Month: April 2007

Zimbabvės akcijų rinka

Ekonomika, Investicijos, Trupiniai

Gali atrodyti keistai, bet šalis, kurios akcijų indeksas šiemet auga sparčiausiai, yra Zimbabvė (rašo FT Alphaville). Taip, ta pati Zimbabvė, kurios diktatoriškojo prezidento Mugabės ekonominė politika privedė prie neregėtos krizės ir keturženklės infliacijos. Bet infliacija nevisiškai paaiškina tokį spartų akcijų brangimą: nuo metų pradžios Zimbabvės indeksas pakilo aštuonis šimtus procentų, o tai yra tris kartus daugiau nei Zimbabvės dolerio infliacijos rodiklis (nuo pernai metų sausio akcijų indeksas padidėjo kuklius keturis tūkstančius kartų).

Zimbabvės vyriausybė, stengdamasi laikyti galvą virš vandens, spausdina vis daugiau ir daugiau pinigų (juk reikia grąžinti vis didėjančias skolas), o šie pinigai dažniausiai nusėda turbūt lengviausiai prieinamuose instrumentuose, kurie saugo nuo infliacijos — akcijose. Indėlių palūkanos bankuose yra žymiai mažesnės nei infliacija, į valstybines obligacijas investuoti gali tik savižudžiai, užsienio valiutos nusipirkti beveik neįmanoma. Nors FT nieko nemini apie nekilnojamą turtą, bet vertėtų prisiminti, jog krizę Zimbabvėje prieš kelis metus sukėlė būtent Mugabės idėja iš baltųjų atimti žemę ir padalinti ją juodiesiems, tad tikriausiai šalyje nekilnojamo turto investicijos laikomos gana rizikingomis dėl nuosavybės teisių neapibrėžtumo. To pasėkmė yra neregėtas akcijų kainų augimas. Kartais akcijų kainų svyravimus gali sukelti ne vien fundamentalūs faktoriai, susiję su įmonių pelnais ar ekonomikos augimu, bet ir monetarinės politikos sprendimai. Nors šis pavyzdys gana ekstremalus, bet visgi verčia susimąstyti, kokia dalimi pastaruosius kelis dešimtmečius vakaruose vyravusi akcijų kainų didėjimo tendencija buvo nulemta bendro pinigų kiekio didėjimo (likvidumo).

Bankroto nauda

Ekonomika, Pastebėjimai

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:

Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Keisis Švyturio-Utenos alaus savininkai?

Investicijos, Lietuva

Šią savaitę rinkose sklando gandai, jog ruošiamasi perimti Britanijos kompaniją Scottish&Newcastle (S&N). Be to kad šiai kompanijai priklauso alaus Fosters platinimo teisės Europoje bei Kronenbourg 1664 prekinis ženklas, ji dar valdo ir 50% Baltic Beverages Holding akcijų (kitą 50% turi danų Carlsberg). Na, o BBH priklauso gerai Rytų Europoje žinomi alaus prekiniai ženklai: rusiškasis Baltika, lietuviškieji Švyturys bei Utenos alus, latviškas Aldaris, estiškas Saku, ukrainietiškas Slavutich bei Lvivske (iš jų Saku, Baltika ir Slavutich yra listinguojamos). BBH turi apie 30% Rusijos alaus rinkos, o Baltijos valstybėse ji yra atsiriekusi apie 45% rinkos dalį. Analitikai mano, jog būtent S&N norima perimti dėl jos turimų BBH akcijų, kadangi Rusijos alaus rinka sparčiai auga, ir ten nusimato geros aludarių verslo perspektyvos. Be to, tikriausiai tikimasi padaryti BBH veiklą efektyvesne, kadangi esama akcininkų struktūra (po 50% akcijų turi S&N ir Carlsberg) galbūt neleidžia daryti tam tikrų verslo sprendimų. Tiesa, pasikeitus S&N akcininkams, tikriausiai Carlsberg turėtų teisę išpirkti likusią BBH akcijų dalį, nors Goldman Sachs teisininkai teigia, jog tokia teisė lyg ir nenumatyta. Tad kas gali pirkti S&N (o kartu ir dalį BBH)?

  • Pats Carlsberg. Logiškas variantas, siekiant gauti visą BBH kontrolę. Tik kad analitikai nelabai tiki, jog Carlsberg tai sugebės padaryti — ji per silpna kompanija tokiems įsigijimams.
  • Koks nors privataus kapitalo (private equity) fondas. Šis variantas įmanomas, jeigu vėliau būtų galima išpirkti BBH akcijas iš Carlsberg — be BBH kontrolės S&N gauna tik dividendų srautą, tad negalima naudotis pilnu BBH balansu ir pinigų srautu didinant skolą. O atrodo, jog BBH nėra užskolinta kompanija, tad čia turėtų būti nemažai galimybių „patobulinti“ kompanijos balansą.
  • Kas nors iš didžiųjų pasaulio alaus kompanijų: Diageo, SABMiller. Didžiosios kompanijos neturi didelės rinkos dalies Rusijoje, Ukrainoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje vienintelis stiprus užsienio alaus pavadinimas yra Carlsberg, o ir tas susijęs su BBH), tad tai galėtų būti nebloga įėjimo į rinką strategija.

Kas nuo to keisis Lietuvos alaus rinkoje? Žiūrint kas perimtų S&N. Jeigu pirkėjas bus Carlsberg, tai niekas neturėtų pasikeisti; jeigu privataus kapitalo fondai — BBH veikla turėtų tapti efektyvesnė, kompanijos gal labiau skaičiuotų savo biudžetus ir ne tiek daug pinigų išleistų reklamai (bent jau stereotipiniai private equity fondai stengiasi stipriai apkarpyti kompanijų išlaidas ir išspausti kuo daugiau laisvo pinigų srauto); jeigu Diageo ar SABMiller — turėtų rinkoje atsirasti naujų alaus prekinių ženklų, seniai pripažintų pasaulyje.

Beje, visa tai tėra rinkos gandai ir analitikų spėliojimai. Kol kas nieko konkretaus.

Kontraversiškiausia idėja

Ekonomika, Pastebėjimai

New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas. Tokiu būdu, kompanija būtų suinteresuota valdomų žmonių gerovės didinimu, o jeigu žmonės ja visgi būtų nepatenkinti, kitais rinkimais jie galėtų ją pakeisti — tai niekuo nesiskiria nuo partinės demokratijos, išskyrus tai, jog pelno siekimas būtų viešas ir visiems suprantamas, priešingai negu partijų atveju, kurios lyg ir nesiekia jokių finansinių tikslų (nors korupcijos jose nemažai). Aišku, net jeigu valdo ir kompanija, korupcija visiškai neišnyks, bet procesai turėtų būti skaidresni, turėtų sumažėti biurokratizmo, liktų mažiau ideologijos ir atsirastų daugiau su laisva rinka suderinamų sprendimų. Be to, jeigu kokį nedidelį miestelį valdytų didelė, tarptautinę patirtį turinti kompanija (tarkim kas nors iš keturių didžiųjų pasaulio auditorių), už miestelio valdymą atsakingas skyrius be vargo galėtų naudotis kitose skyriuose sukaupta patirtimi, ar esant kokiai nors specifinei problemai, greitai valdymą galėtų perimti koks nors specialistas iš kitos šalies, kur su ta problema jau buvo susidurta — kitaip tariant, atsiranda masto ekonomija.

O kokia jūsų pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Roger Lowenstein: Buffett. The Making of an American Capitalist

Knygos

Esu daug skaitęs apie Buffett‘ą, bet niekas negali prilygti šiai Roger Lowenstein knygai (Lowenstein yra parašęs ir dar vieną labai neblogą knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašoma didžiausio hedge fondo LTCM griūtis). Dar niekas taip puikiai neatskleidė žymiausio pasaulio investuotojo asmenybės, jo požiūrio į investavimą, vadybą ir etiką. Ne visur galima sutikti su Buffett‘o požiūriu, bet perskaičius šią knygą bent jau galima suprasti iš kokių vertybių tas požiūris kilęs.

Pagrindinė Buffett‘o savybė yra paprastumas: jis juo tiesiog spinduliuoja, pradedant savo gyvenimo stiliumi (jis vis dar gyvena nedideliame name, kurį pirko kone prieš 50 metų, jo mėgstamiausias patiekalas yra hamburgeris, o gėrimas — vyšninė Coca-Cola) ir baigiant investavimu (jis nemėgsta sudėtingų sandorių ir perka kompanijas, kurių verslo specifiką supranta). Gyvendamas Omahoje, tolokai nuo Wall Street‘o šurmulio, jis neseka kainų pokyčių biržoje ir koncentruojasi į ilgalaikį investavimą, kuriam svarbiausia yra kompanijos verslo patrauklumas ir perspektyvos — savaime suprantama, už itin mažą kainą. Paprastumas persismelkia ir į finansinį investicijų vertinimą: tobulai nuspėti ateitį neįmanoma, tad detalūs ateities pinigų srautų vertinimai Buffett‘ui svetimi, nes jų rezultatas vis tiek gali būti tik apytikslis — todėl investuojama tik į tokias kompanijas, kurios nuvertintos kelis kartus ir rizika, jog permokėsi už kompaniją nėra didelė. O jeigu net ir keletą metų tokių kandidatų investicijoms nesiseka rasti — nieko tokio, kadangi Buffett‘as nesijaučia nepatogiai turėdamas daug nesuinvestuotų grynųjų pinigų (bet kartu reikia paminėti ir tai, jog jis vienintelis priima investicinius sprendimus, ir niekas negali raginti ko nors pirkti).

Gaila, kad ši knyga buvo parašyta 1995-aisiais metais. Per paskutinius 12 metų buvo tam tikrų pokyčių ir Buffett‘o investavimo stiliuje (turbūt didžiausias pasikeitimas — noras investuoti ir už JAV ribų) bei jo filantropinėje veikloje.

Fama ir French apie “augimo” ir “vertės” akcijas

Investicijos, Pastebėjimai

1997 metais Eugene Fama ir Kenneth French (tie patys, kurie sugalvojo efektyvios rinkos hipotezę) paskelbė savo darbą apie „augimo“ ir „vertės“ akcijų istorinę grąžą įvairiose pasaulio šalyse. Visos biržoje esančios akcijos buvo suranguotos pagal akcijų kainos ir buhalterinės akcijos vertės santykį (price to book value, P/BV) — mažiausią P/BV turinčios akcijos buvo priskirtos „vertės“ akcijoms, o didžiausią — „augimo“. Istoriniai šių akcijų kainų duomenys parodė, jog 12-oje iš 13-os išsivysčiusių šalių „vertės“ akcijų grąža buvo didesnė nei „augimo“ akcijų (vienintelė valstybė, kur „augimo“ akcijos aplenkė „vertės“ akcijas buvo Italija — per nagrinėtą laikotarpį jos finansinės sistemos stabilumas nebuvo pats didžiausias, tad galbūt tai galėtų paaiškinti jos išskirtinumą).

Šiandien naršydamas po New York Times radau straipsnį apie naujausią Fama ir French darbą, kuriame kiek detaliau nagrinėjama, kas lemia geresnę „vertės“ akcijų grąžą. Išvados labai paprastos: didžiausią „vertės“ akcijų portfelio grąžos dalį lemia tos kompanijos, kurios pradeda augti, ir vėliau tampa „augimo“ kompanijomis; eliminavus iš tyrimo kompanijas, kurios „peršoka“ iš „vertės“ kategorijos į „augimo“ kategoriją, portfelis iš „vertės“ akcijų neužtikrina didesnės grąžos, nei portfelis iš „augimo“ akcijų. Šios išvados man labai primena takoskyrą tarp Graham‘o ir Buffett‘o stiliaus „value“ investavimo: pirmasis, ieškodamas kompanijose esančios fundamentalios vertės, nekreipdavo dėmesio į kompanijos augimo perspektyvas, jam buvo svarbiau, kad kompanijos balanse yra daug turto (netgi kaip tik, Graham‘o stilius rėmėsi „cigarečių nuorūkų“ — kompanijų, kurios nebelabai gyvybingos, bet jose dar likę šiek tiek tabako — paieška); tuo tarpu antrasis pirmiausia ieškojo gero, stabilaus verslo, su galimybėmis generuoti nemažą laisvą pinigų srautą (savaime suprantama, tas verslas turėjo kainuoti ne tiek jau daug).

Beje, esu universitete nagrinėjęs „augimo“ ir „vertės” akcijų grąžą Lietuvoje 2002-2004 metais. „Vertės“ akcijos buvo pelningesnės.