Month: May 2007

Seth Godin: visi pardavėjai yra melagiai

Knygos, Vadyba

Seth Godin yra vienas labiausiai žinomų šių laikų marketingo guru, kurio interneto dienoraštį visada perskaitau ir jame randu labai neblogų minčių pamąstymui. Savaitgalį apsipirkinėdamas Rimi knygų skyriuje pastebėjau, jog lietuviškai išleista jo knyga „All marketers are liars“, tad nesusilaikęs ją nusipirkau.

Šiais laikais kompanijos labai retai tiesiog parduoda pagamintą produkciją: dažniausiai parduodama istorija. Galima teigti, jog dažniausiai yra pardavinėjami jausmai: pirkdamas sportbačius perki jausmą, jog jausiesi šauniai juos nešiodamas, o pirkdamas kone dešimt kartų brangesnį organinį maistą perki sąžinės ramybę ir tikėjimą, jog būsi sveikesnis. Todėl šiuolaikiniam pardavėjui reikia gerai išmanyti kaip sukurti reikiamą produkto istoriją, jog jis būtų patrauklus vartotojams, o čia dažnai reikia pasitelkti vaizduotę ir sukurti istoriją. Aišku, sukurta istorija ne visai atitinka realybės — sportbačių gamybos kaštai yra labai maži, nors už juos prašoma keleto šimtų dolerių, o organinis maistas tikrai nėra dešimt kartų skanesnis/sveikesnis už paprastą (be to, kaip gi tai išmatuoti?), todėl pardavėjus galima vadinti „melagiais“. Bet tai nėra blogai, kadangi vartotojams patinka pasakojamos istorijos, jie nori jaustis pranašesni, sveikesni ar besirūpinantys gamta, todėl „nusipirkę“ kokią nors istoriją jie ir toliau ja tikės, net jei tam pagrindo nėra. Mersedesas nėra tris kartus geresnė mašina už Toyotą, su jomis abiem galima nuvykti iš taško A į tašką B (net ir, objektyviai vertinant, komforto jausmas bus labai panašus), tačiau Mersedeso savininkas jaučiasi pranašesnis — o už šį jausmą verta mokėti keletą kartų daugiau. Pranašumo istorija pradžioje sukurta pardavėjo, bet pats vartotojas per visą mašinos turėjimo laiką vis tiek jos įsikandęs laikysis: vartotojas visą laiką lygiai taip pat meluos sau apie kelis kartus didesnę nei Toyotos mašinos vertę.

Vis dėlto bet kokios istorijos nesukursi ir jos įtikinamai nepapasakosi. Kad istorija būtų veiksminga, ji turi bent kiek atitikti realybę — kas mėnesį gendantis Mersedesas bei užgaulūs darbuotojai, kurie turėtų tas bėdas tvarkyti galų gale privers vartotoją susimąstyti, jog gal visgi tas Mersedesas nelabai ko vertas. Pardavėjai turi ne vien pasakoti istoriją, bet ją ir „palaikyti“, kurdami atitinkamą istorijos aurą. Be to, nepapasakosi bet kokios istorijos: žmonių įsitikinimus labai sunku pakeisti, tad geriausia prisiderinti prie jų. Pasakojama istorija turi atitikti vartotojų pasaulėžiūrą, jų vertybes, o ne bandyti diegti naują požiūrį ir naujas vertybes — tik tokiu atveju galima tikėtis, jog istorija plačiai pasklis visuomenėje. Reikia žinoti kaip „meluoti“, kad „melas“ būtų įtikinamas.

Rizika ir grąža

Asmeniniai finansai, Investicijos

Tai jau antras įrašas apie asmeninius finansus. Pirmajame rašiau apie pinigų vertę laike. Šį kartą apie dar vieną labai svarbią taisyklę — „kuo daugiau rizikuoji, tuo daugiau uždirbi (arba pradirbi)“.

Lengvų pinigų nebūna. Jeigu norėsi be jokios rizikos įdarbinti savo pinigus, grąža šiuo metu sieks apie 4% per metus — būtent tiek galima uždirbti perkant valstybines obligacijas, ar padedant apdraustą indėlį banke. Valstybės obligacijos yra laikomos pačia saugiausia investicija, kadangi valstybės bankrutuoja retai (tiesa, būna visko) — bet dėl šio saugumo jausmo jų grąža yra pati mažiausia. Jeigu nori uždirbti šiek tiek daugiau, galima ieškoti įmonių obligacijų: jų grąža didesnė (5-6%, o kartais net daugiau), bet įmonės žymiai dažniau bankrutuoja, tad tikimybė prarasti pinigus didesnė. Norint dar didesnės grąžos, teks susitaikyti su dar didesniu neapibrėžtumu ir ieškotis akcijų arba jų fondų. Niekas nežino, kiek už metų ar bet kokiu laikotarpiu ateityje kainuos akcijos — gali būti numatoma tik tikėtina grąža (dažniausiai žiūrint į istorinius duomenis). Rizikos ir grąžos taisyklė čia irgi galioja: kuo didesnė tikėtina grąža, tuo didesnė prisiimama rizika.

Rizika finansuose apibrėžiama kaip galimybė, jog atgausi mažiau nei tikėjaisi. Rizika dažniausiai matuojama standartiniais nuokrypiais nuo tikėtinos metinės grąžos: kuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo metai iš metų investicijos grąža labiau svyruos apie vidurkį (tikėtiną grąžą). Taigi, jeigu kokios nors investicijos tikėtina grąža yra 5%, o jos standartinis nuokrypis 2%, tai pritaikant statistikos teoriją galima teigti, jog 95% atvejų investicijos grąža bus tarp 1% ir 9% (plius minus 2 standartiniai nuokrypiai normaliajame skirstinyje) — tokia grąža tikėtina obligacijų fonduose. Akcijų fonduose galima uždirbti žymiai daugiau: istoriškai JAV akcijų grąža siekia kokius 9%, bet standartinis nuokrypis viršija 10%, taigi reikėtų tikėtis, jog akcijų fondo grąža kiekvienais metais bus tarp -11% ir +29%. Jeigu negąsdina visiškai tikėtina galimybė, jog metų pabaigoje jūsų investicijos vertė gali būti kokiu dešimtadaliu mažesnė nei metų pradžioje, galite investuoti į tokį akcijų fondą ir tikėtis vidutiniškai didesnės grąžos nei obligacijų fonde.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Ekonomika, Pastebėjimai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.

Wallstrip

Trupiniai

Noriu pasidalinti su vienu puikiu atradimu, kuris dabar kiekvieną dieną suvalgo apie penkias minutes mano laiko — video dienoraščiu Wallstrip (jeigu jį galima pavadinti video dienoraščiu). Užtikau jį tuomet, kai kažkur perskaičiau gandus, jog jį už 5 milijonus JAV dolerių ruošiasi pirkti televizijos kompanija CBS. Gandai pasitvirtino, ir Wallstrip iš tikrųjų buvo nupirktas CBS, nors sandorio vertė neskelbiama.

Wallstrip kiekvieną dieną pasirenka kokią nors akciją, kuria prekiaujama JAV ir kurios kaina šiuo metu, ar bent jau neseniai yra pasiekusi visų laikų rekordą. Tada papasakojama apie tai, ką kompanija daro, gatvėje apklausiami žmonės, ką jie mano apie kompaniją arba jos produktus (visai būna įdomu, kai eilinis pilietis Niujorke nelabai žino kuo užsiima Goldman Sachs). Ir visa tai daroma linksmai ir su puikia humoro doze. Labai daug finansinės analizės čia nepamatysi, bet vis tiek gausi puikių minčių investicijoms, ir dar tuo pačiu metu būsi priverstas nusišypsoti. Oh, o ar minėjau, jog Wallstrip vedėja visai nelogai atrodo? :)

Stephen Covey: First Things First

Knygos

Pernai metų gegužę teko perskaityti Stephen Covey knygą „The 7 Habits of Highly Effective People“, kuri buvo visai naudinga bei suteikė minčių apie laiko planavimą ir asmenybės tobulinimąsi. Šįmet į mano rankas patekusi to paties autoriaus knyga „First Things First“ tokių gerų minčių nebesukėlė, nes, atrodo, joje vėl, tik kitais žodžiais, pateikiamos lygiai tokios pačios mintys kaip ir pirmojoje knygoje. Tik šį kartą dar tos mintys praskiestos Covey klientų, kuriems jis padėjo tobulinti savo asmenybę, papasakotomis istorijomis, kaip Covey dėstomi principai pakeitė jų gyvenimą. Dėl šio rašymo stiliaus kažkodėl man ši knyga dažnai panašėjo į reklaminį lankstinuką, o tai, kaip galima nutuokti, nelabai pateisino mano dėtas į ją viltis.

O visgi Covey idėjos apie laiko planavimą bei valdymą vertos dėmesio: vietoje to, kad labai efektyviai sudarinėtum „to-do“ sąrašus ir su dideliu pasitenkinimu iš darbų sąrašiukų išbraukinėtum atliktus darbus, reikia dažniau savęs paklausti ar iš viso reikia tau tuos darbus stengtis atlikti? Labai dažnai būna taip, jog paskęstame rutinoje ir darbų gausoje, pamiršdami apie tai, ką norime pasiekti gyvenime. Taigi, net jeigu ir nudirbsi daug mažų darbelių (išneši šiukšles, suplausi indus, sudėliosi dokumentus į reikiamus segtuvus ir parašysi dar vieną dienoraščio įrašą internete), nebūtinai tai priartins tave prie tavo laimės ir to, ką nori gyvenime pasiekti. Svarbiausia yra žinoti savo tikslus, bet ir tai juos reikia dažnai pergalvoti, jog nebūtų taip, jog sieki to, ko iš tikrųjų geriau pagalvojus tau visai nereikia. O tada, kai jau žinai, ką nori pasiekti, galima imtis planuoti dieną ir daryti daugiausiai tai, kas tave artina prie trokštamo tikslo.

Pinigų vertė laike

Asmeniniai finansai, Ekonomika

pukomuko savo dienoraštyje pasiskundė, jog Lietuvoje nėra nei vieno dienoraščio, kuriame būtų rašoma apie asmeninius finansus. Bandžiau pagalvoti, kaip čia viską sutalpinti į vieną įrašą, bet supratau, jog tai tikriausiai neįmanoma. Taigi, tikiuosi, seks serija įrašų apie asmeninius finansus, kuriuose išdėstysiu savo požiūrį šia tema. Nesu asmeninių finansų specialistas, bet visgi mano mintys gal kam nors bent šiek tiek bus naudingos.

Pradėsiu nuo vieno, mano nuomone svarbiausio dalyko, kurį reikia suvokti planuojant savo finansus: pinigų vertės laike (time value of money). Pinigai šiandien yra verti daugiau nei pinigai bus verti rytoj. Viena to priežasčių yra infliacija: kainos visada turi tendenciją didėti, ir net jeigu 1992-ieji metai į Lietuvą nesiruošia grįžti (tuo metu metinė infliacija buvo didesnė nei 1000 procentų, taigi viskas per metus pabrangdavo 10 kartų), bet laikoma normalu, jeigu kainos kasmet padidėja dviem procentais. Tačiau net jeigu infliacija ir bus lygi 2 procentams, litas šiandien yra vertas daugiau nei 1.02 lito po metų, kadangi šiuo metu palūkanos bankuose yra virš 4 procentų (palūkanos iš dalies priklauso nuo tos pačios infliacijos). Indėliai iki tam tikros sumos yra apdrausti, tad netgi bankų griūties atveju juos turėtų grąžinti valstybė, taigi juos galima laikyti beveik nerizikinga investicija. Iš to galima suprasti, jog litas šiandien yra vertas kokių 1.04 lito po metų, kadangi jau šiandien turėdami litą, be jokių didelių pastangų ir rizikos per metus galime iš jo padaryti 1.04 lito. Verta prisiminti, jog kalbame apie procentus, tad norint nustatyti, kiek litas šiandien bus vertas po dviejų metų galima vadovautis ta pačia logika: po metų litas bus vertas 1.00+4%=1.04 lito, o po dviejų 1.04+4%=1.0816 lito. Antraisiais metais palūkanas uždirbinėja ir tie 4 centai, kurie buvo uždirbti pirmaisiais metais, todėl antrųjų metų uždarbis (1.0816-1.04=0.0416 Lt) didesnis nei pirmaisiais metais (1.04-1.00=0.04 Lt).

Ką visa tai reiškia praktiškai? Kad kuo anksčiau reikia reikalauti, kad tau sumokėtų skolas, ir kuo vėliau apmokėti sąskaitas pačiam :) Kartu tai reiškia, jog jau šiandien išleidi 100 litų, vietoj to, kad juos investuotum ir kad tau jie uždirbtų palūkanas, prarandi galimybę po kokių 40 metų, kai senatvėje tavo pajamos tikriausiai nebebus tokios didelės, naudotis 480 litų  turtu (jeigu per 40 metų palūkanos visą laiką bus 4% didesnės nei infliacija, kas yra gana reali grąža ilgu laikotarpiu: 100*1.04^40=480.10 Lt).

Diskusija apie būsto paskolas

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai

Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).

Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas. Be to, skolininkams susidūrus su nemokumo problemomis (tarkime darbo netekimas, arba sunki liga), jie labai lengvai gali grąžinti pasiimtas būsto paskolas parduodami būstą — pastaraisiais metais nekilnojamo turto kainos labai sparčiai kilo, tad būsto paskola dažniausiai sudaro ne tokią didelę dalį būsto vertės. Žinoma, sustojęs (ar bent jau sulėtėjęs) būsto kainų augimas padidins bankų prisiimamą riziką, tačiau šiuo metu realių grėsmių neįžvelgiama. Didžiausias pavojus nekilnojamo turto rinkai kiltų tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika pereitų į nuosmukio periodą ir stipriai padidėtų nedarbas: būtent pastovių pajamų praradimas yra priežastis, dėl kurios skolininkai gali ryžtis parduoti savo butus, tuo tarpu palūkanų didėjimas keliais procentiniais punktais didelės naštos skolininkams nesukelia. Šiuo metu Lietuvos bankai būsto paskolas išduoda griežtesnėmis sąlygomis nei bankai Latvijoje ar Estijoje (pavyzdžiui, atsižvelgiama tik į legalias ir pastovias pajamas), o būsto paskolų grąžinimui bei palūkanų mokėjimui skolininkai sumoka apie 40% savo pajamų (vidutinės pajamos apie 3 kLTL), tad situacija nėra įtempta. Tiesa, Lietuvoje nemaža paskolų dalis išduota litais, tad paskolų palūkanos priklauso nuo VILIBOR, kuris šiuo metu yra apie 70 bazinių punktų didesnis nei EURIBOR (Latvijos lato devalvavimo atgarsiai?), o tai kartu reiškia, jog palūkanos gali didėti daugiau nei Europoje.

Lietuvos bankas, stebėdamas situaciją visgi nelabai ką gali padaryti, net jeigu ir matytų tam tikras grėsmes — šiuo metu labiau probleminės atrodo vartojimo, o ne būsto paskolos. Lietuva yra maža atvira ekonomika, kuri priklauso nuo užsienio kapitalo srautų, o tikrąsias centrinio banko funkcijas atlieka Švedijoje esantys Lietuvos bankų motininiai bankai — tai jie sprendžia, kiek lėšų galima skirti paskoloms Baltijos valstybėse. Vieninteliai realūs instrumentai, kuriuos galima naudoti Lietuvoje yra fiskalinė politika: nekilnojamo turto mokesčio įvedimas, būsto paskolų lengvatų panaikinimas ir pan., tačiau abejotina, ar tai labai lengva įgyvendinti politiškai. Bet šiuo metu to daryti ir nereikia.

Trumpai tariant, artimiausius metus ar kitus, nieko blogo neturėtų įvykti ir didelių pokyčių nenusimato, o nekilnojamo turto kainas Vilniuje turėtų daugiau veikti tokie veiksniai kaip rajono bendrojo plano tvirtinimas (kuris padidintų sklypų individualiai statybai pasiūlą, taigi dalis žmonių keltųsi iš butų į namus, o tai galbūt mažintų butų kainas), o ne palūkanų didėjimas ir paskolų neprieinamumas.

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Knygos, Pastebėjimai

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.

Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.

Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.

Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena dot.comedy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.

Ernst Gombrich: The Story of Art

Knygos, Pastebėjimai

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.

Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.

Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.

Internetinės atakos prieš Estiją

Pastebėjimai, Trupiniai

Šios savaitės Economist rašo (straipsnio kopija, jeigu neprieinate), jog atakos prieš Estijos interneto svetaines iškėlė daug klausimų NATO generolams: dar nei viena NATO narė nebuvo puolama kibernetinėje erdvėje, tad neaišku kaip reikėtų traktuoti šiuos veiksmus. Jeigu būtų paleista raketa į komunikacijų centrą NATO valstybėje, tai vienareikšmiškai tai būtų traktuojama kaip karo veiksmas, bet kaip traktuoti internetines Denial of Service atakas? Ypač kai papildomo galvos skausmo prideda tai, jog labai sunku nustatyti iš kur jos koordinuojamos ir kas yra už jas atsakingas — dauguma atakų veikia per užkrėstus kompiuterius, kurių savininkai dažniausiai net nenutuokia, jog jų įranga naudojamasi piktais tikslais.

O internetinės atakos nėra toks jau ir nekaltas dalykas: Economist mano, jog Estijos ekonomikai jos gali pakenkti daugiau nei Rusijos akcijos nepirkti Estiškų prekių ar nutraukti traukinio Talinas-Sankt Peterburgas maršrutą. Juk jeigu neveikia bankų internetinės svetainės, negalima naudotis elektroninėmis valdžios teikiamomis paslaugomis, ekonominis gyvenimas šalyje turėtų jeigu ne apmirti, tai bent jau žymiai sulėtėti. Kaip sako straipsnyje cituojami estai “jaučiamės kaip grįžę į akmens amžių ir bendraujame su pasauliu per telefoną ir faksą”. Be to, internetinio ryšio sutrikimai trukdo Estijai kovoti ir su Rusijos propagandiniu karu.

Geriausia gynybos priemonė prieš tokias atakas būtų serverių turėjimas ir kitose NATO šalyse. Matyt NATO generolams reikės geriau pagalvoti, kaip apsaugoti aljanso nares nuo kibernetinių atakų.

ATNAUJINIMAS: Apie tai Lietuvoje rašo delfi ir vž.