Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.
Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.
Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.
Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.
Russia is f*cked up. It has always been.