Petras Kudaras
Vakar teko su kolega skaityti pranešimą „Verslo žinių“ konferencijoje investavimo klausimais. Kalbėjome apie tai, kaip išsirinkti į kokias kompanijas investuoti, į kokius kriterijus atsižvelgti, bei teigėme, jog visada visko nesuprognozuosi, tad reikia būti pasiruošus netikėtumams.
Pridedu dalį savo prezentacijos skaidrių, kuriose sudėjau šiek tiek informacijos apie įvairius finansinius rodiklius ir jų prasmę. Gal kam bus naudinga.
Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jam labai sudėtinga suvokti tokią abstrakčias sąvokas kaip „atsitiktinumas“ ir „tikimybė“. Kai tik mums pasiseka, mes esame linkę manyti, jog tai dėl mūsų pačių nuopelnų; tuo tarpu, kai atsitinka ne visai taip, kaip planavome, skubame suversti kaltę atsitiktinumui. Taipogi mes mėgstame nesusijusiuose, bet tuo pačiu metu vykstančiuose, įvykiuose įžvelgti (neegzistuojantį) priežastingumą, o visiškai atsitiktiniame duomenų sraute galime nesunkiai rasti dėsningumų. Ir taip atsitinka ne vien prietaringoms bobutėms, bet visiems, netgi mokslininkams, kurie rašo mokslinius darbus: jeigu turi labai daug duomenų, tai vis tiek surasi kokį nors dėsningumą; jeigu tyrinėsi visas 50000 listinguojamų kompanijų akcijų, tai nieko stebėtino, jog atrasi, kad kurios nors iš jų kaina beveik tobulai koreliuoja su temperatūros pokyčiais Mongolijoje.
Atsitiktinumas dažnai būna labai klastingas, jis gali smogti tuo momentu, kai mažiausiai to tikiesi, o ir žvelgiant į praeities stebėjimus, mažai ką galima pasakyti apie ateitį, nes tikimybės, kurios galiojo praeityje, nebūtinai galios ir ateityje. Kitaip tariant, realus gyvenimas (ir finansų rinkos) nėra stalo žaidimas „Monopolis“, kuriame viskas vyksta pagal aiškiai nubrėžtas taisykles, surašytas ant dėžutės nugarėlės — realiame gyvenime nežinai ne vien ką išmesi kitu kauliuko metimu, bet net nežinai, kokios tos žaidimo taisyklės bei kiek tų kauliukų reikės mesti, taigi negali matematiškai paskaičiuoti tikimybių. Finansų rinkose naudojami statistiniai įrankiai (ir didžioji dalis ekonometrijos) yra niekam tikusi, nes per daug supaprastina pasaulio vaizdą, padaro jį panašų į kazino, kuriame tikimybės yra aiškios, bet iš tiesų, viskas daug sudėtingiau: finansų rinkų aprašyti keliomis formulėmis neįmanoma, o paprasti modeliai tik sujaukia žmonėms galvas ir leidžia jiems galvoti, jog jie labai daug išmano. Bent jau iki kitos rinkos krizės, kai prarandama daug pinigų, ir teisinamasi, jog atsitiko “10-ies sigmų” įvykis, kuris teoriškai galėjo atsitikti tik kartą per dešimtis milijonų metų — tikriausiai visgi būtų logiškiau kaltinti modelio sudarytoją ir abejoti jo kompetencija, o ne kaltę versti rinkai, kuri elgiasi ne taip kaip prognozuota.
Nassim Taleb knygoje kliūva ir žurnalistams bei analitikams, kurie iš visiškai atsitiktinių rinkos svyravimų gali surasti kokius nors dėsningumus bei paaiškinimus. Net jeigu vieną dieną akcijų rinkos indeksas pakilo tik 0,2%, tai analitikai bei žurnalistai būtinai ras tam paaiškinimą (rinkos sureagavo į geresnį vienos kompanijos pelno rezultatą arba puse procento nukritusią naftos kainą ir pan.), nors iš tikrųjų toks rinkos indekso pasikeitimas tėra paprasčiausias atsitiktinis triukšmas, o naftos kainos ar vienos kompanijos pelno duomenys tikriausiai turėjo labai mažai įtakos (ar bent kas darė statistinius priežastingumo tyrimus?). Bet visi juk trokšta aiškaus ir paprasto paaiškinimo, nesakysi juk, kad rinkos pakilo be jokios realios priežasties — pasirodysi, jog iš tikrųjų tu nieko apie tas rinkas nežinai.
Nassim Taleb teigia, jog visi mes nelabai ką žinome ir suprantame apie rinkas, ir tik nedaugelis iš mūsų iš tiesų suvokia mūsų žinojimo ribas. Bet tie, kurie tai supranta, turi daugiau šansų išlikti, nes jie neatmeta galimybės, jog rinkos gali pasisukti ir ta linkme, kurios niekas neprognozavo (nekilnojamo turto rinka gali kristi, nors JAV to nebuvo jau kokius 50 metų; akcijos ilguoju laikotarpiu gali uždirbti ir žymiai mažiau nei 9-10% kasmet, kaip tai buvo praeitą šimtmetį; JAV kredito rinkos krizė gali nusitempti ir Lietuvos ekonomiką, nors visi ir teigia, jog fundamentaliai visiškai nėra ko baimintis).
Vakar su kolega pietų metu diskutavom, kiek būtų racionalu, atsižvelgiant į žmogaus pajamas, išleisti asmeninės mašinos pirkimui. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs (bet, va, ieškau, ir niekur nerandu), jog egzistuoja paprasta taisyklė: nenorint per daug išsišokti (ir mašiną laikant daugiausia tik susisiekimo priemone), tavo mašina turėtų būti verta 2-4 mėnesinių atlyginimų. Tiesa, ši taisyklė gal daugiau galioja Vakarų Europiečiams — tarkim, jeigu esi vidutinio lygio specialistas, ir per metus uždirbi €60.000, tai tavo mašina turėtų kainuoti iki €20.000. Už tokią sumą galima įsigyti visiškai naują vidutinės klasės automobilį, taigi, atrodo, jog taisyklė nėra labai toli nuo realybės.
Tik, va, skaičiuojant pagal lietuviškus atlyginimus, gaunasi, jog mums turėtų būti įkandamos tik gana prastos transporto priemonės — bet pasidairius gatvėse galima padaryti išvadą, jog tikriausiai mes santykinai, lyginant su savo pajamomis, išleidžiame automobiliui daugiau nei vakariečiai. Mano paties mašina, kurią visai neseniai nusipirkau, nepatenka į šios taisyklės rėmus (nors išsišoka ne tiek jau ir daug). Tiesa, sutinku, jog dažniausiai nauji automobiliai perkami lizingu, bei „ant įmonės“, tad šiek tiek keičiasi jų finansavimo ekonomika, o tai leidžia įsigyti prabangesnį modelį.
Kadangi niekur neradau, kur aš šią taisyklę esu skaitęs, tai negaliu pasakyti, kuo ji grindžiama, tačiau prieš perkant mašiną visada verta prisiminti, jog automobilis nėra investicija, tai turtas, kuris greitai nusidėvi, tad geriausia jam pernelyg daug pinigų neskirti.
Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų.
Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes. Minsky savo laiku nebuvo labai populiarus tarp akademikų — tuo metu vyravo darni efektyvios rinkos teorija, o į jos priešininkus rimtai nebuvo žiūrima.
Minskio momentas yra ta situacija rinkoje, kai sprogstantis finansinis burbulas priverčia per daug užsiskolinusius investuotojus skubiai parduoti net ir apdairias investicijas (kurios nebuvo spekuliacinės) tam, kad padengti savo skolas: toks paniškas turto išpardavimas stipriai sukrečia visas finansų rinkas, bei staiga žymiai padidina grynųjų pinigų poreikį. Dėl pastarosios priežasties dažniausiai tenka įsikišti ir centriniam bankui — tam kad palaikytų bankinės sistemos stabilumą.
Minsky idėjos gana paprastos: kai ekonomika auga, ir visi gerai gyvena, kyla noras daugiau skolintis ir prisiimti daugiau rizikos investuojant; kuo ilgiau užsitęsia tokio gero gyvenimo laikotarpis, tuo daugiau imama rizikuoti, imti daugiau paskolų (iš dalies ir dėl to, jog pradedama galvoti „šį kartą bus kitaip, ekonomika amžinai nepaliaujamai augs“). Iki to momento, kai paskolų našta tampa tokia didelė, jog turto generuojamos pajamos nebeatsveria paskolų, už kurias buvo pirktas tas turtas, palūkanų — tada tokio turto staiga norima atsikratyti, kad būtų galima padengti paskolas, o tai stipriai numuša (pradžioje spekuliatyvaus, bet krizei plintant, ir viso kito) turto kainas. Tada, kai paskoloms padengti staigiai parduodamas ne vien spekuliatyvusis turtas, ir kai rinkoje jaučiamas didelis grynųjų pinigų trūkumas (niekas nenori pirkti, visiems reikia grynųjų), galima teigti, jog atėjo Minskio momentas (bent jau taip akademiškai vadinama ši situacija).
Minsky tikriausiai pritartų Minskio momento gydymo vaistams, kuriuos ruošia Federalinių Rezervų sistema — labai svarbu sustabdyti krizės plėtimąsi, o tai galima padaryti didinant likvidumą ir grynųjų pinigų pasiūlą (tiek per mažinamas palūkanas, tiek per pinigų kiekio finansų sistemoje valdymą). Nors tai tikriausiai nepadės ilguoju laikotarpiu: investuotojai, pamatę, jog nuo didelių nuostolių juos vis tiek apsaugos centrinis bankas, vėl ims drąsiau skolintis, ir po keleto metų vėl grįšime į tą patį Minskio momentą.
Kuo ypatingi anglų papročiai, ir kuo jie skiriasi nuo viso likusio pasaulio? Antropologė Kate Fox savo knygoje „Watching the English“ detaliai aprašo savo keleto metų stebėjimų rezultatus: pradedant tuo, kodėl anglai mėgsta rikiuotis į eiles, labiau nei vaikus myli šunis, laiko vulgariu dalyku kalbėti apie pinigus ir baigiant detalia procedūra kaip teisingai reikia užsisakyti pintą alaus bare, pastatyti alaus barmenui (tiesiog arbatpinigių palikti nemandagu) ir kalbėti apie orą. Kadangi kelis metus teko gyventi tarp anglų, tad kas keletą puslapių vis galėjau linkčioti galvą panosėje murmėdamas „taip, taip, man irgi pasirodė keista, kodėl jie taip daro, o, pasirodo, tam yra antropologinis paaiškinimas“. Gali būti, jog keletas tų angliškų įpročių nepastebimai prilipo ir man pačiam: net ir gavęs labai puikią dovaną, kuria tikrai labai džiaugiuosi, stengiuosi nešokinėti iš džiaugsmo ir nekrykštauti — kažkaip visgi atviras jausmų reiškimas šiek tiek vulgarus įprotis, rodantis, jog esi neišlaikytas ir neišauklėtas (ar geriausiu atveju priklausai darbininkų klasei ;)
Pats pagrindinis anglų nacionalinis bruožas, kaip teigia autorė, yra social dis-ease — susikaustymas bendraujant. Anglai tiesiog nemoka bendrauti, ypač su nepažįstamais žmonėmis, o jų visi keisti įpročiai dažniausiai kyla iš šio bruožo. Kai anglai bendraudami jaučiasi nejaukiai (o būtent taip jie dažniausiai ir jaučiasi, kai tik bendrauja), jie tampa perdėtai mandagūs, uždari, arba kaip tik, garsūs, įžūlūs, netgi linkę į muštynes (antrasis variantas galioja tada, kai bendravimui palengvinti suvartojama daug alkoholio). Kadangi anglai patys nelinkę bendrauti, tai jie labai gerbia ir kitų žmonių privatumą, patys niekada nesistengia pradėti pokalbio: pokalbį galima užmegzti tik tam tikrose vietose (kaip kad prie baro aludėje) ir tik tam tikromis temomis (dažniausiai tik apie orą).
Su savo bendravimo trūkumais anglai dažniausiai kovoja į pagalbą pasitelkus humorą. Kitose kultūrose yra gana griežtai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis galima juokauti, tuo tarpu anglai juokauja visur ir visada: ironiškas požiūris, cinizmas, sentimentalumo pašiepimas, ar tiesiog not taking yourself too seriously neatsiejami nuo anglų bendravimo. Dažniausiai net negali suprasti, ar čia jie sako tiesą, ar juokauja. Taip pat anglams svarbu neišsišokti, vengti kokių nors ekscesų — iš dalies iš to kilęs ir anglų tolerantiškumas: net jeigu anglui kas ir stovi užmynęs ant kojos, jis per daug iš to tragedijos nedarys, tiesiog, atsiprašęs, bandys mandagiai atkreipti dėmesį į situaciją. Bet ne per daug įkyriai ir energingai, kadangi tai galima palaikyti išsišokimu. Ir lygiai taip pat visose gyvenimo srityse: didelis turto demonstravimas laikomas išsišokimu (kalbantis su turtingais anglais kartais atrodo, jog jie nuolat atsiprašinėja apie tai, kad turi daug pinigų arba skundžiasi, kaip sunku su jais susitvarkyti), lygiai taip kaip ir labai geras mokymasis mokykloje (tėvai, kalbėdami apie savo vunderkindus vaikus būtinai daugiau laiko skirs kalboms apie tai, kaip tie vaikai visai nemoka žaisti regbio ir nesupranta kaip susirasti draugų).
Užtat anglai labai gerai moka apsimesti, jog visi esame lygūs — jie netgi patys beveik tuo tiki (kol neateina laikas skirstyti žmonių į klases). Bare barmenui nepridera palikti arbatpinigių, nes tai lyg ir parodytų, jog jis atlieka tau apmokamą paslaugą; užtat pridera jam nupirkti alaus — taip parodai, jog jis yra tavo kompanijos dalis, su kuriuo tau miela išlenkti vieną ar kitą bokalą. Bendraujant su bet kokiu pardavėju teks apsikeisti bent kokiais trimis „ačiū“ ir „prašau“, kol galų gale nusipirksi tai, ko norėjai — ir visa tai parodyti, kad pirkėjas ir pardavėjas yra lygūs, niekas niekam paslaugos nedaro.
Dar viena labai svarbi anglų savybė yra Nulėpausiškumas (žodis kilęs nuo to vargšo asiliuko iš Mikės Pūkuotuko nuotykių) — visur ir visada anglams pridera skųstis, bet ne tam, kuris yra tavo nelaimių priežastis, o visiems kitiems. Todėl, jeigu kas nors Anglijoje užlenda į eilės priekį, kiti stovintieji eilėje pradės žvilgčiotis ir skųstis vienas kitam apie įsibrovėlį („Typical!“), tačiau tikriausiai niekas netars nei žodžio pačiam įsibrovėliui. Tiesa, jeigu įsibrovėlis anglas, jis tikriausiai išgirdęs šurmulį susigės ir bandys atitaisyti situaciją („atsiprašau, nepastebėjau, kad čia stovėjote“), o tada jau susigės murmėti pradėję eilės nariai, ir tikriausiai netgi užleis įsibrovėlį („ne, ne, tai nieko, eikite“ balsu, o mintyse „velnias, išsišokau“). Murmėti ir bėdavoti galima apie bet ką: apie jaunimą, apie tai, kaip nyksta tradicijos, apie tai, kad sulūžo kavos aparatas, apie tai, jog kava karšta, apie tai, jog kava per saldi, apie blogą traukinių tvarkaraštį ir dar bet ką. Net jeigu nėra apie ką murmėti, galima murmėti apie blogą orą. Tiesa, su šiuo bėdavojimu nereikėtų persistengti: tas, kas iš tiesų labai nuoširdžiai murma, yra nemėgstamas. Murmėti reikia su humoru (jis juk visada lygi anglus) ir šiek tiek parodijuojant — jeigu 10 minučių pavėlavo traukinys, tai būtų tinkama pajuokauti, jog jis visai punktualus, nes, girdėjote, jog kaimynui teko laukti tris paras.
Nepaisant visos apsimestinės lygybės, nemažai anglų įpročių priklauso ir nuo socialinės klasės, kuriai jie priklauso. Daugiausiai leidžiama darbininkų (working class) bei aukščiausiajai (upper class): pirmiesiems, nes iš jų nieko nesitikima, o antriesiems, nes jiems nusispjaut į tai, ką mano žemesnės klasės. Dėl to, darbininkų klasė važinės su neplautais paprastais automobiliais, o vidurinė klasė turės išblizgintus ir gerai prižiūrėtus šiek tiek prabangesnius (aukščiausioji klasė važinės neplautais senais 60-ųjų kabrioletais). Darbininkų klasės namuose nerasi daug tvarkos, tuo tarpu vidurinė klasė juos labai prižiūrės: visos užuolaidos bus pritaikytos prie baldų, vyraus geras šiuolaikinis stilius (aukščiausioji klasė baldų neperka, jie mano, jog baldai turi būti paveldimi). Darbininkų klasės tualetuose pasiskaitymui bus padėta keletas lengvo skaitymo žurnalų ar šiaip juokingų knygučių, vidurinė klasė bus ten įrengusi visą bibliotekėlę, kurioje bus sudėtos ir ne visai lengvos knygos — kad netyčia užsukę svečiai galėtų suprasti, kokie visgi išprusę yra namų šeimininkai (aukščiausiosios klasės tualetuose bus galima rasti kokių nors keistų senoviškų žurnalų, kaip kad kokiais nors 1950-ųjų žurnalo apie kaimo gyvenimą numerį, kuriame namo šeimininkė nufotografuota su vestuvine suknele; tualeto sienos gali būti apkabinėtos šeimininkų universiteto diplomais — lyg ir pasigyrimui, bet kartu ir ironiškoje, tam puikiai tinkamoje vietoje — tualete virš puodo).
Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.
Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)
Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.
O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.
Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.
Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.
Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:
I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.
Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.
Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).