Anna Politkovskaya: Putin’s Russia

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.

Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.

Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.

Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.

Russia is f*cked up. It has always been.

Juodkalnija

Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai.

Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Kiek kitokį įspūdį paliko tai, jog keliai siauri, prieinantys prie pat vandens, o jokių kelkraščio žymėjimų, tvorelių ar atšvaitų nėra. Kas dešimta mašina važiuoja be valstybinių numerių (dažniau prabangesnės, ir dažniausiai agresyviausios savo vairavimo būdu), naktį visai normalu važiuoti be užpakalinių žibintų ar girtam blaškytis viduriu kelio. O ir kelias kai kuriose vietose tiesiog dingsta — kartais galima vos neįlėkti į metro gylio, dviejų pločio ir dešimties metrų duobę, kuri buvo gal kadaise iškasta kokiems nors vamzdžiams keisti: savaime suprantama, jokio įspėjamojo ženklinimo ar aptvėrimo nematyti.

Galų gale per dvi valandas įveikę apie 100 kilometrų atsiradome mieste pavadinimu Budva, kuriame mūsų turėjo laukti linksmybės ir gerai praleistas laikas. Miestelis kurortinis, bet iš vis dar tvarkomų restoranų galima spręsti, jog turistinis sezonas dar neįsibėgėjęs. Miestelyje daug rusų turistų, muzikos profesionalumas panašus į Palangos Basanavičiaus gatvę, labai sunku susišnekėti angliškai (beje, rusiškai irgi gana painoka). Pavalgėm gana skaniai, bet irgi įdomiai: užsisakius pipirinį kepsnį vietoj tikėtosios jautienos gavau vištienos krūtinėlę, įdarytą kumpiu bei sūriu, tiesa, visgi su pipiriniu padažu. Padavėjas buvo labai juokingas, tad per daug pykti negali.

Visgi Budvoje užtikome ir malonių dalykų: ypač prabangios jachtos stovėjo uoste (vienas kolega netgi teigė, jog viena iš jų prilygsta Bentley markės automobiliui ir verta virš dešimties milijonų dolerių), o atmosfera Budvos senamiestyje, išraižytame labai siaurų gatvelių buvo visai miela: bent jau muzika buvo vakarietiška, ir žmonės jaunesni nei keturiasdešimtmečiai. Tikriausiai potencialo ši šalis turi, bet kol kas dar jis nelabai išnaudojamas.

Tad koks buvo bendras įspūdis apie Juodkalniją apsilankius joje tik vieną naktį? Sakyčiau „mixed“. Iš vienos pusės šalis turi labai daug potencialo, gamta labai graži, senamiestis Budvoje irgi paliko gerą įspūdį (ir jų nacionalinė valiuta — euras!). Iš kitos pusės, šaliai reikia daug investicijų į infrastruktūrą, pritraukti gal kitos klasės turistų segmentą (vos už sienos, Kroatijoje vyrauja pagyvenę britų turistai). Juodkalnijos kaimas atrodo labai skurdus, o ir miestuose dar daug nišų verslui: geriausios parduotuvės, kurias teko matyti buvo degalinės. Economist nesename straipsnyje teigia:

Infrastructure is cracking at the seams, but roads are being resurfaced and a campaign has started to clean up this often garbage-strewn country.

Taigi ši metų senumo valstybė visgi po truputį tvarkosi, o turint noro galima pasiekti nemažai, juolab potencialo yra.

Gintaras Beresnevičius: Paruzija

Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką.

Pati geriausia knygos dalis yra tie dešimt puslapių apie Kauną, kurie labai artimi širdžiai, nes rašoma apie Žaliakalnio dvasią. Tiek aš pats, tiek abu mano tėveliai yra Žaliakalnio vaikai, tad dėl to tiek daug sentimentų ir jaučiau skaitydamas tą knygos dalį. Jei visa knyga būtų parašyta apie tai, laikyčiau ją viena geriausių pastaruoju metu perskaitytų knygų. Deja, tie perliukai (inkliuzai, kaip rašo pats Beresnevičius) gana reti, o knygą būtų galima sutrumpinti kokiais bent jau trimis kartais apkarpant visas man ne visai patikusias ir pabodusias dalis. Bet gal čia tik man taip atrodo.