Month: July 2007

Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos.

Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Bet tam reikia labai daug entuziazmo ir pasiryžimo. Beprotiško entuziazmo ir pasiryžimo. Nuo verslo idėjos iki to, kai jau galėsi bent šiek tiek atsipūsti ir gėrėtis pirmaisiais finansiniais rezultatais praeis ne mažiau metai ar du, o per tą laiką reikės išspręsti begales problemų, ir daug visko išmokti: pradedant tuo, kaip tvarkyti apskaitą, gauti paskolą ar samdyti darbuotojus ir baigiant tuo, kaip sukurti marketingo strategiją, pasirinkti tiekėjus ir įrengti pačią kavinę. Kadangi pradžioje būsi verslo naujokas, tai niekas tau nepadės spręsti tavo kilusių problemų: nekilnojamo turto agentai su tavimi nebendraus, bankininkai atsisakys teikti tau paskolas, o tiekėjai reikalaus mokėti pinigus į priekį. Nenuostabu, jog gali trūkti kantrybė ir kilti noras viską mesti ir vėl eiti ieškotis saugesnio ir ne tokio streso kupino darbo. Bet jeigu viską ištversite, jeigu jūsų sukurtas verslas visgi bus gyvybingas, pelnytai galėsite džiaugtis savo darbo vaisiais.

Knygoje man patiko viena mintis: jeigu bandote savo naujajai kompanijai ieškoti tiekėjų, bet tinkamų prekių (Coffee Republic atveju — specialių kavos virimo aparatų bei aukštos kokybės kavos) niekur neįmanoma gauti, reikėtų tai laikyti geru ženklu, kadangi tai reiškia, jog niekas dar nedaro to, ką ruošiasi daryti jūsų kompanija. Tuo metu kai kūrėsi Coffee Republic, Londone nebuvo nei vieno Starbucks tipo kavinių tinklo. Po metų-kitų, jų pridygo gyvas velnias, o tada atsirado ir daug tiekėjų, kure visiems siūlė reikiamas kavavires ir aukštos kokybės kavą. Kai dar nėra konkurentų lengviau įsitvirtinti rinkoje. Tiesa, jūsų verslo idėja turi būti ko nors verta, nes gali būti ir taip, jog konkurentų nėra, nes iš to uždirbti neįmanoma.

Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea.

Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Nors pradžioje Abramovičius buvo lyg ir jaunesnysis Berezovskio partneris, bet paskui viskas gavosi taip, jog jaunėlis perspjovė vyresnįjį. Berezovskis buvo labai artimas Jelcino šeimai, gana atvirai siekė ir politinių postų, buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“. Tačiau knygoje teigiama, jog iš tiesų pilkasis kardinolas Kremliuje buvo Abramovičius, kurio didžiausias talentas yra geras psichologijos išmanymas ir sugebėjimas visur įtikti bei išlaviruoti sudėtingose situacijose. Po Kursko tragedijos Berezovskis, aršiai kritikavęs Putino veiksmus per savo televiziją ORT, neteko Kremliaus malonės, ir jam tenka slapstytis Londone. Tada, gelbėdamas kailį, jis buvo priverstas pigiai parduoti savo Sibneft akcijas Abramovičiui. Tuo tarpu Abramovičius iki šiol dar sėkmingai vykdo verslą Rusijoje ir yra pats galingiausias jos oligarchas, nors ir jis supranta, jog gali ateiti toks laikas, kai teks bėgti nuo Kremliaus persekiotojų. Dėl to dabar jis didžiąją laiko dalį praleidžia Londone arba St. Tropeze Prancūzijos pietuose, yra nusipirkęs Londono futbolo klubą Chelsea, kurį apipylė pinigais. Manoma, jog tai geriausias ir pigiausias draudimo polisas: atsiradus persekiojimams Rusijoje, jis galėtų prašyti prieglobsčio Britanijoje, o britai turėtų jį suteikti, nes jis juk tiek jiems (ar bent jau futbolo klubo sirgaliams) gero padaręs. Tikėtina, jog ir Čiukčijos gubernatoriumi Abramovičius tapo iš išskaičiavimo: per savo valdymo metus jis čiukčiams labdara davė 200 milijonų dolerių (pastatė daug mokyklų, sutvarkė vandens tiekimą, o kiekvieną vasarą visus čiukčių vaikus veždavo prie Juodosios jūros atostogoms), tačiau perkėlęs savo naftos prekybos bendroves į Čiukčijos lengvatines mokesčių zonas sutaupė daugiau nei pusę milijardo dolerių.

Abramovičius kaip asmenybė piešiamas labai uždaras, bet malonus bendrauti žmogus, visur vengiantis viešumos. Jis jaučia aistrą prabangioms mašinoms ir jachtoms: pastarųjų turi bent tris, ir kiekviena jų verta apie 100 milijonų dolerių. Kostiumą ir kaklaraištį dėvi tik ypatingomis progomis, kaip kad gubernatoriaus inauguracija, dažniausiai būna apsivilkęs džinsais ir marškinėliais — vargu ar pamatęs suprasi, jog tai žmogus valdantis virš 10 milijardų dolerių vertės turtą. Bet visgi įtakos Rusijoje jis turi daugiau nei bet koks kitas asmuo, neskaitant pačio Putino.

Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos.

Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Knygoje nagrinėjami aukščiausių kompanijų vadovų laiko planavimo įpročiai, bei bandoma atskleisti, kuo jų darbų organizavimo principai skiriasi nuo kitų mirtingųjų. Man labai patiko aiškus ir paprastas knygos stilius, apsiribojantis tik faktais ir autorės stebėjimų rezultatais, nesistengiama privesti prie kitose panašiose knygose labai dažnai sutinkamų patarimų kaip tobulinti savo asmenybę „kad mąstytum kaip direktorius“ ar nelabai kam tikusių metaforų, kuriomis būtų įmantriais būdais bandoma paaiškinti labai paprastą idėją (tokio pobūdžio knygelėse labai dažnai vietoj to, kad būtų sakoma „deleguok darbus kitiems ir išmok sakyti ne“, rašoma „veik gudriai kaip lapė ir atstatyk spyglius kaip ežiukas“).

Tad kokiais darbo organizavimo principais vadovaujasi aukščiausi kompanijų vadovai? Autorė pateikia šiuos:

• Neleisti kauptis popieriams ar elektroninio pašto žinutėms. Kai tik jie patenka ant darbo stalo, juos reikia atsakyti, išmesti, perduoti kam nors kitam arba išsisaugoti, jeigu manai, jog jų prireiks ateityje.
• Kuo greičiau padaryti sprendimą, nesvarbu, kad jis gal būt bus neteisingas, ir jį reikės keisti ateityje. Nereikia leisti kokiai nors ataskaitai mėtytis ant stalo keletą mėnesių, nes vis nežinai ką su ja daryti: geriau jau iš karto nuspręsti, jog ji neverta tavo dėmesio.
• Labai svarbu yra nepamiršti tau pavestų darbų (follow-up). Jeigu susirinkime paminėjai, jog gali paieškoti vienos ar kitos informacijos, tai jokiu būdu nepamiršk šio pažado, o jeigu tos informacijos nesiseka tau rasti, pranešk apie tai. Svarbiausia, jog neužmestum tau pavestų reikalų.
• Niekada nenaudok elektroninio pašto, kai gali paskambinti telefonu. Telefonu žymiai lengviau ką nors išsiaiškinti ir kyla mažiau nesusipratimų, o be to penkių minučių pokalbis užtruks trumpiau nei penkių paragrafų parašymas elektroniniu paštu.
• Perskambink visiems, kurie tau skambina. Dažnai būsi užsiėmęs, tad negalėsi pakelti telefono, bet būtinai perskambink visiems, kurie tau skambina, geriausiai tuoj pat, kai tik atsilaisvinsi.
• Neįmanoma tobulai suplanuoti savo dienos, o paskui to plano laikytis: dienos bėgyje iškils įvairiausių naujų klausimų, kuriuos reikės spręsti ir atsiras naujų užduočių. Nesistenk įsikibęs laikytis savo dienotvarkės, būk lankstus.
• Bent valandą per dieną praleisk atsiribojęs nuo pasaulio — būtina turėti šiek tiek ramaus laiko, kada galima susikoncentruoti tikrai žinant, jog niekas tau nesutrukdys.
• Nesistenk planuoti kada nuveiksi nedidelius darbus (kaip kad elektroninio pašto pasitikrinimas ar kelių puslapių ataskaitos peržiūrėjimas): juos galima sukaišioti į laisvo laiko tarpelius, kurie atsiranda dienos eigoje be jokio didelio planavimo.
• Stenkis prisiimti tik tuos darbus, kurie tau patinka: visą kitą galima arba deleguoti, arba bent jau dar kartą savęs paklausti ar iš tiesų tas darbas toks reikalingas — gal tos ataskaitos, kurią tenka ruošti kiekvieną penktadienį, niekas neskaito?