dienoraščiai

Blogsfera, Lietuva

Taigi, kaip tarėm, taip ir darom — pateikiu penkių neblogų lietuviškų dienoraščių sąrašą. Visus juos pradėjau skaityti dar nevisai seniai, tad gali būti, jog ir kiti dar jų nespėjo pastebėti.

  • Rytis. Mano nuomone, pats įdomiausias lietuviškas dienoraštis, rašomas ekonomikos studento.
  • Donatas Frejus. Miniu jį ne dėl to, jog jis mano kolega, o dėl to, jog dalinasi savo mintimis apie investavimą. Be to ir komentaruose galima atrasti įdomių įžvalgų.
  • labas.co.uk. Pastebėjimai iš Britanijos. Malonu pasiskaityti apie šį bei tą.
  • lokyz. Pastebėjimai, paburbėjimai, kaip.tik.ten ir kitokie reikalai. Kartais šiek tiek kompiuterastiška, bet man tinka.
  • Paraštės. Subjektyvi nuomonė, komentarai.

Papildoma, šeštoji nuoroda: nežinau.lt bob (best of blogs) kategorija, kurioje kiekvieną dieną pateikiami įdomesni įrašai iš lietuviškos blogsferos.

Dar prie „penkių lietuviškų“ idėjos prisijungė scorps.

Blogerių konferencijai pasibaigus

Blogsfera, Lietuva

Pirmiausia noriu padėkoti Lietuvos dienoraštininkams, kurie išrinko mano dienoraštį geriausiu Lietuvoje verslo/ekonomikos srityje. Manau, jog turiu dar daug kur tobulėti: tiek pačioje ekonomikoje, tiek sklandesniame minčių dėstyme apie ją.

Konferencija buvo organizuota puikiai, žemai galvą lenkiu prieš organizatorius. Visi pranešėjai man buvo labai įdomūs. Taip, netgi užsieniečiai — dienoraščių pritaikymas verslui man turbūt viena įdomiausių temų apie dienoraščius, o ir Lenkijos IT/media rinka labai įdomi, dėl kelių ten besisukančių kompanijų, kurių akcijomis prekiaujama Varšuvos biržoje.

Viską apvainikavo pats pats geriausias after-party. Didžiosios dalies tų žmonių, kurie buvo Mano kavinėje, nesu matęs realybėje (ar bent jau esu matęs tik kokį vieną-du kartus), bet su jais galima jaustis kaip su geriausiais draugais („labas, aš apie tave viską žinau“). Dėkui jums už nuostabų vakarą.

Gal tik šiek tiek gaila, jog Karolio Jachimavičiaus pranešime vaidyba nustelbė turinį, o jis visgi vertas apmąstymų. Interneto dienoraščiai yra šnekamosios kultūros dalis, tai šiuolaikinis folkloras, tad manyčiau, jog dabar vykstantys procesai (web2.0, dienoraščiai, kurianti ir bendraujanti visuomenė) tėra evoliucija. Kaip kad vargu ar folkloras gali pakeisti profesionalųjį meną, taip vargu ar dienoraštininkai gali pakeisti įprastą žurnalistiką. Nesutikčiau ir su teiginiu, jog 99% dienoraščių yra niekalas — manau tas skaičius žymiai artesnis 100% (taip, įskaitant ir šį dienoraštį): labai retai man teko sutikti dienoraštininkų, kurių įrašai būtų kokybiškesni nei tradicinės žiniasklaidos straipsniai. Šia tema visai neblogai pakalbėjo Bruce Sterling ką tik vykusioje konferencijoje SXSW (audio įrašas, apie 24-a minutė):

To valorize them because they are shiny and new is the act of an electronic hick. It’s like, you are fetishizing the object and you are not looking at its effects. […] “Well, it’s cool and I couldn’t do it before, so it’s got to be good” — No. “55 million blogs, so some of them have to be good” — Well, no, actually. […] [Blogging] is good for some things, but it’s not a very potent media. It’s hard to find a blog that will make you cry. Or a blog that has the effect of fine art. And now you are seeing really weird developments, the kind of discourse like “three paragraphs, embedded video, two more paragraphs, five hot links, flickr set, digg this!“

SEB VB apžvalga: ekonomikos perkaitimas?

Ekonomika, Lietuva

Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:

Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.

Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla. Patys rusai prognozuoja, jog jeigu naftos kaina išliktų apie 55 $ už barelį, akcijų rinka patirtų nuosmukį. Tarp kritusių akcijų rinkų buvo daugiausiai naftos gavyba užsiimančios valstybės. (išskyrus Rusiją)
Kodėl akcijos krito Kinijoje vasarį? Akcijos stipriai augo 2006-aisiais (burbulas), investuotojų baimė dėl Kinijos vyriausybės veiksmų, JAV recesijos baimė ir lūkesčiai, kad Kinijos centrinis bankas padidins palūkanų normas. Po to pasaulyje kilusi akcijų rinkų kritimo banga dar buvo sustiprinta ir šiaip bendros nuomonės, jog akcijos yra pervertintos, bei carry trade, kuris yra viena svarbiausių rizikos apetito priežasčių.

Lietuvoje rinka “atsiriaugėjo” ir kilimas tęsis. Nes fundamentalios priežastys yra geresnės nei prieš tai buvusių krizių laikotarpiais — 1987, 2000 dot.komedija ir t.t. Aukštos metalų kainos rodo, jog su ekonomika viskas gerai (huh?)

Arčiausiai perkaitimo yra Kinija. jos galimybės reguliuoti ekonomiką yra žymiai geresnės nei Baltijos šalyse — ne vien dėl to, kad ji planinė ekonomika. Kinijoje plaukiojantis valiutos rėžimas, centrinis bankas gali nustatyti palūkanų normas ir t.t. Atrodo, jog šiuo metu Kinijos vyriausybė jau imasi tam tikrų realių priemonių: padidintas pelno mokestis (suvienodinant pelno mokestį užsienio ir vietos bendrovėms), tad ta stadija, kai Kinija bandė privilioti užsienio kapitalą baigiasi.

Kodėl prasidėjo kalbos apie perkaitimą Baltijos valstybėse? Inertiška ir nepasiduodanti sumažinimui infliacija, kuri silpnina konkurencingumą (Balasa-Samuelsono efektas); žemos ar net neigiamos realios palūkanų normos, smukdančios taupymą ir skatinančios kreditavimą bei vartojimą; nekilnojamo turto rinkos bumas (išskyrus Lietuvos rinką). Infliacija Lietuvoje daugiausiai atsiranda ne dėl didelės paklausos, o dėl sąnaudų kainų didėjimo, o tai yra labai blogai, nes tai mažina mūsų konkurencingumą. Be to Baltijos valstybėse yra didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, tik menka dalimi padengtas tiesioginėmis užsienio investicijomis. Deficitas Lietuvoje, atmetus Mažeikių pardavimą, buvo padengtas tik 17%. Baltijos valstybėse didėja užsienio skola, o šią riziką Latvijoje komplikuoja didelė trumpalaikės skolos dalis ir didelė nerezidentų indėlių apimtis. Baltijos valstybėse yra kartu ir didelė paskolų dalis užsienio valiutomis — tai didelė rizika vietinės valiutos devalvavimo atveju, nes verčia gyventojus labai nerimauti.

Švelninantys veiksniai Baltijos valstybėse: žemas valstybės skolos lygis (taigi sunku daryti spekuliacines atakas), bankų sistemos priklausymas užsienio kapitalui (SEB, Swedbank ir DNB Nord veikia kaip centrinis bankas ir yra pasiryžę suteikti dideles likvidumo paskolas), padedantis lengviau atsispirti valiutos krizėms, tradiciškai didelis kainų ir darbo užmokesčio lankstumo lygis, tiesa, pastaruoju metu pažeistas struktūrinio darbo jėgos stygiaus, mažas jautrumas “užkratui” iš Centrinės ir Rytų Europos (Čekijos, Lenkijos, Vengrijos).

CRE ir Baltijos valstybėse stengiamasi skolintis eurais, kadangi palūkanos yra žymiai mažesnės (ypač Vengrijoje), tad jeigu nėra apribojimų skolintis užsienio valiuta, tai visi taip ir daro. Palūkanos išlieka mažesnės už infliaciją. SEB VB analitikų sudarytas sintetinis “perkaitimo indeksas” rodo, jog ekonomikos yra įkaitusios panašiai kaip 1998 metais. Paralelės su 1997 metų ekonominiais rodikliais labai aiškios: skiriasi tik fiskalinė politika: prieš dešimt metų biudžeto deficitas buvo milžiniškas, tuo tarpu dabar situacija yra normalesnė. Sintetinis valiutos krizės indeksas turi tendenciją didėti, bet prieš kokius metus-kitus situacija buvo rimtesnė.

Tikėtina, jog atakų prieš latą ateityje daugės, kadangi kai užuodžiama krizė, spekuliantai bando “pralaužti ribas” — plius/minus 1 proc. intervencinis lygis. RIGIBOR palūkanų normos išlieka aukštos. SEB visiškai įsitikinęs, jog nei latas, nei litas nebus devalvuotas iki stojimo į euro zoną.

Bėda yra ta, kad Baltijos valstybės neturi priemonių kovoti su tokiomis problemomis: valiutos kursas surištas, beveik išnaudoti fiskalinės politikos rezervai (biudžeto deficito beveik nėra, o Lietuvoje ir Estijoje yra perteklius), o taipogi nėra kapitalo kontrolės svertų (nebent netiesiogiai — reguliuojant bankų kapitalo pakankamumą ir pan.) Siūlomos perkaitimo gydymo priemonės silpnokos: Latvijoje siūloma tik nemažinti pajamų mokesčio, apmokestinti kapitalo prieaugį iš trumpai išlaikyto NT, būsto pradinis įnašas turės būti 10-15%, bankai turės atsižvelgti tik į legalias pajamas, subalansuoti biudžetą ir padaryti, jog jis būtų perteklinis. Lietuvoje siūloma neleisti indeksuoti pajamas, atsisakyti kas pusmetį peržiūrėti biudžetus, jeigu jie būna pertekliniai, cikliškai subalansuoti biudžetą ar padaryti jį perteklinį, toliau taikyti gerokai griežtesnius bankų kapitalo pakankamumo rodiklius bei neleisti indeksavimo būdu kelti kainas energetikos sektoriuje.

Paskutiniai Lietuvos makroekonomikos rodikliai rodo, jog pradeda silpnėti Lietuvos pramonė — didele dalimi čia veikia Mažeikių naftos problemos. SEB nesitiki, jog naftos tiekimas per naftotiekį bus atnaujintas šiemet — galbūt jis niekada nebus atnaujintas.

Goldratt: Tikslas III. Būtina, bet nepakankama

Knygos, Vadyba

Atvirai kalbant, perskaitęs kažkur trečdalį knygos jau buvau gerokai susipainiojęs tarp prasto vertimo, santrumpų gausos ir sudėtingų pasakojimo vingių. Mintis, jog taip ir dorai nesuprasiu, kokią čia vadybos idėją norėjo atskleisti šio „gamybinio romano“ autoriai,  nepaliko visos knygos skaitymo metu. Atrodytų, jog norima pasakyti, jog neužtenka vien įdiegti kompiuterinės verslo valdymo sistemos, kuri informauotų apie butelio kakliukus ir padėtų jų išvengti — reikia kartu ir pakeisti mąstymą, ir dažnai viską pertvarkyti iš pagrindų. Man nebeužteko jėgų gilintis, kaip iš tikrųjų reikia viską pertvarkyti, nes perskaičius porą „gamybinio romano“ stiliaus knygų apie apribojimų teorijos išganingumą iš eilės, norisi nuo jų pailsėti.

Beje, kodėl tuos „gamybinius romanus“ romanus, kurie dažniausiai vargais negalais perlipa porą šimtų puslapių apimtį autoriai dažniausiai rašo bent jau dviese (o dažniausiai trise)?

Dienoraščiai, populiarumas, -iausių rinkimai

Blogsfera, Lietuva, Meta, Pastebėjimai

Kitą savaitę Vilniuje vyks Lietuvos weblogerių (interneto dienoraštininkų) konferencija, kurios metu bus paskelbti ir geriausi 2006 metų internetiniai dienoraščiai Lietuvoje (šiuo metu vyksta balsavimas, kas jais taps). Pastaraisiais mėnesiais lietuviškoje blogsferoje tapo labai populiaru aiškintis, kas yra geriausi, o tai kai kuriems kelia baisų susierzinimą.

Gali pasirodyti keista, bet priėjau išvados, jog nelabai noriu būti populiarus. Na, tiksliau, noriu būti populiarus tik tarp tam tikrų skaitytojų, kurie domisi tais pačiais dalykais, kuriais domiuosi ir aš. Tokie skaitytojai praturtina šį dienoraštį, duoda idėjų, galbūt užduoda klausimus ir siūlo temas, kitaip tariant — skatina pokalbį. Intelektualūs skaitytojų komentarai, diskusijos ir klausimai yra pats geriausias atpildas už dalinimąsi savo mintimis dienoraštyje, ir tam neprilygs jokie nominavimai tarp -iausių (nors, savaime suprantama, tai yra malonu) — nors sekant paskutinių mėnesių tendencijas Lietuvos blogsferoje gali susidaryti vaizdas, jog tam tikra dalis dienoraštininkų mano atvirkščiai. Nesmerkiu jų, tiesiog dėstau savo poziciją (tam tikros kitos dalies dienoraštininkų neišpasakytas piktinimasis šia padėtimi ir susierzinimu man kelia ne mažesnę nuostabą).

Besikraustydamas į naują serverį peržvelgiau savo dienoraščio statistiką ir pastebėjau, jog daugiausia beverčių komentarų sulaukia tie įrašai, kurie sutraukia didžiausią srautą atsitiktinių skaitytojų, kurie dažniausiai čia patenka per kokią nors mažai su šiuo dienoraščiu susijusią frazę Google paieškoje. Taigi, senokai nesistengiu pritraukti kuo didesnės bendrosios auditorijos (nors prieš kokius trejus-ketverius metus ta liga irgi sirgau), o norėčiau turėti geriau jau tik keliasdešimt, bet įdomių skaitytojų. Dėl jų verta stengtis.

Richard Klapholz, Alex Klarman: Pinigų mašina

Knygos, Vadyba

„Gamybiniai romanai“, kuriuose aprašoma kokia nors istorija apie tai, kaip panaudojus butelio kakliuko teoriją, kompanija sugebėjo išbristi iš krizės ir pasiekti puikių rezultatų, manęs nelabai žavi. Tikriausiai dėl to, jog mėgstu glaustai pateikiamą informaciją be prasto rašytojo talentą turinčio autoriaus bandymų parašyti intriguojančią istoriją, kuri tęsiasi kelis šimtus puslapių.

Šiame „gamybiniame romane“ aprašomos trys idėjos verslo procesų valdymui, kurias visiškai galima išdėstyti viename puslapyje:

  • Pardavimų skyriaus darbas gali būti suskirstytas į etapus, kaip ir bet kuris gamybinis procesas: potencialių klientų paieška, pirminis kontaktas, poreikių aiškinimasis, pasiūlymo rengimas ir t.t. Suskirsčius „pardavimo procesą“ į etapus, jam galima naudoti ir gamybos valdymo principus.
  • Pardavimų procese reikia ieškoti sisteminio apribojimo, arba, kitaip sakant, butelio kakliuko. Jį panaikinus, pardavimai turėtų padidėti. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, jog daug pardavimo vadybininkų dirba prie potencialių klientų paieškos, bet nedaug kas užsiima pasiūlymų rengimu: darbai užstringa šiame etape, tad didink klientų ieškotojų kiekį nedidinęs, bet pardavimai neaugs, kol nebus išspręsta butelio kakliuko problema. Hmm, negi tai nėra elementaru?
  • Reikia kovoti su „ketvirčio pabaigos sindromu“ — tokia situacija, kai visi užsakymai ir darbai sukrenta periodo pabaigoje. Tam būtina keisti tiek pardavimų politiką, tiek motyvacijos sistemą, kadangi netolygus užsakymų ar darbų srautas nepriveda prie gero.