Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.

Economist Intelligence Unit: ar finansų krizė paskandins pasaulio ekonomiką?

Finansų rinkoms laukiant rytojaus Federalinių Rezervų sistemos sprendimo dėl palūkanų normų mažinimo (rinka mažų mažiausiai tikisi palūkanų sumažinimo bent jau 25 baziniais punktais, arba kitaip tariant 0.25 procentinio punkto) Economist Intelligence Unit (EIU) išleido ataskaitą, kurioje išdėsto savo nuomonę apie tai, kaip turėtų vystytis ekonomika artimiausioje ateityje. Ataskaitos pavadinimas — „Heading for the rocks: Will financial turmoil sink the world economy?“ — atrodo, jog nelabai ką gero žada.

Ekonomikoje burbulai dažniausiai sprogsta palikdami nemažus nuostolius, o dabartinis JAV nekilnojamo burbulo sprogimas nėra išimtis: bankai ir investuotojai, kurį laiką ignoravę riziką bei laisva ranka skolinę lėšas, ir tuo pačiu galvodami, jog nekilnojamo turto kainos gali tik kilti, dabar turėtų likti nusvilę rankas. Skolininkams negrąžinant būsto paskolų, finansų sistemoje prasidėjo panika, kuri gali turėti neigiamų pasekmių ir visai pasaulio ekonomikai.

Nekilnojamo turto burbulai kyla ne taip jau retai, tačiau šį kartą burbulas neapsiriboja tik kuria nors viena valstybe: į JAV nekilnojamo turto rinką investavo ne vien tik JAV investuotojai. Vos ne kas savaitę galima išgirsti, kad dėl JAV nekilnojamo turto krizės su sunkumais susiduria vienas ar kitas Vokietijos, Anglijos, ar net Kinijos bankas. Toks rizikos išskaidymas po visą pasaulį nėra blogas dalykas, tačiau nereikia pamiršti, jog rizika nedingsta, ji tik paskirstoma po visą pasaulį, ir, gali būti, jog su ja reikės tvarkytis tiems, kurie nelabai išmano kaip tai daryti: jeigu anksčiau paskolas išdavę bankai dažniausiai ir prisiimdavo su jais susijusią riziką, tai dabar per supakuotus finansinius instrumentus, ta rizika dažnai „nusėda“ tiek į pensijų fondų, tiek į draudimo kompanijų ar hedge fondų portfelius. Šiais laikais, jeigu skolininkas bankrutuoja, kenčia ne vien tik bankas — nuostolių gali patirti ir žymiai mažiau patyrę ir menkiau apie kredito riziką nutuokiantys investuotojai.

Tad kas bus su pasaulio ekonomika? EIU mato tris scenarijus:

  1. vienas iš scenarijų, kuris, EIU nuomone, gali įvykti su 30% tikimybe, piešiamas darant prielaidą, jog JAV, net ir pinigų politikos pagalba, nesugebės išvengti recesijos, kuri bus jaučiama ir likusiame pasaulyje. Tokiu atveju tikėtina, jog stipriai kris rizikingų finansinių instrumentų kainos; akcijoms prognozuojamas 20% nuosmukis; bankai bus priversti likviduoti iš savo balansų rizikingas skolas, kas dar labiau smukdys kredito rinką. JAV ekonomikos augimas sulėtėtų iki 0.2% 2008-aisiais metais, o kompanijos už JAV ribų turėtų susitaikyti su sunkesnėmis skolinimosi sąlygomis ir padidėjusia rizikos premija (kas reiškia, jog akcijos turėtų pigti ne vien JAV, et ir už jos ribų); į JAV eksportuojančios kompanijos sunkiau kovotų dėl rinkų, nes sumažėtų JAV vartotojų apetitas.
  2. pagrindinis scenarijus, kuriam priskiriama 60% tikimybė, teigia, jog finansų krizė greitai bus suvaldyta pinigų politikos priemonėmis (t.y. Federalinė Rezervų sistema agresyviai sumažins palūkanų normas, o tai rinkas ištrauks iš duobės).
  3. bet gali būti ir labai blogai, nors to tikimybė tėra tik 10%. Jeigu JAV ekonomika patiria nuosmukį, o pinigų politika nesuveikia, likusio pasaulio ekonomikos augimas taipogi gali labai stipriai sulėtėti. Nors, EIU nuomone, tokio scenarijaus tikimybė nedidelė, bet visgi toks įvykių susiklostymas turėtų labai didelių bei ilgalaikių pasekmių pasaulio vystymuisi, tad nevertėtų į jį numoti ranka.

Michael Covel: Trend Following

Tiesą sakant šia knyga labai nusivyliau, nors paėmiau ją į savo rankas stengdamasis neturėti jokių blogų išankstinių nuostatų: joje tikėjausi rasti bent kokių nors įtikinamų argumentų apie „trendo sekimą“ ir bent jau neblogą logišką paaiškinimą, kodėl jis turėtų būti rinkoje veiksmingas. Deja, deja, visa tai, ką radau tebuvo šiek tiek primenantys religinius svaičiojimus rašiniai („tu turi tikėti trendu ir religingai juo sekti, niekada neišsižadėti savo spekuliavimo sistemos, kad ir kokia ji trumpuoju laikotarpiu atrodytų nesėkminga“ ir pan.) Negana to, autorius bent jau pusę knygos paskiria tam, kad pašieptų kitus rinkos dalyvius, kurie nesinaudoja „trend following“ filosofija ir mano, jog ji nėra geriausias investavimo būdas — kai kuriais atvejais iš autoriaus pusės tai beveik perauga į ad hominem atakas ir argumentacijos klaidas.

Kiek daug galima pasakyti jau vien apie pirmąjį grafiką knygoje, kurioje vaizduojamas sintetinis indeksas iš trijų geriausių „trendo sekėjų“ portfelių grąžų, kuris parodo, jog tūkstantis dolerių, investuotas 1985-aisiais iki 2003-ųjų būtų priaugęs iki 48000, kai tuo tarpu Standard&Poor’s indekso investicijos būtų priaugusios tik iki 6000 dolerių. Autoriui kažkaip nepavyksta suvokti, jog jeigu atrinktum kelis geriausius fondus iš bet kokio stiliaus investuotojų grupės, jų investavimo rezultatai turėtų būti žymiai geresni nei vidutinė rinkos grąža — ir visa tai labai paprastai galima paaiškinti paprasčiausiu atsitiktinumu.

Kaip galite suprasti, knyga likau nesužavėtas. Bet vis dar esu pasiryžęs perskaityti kokią nors rimtesnę ir normalesnę knygą apie „trendo sekimą“, jeigu tik tokia egzistuoja. Gal turite pasiūlymų?

David Allen: Produktyvaus darbo paslaptys

David Allen knygos „Produktyvaus darbo paslaptys“ originalų leidimą, pavadinimu „Getting things doneesu perskaitęs prieš kelis metus. Tada ją norėjau perskaityti, nes pusė angliškosios blogosferos buvo užsikrėtusi GTD manija. Netgi aš pats keletą kartų esu bandęs įdiegti knygoje aprašomą darbų planavimo sistemą į savo gyvenimą, bet dažniausiai po kiekvieno bandymo entuziazmas išblėsdavo gana greitai — sistema atrodė labai sudėtinga, tad užtekdavo keletą kartų nuo jos nukrypti ir sugrįžti prie jos jau tapdavo sunku.

Nepaisant to, pamatęs knygyne lietuvišką knygos vertimą, nesusilaikiau jo nenusipirkęs. Knygos vertimas, kaip, deja, jau įprasta šiais laikais, ganėtinai prastas, nors yra tekę skaityti ir prastesnių. Bet labiausiai mane nustebino, jog lietuviškame vertime nėra nei vienos (!) iliustracijos ar schemos, nors netgi tekste galima sutikti frazę „kaip matome iš šios schemos…“ Nežinau, ar čia leidėjų ir redaktorių aplaidumas (o jeigu iš tiesų tai aplaidumas, tai tokio masto aplaidumą retai sutiksi), bet, sakyčiau, be schemos, kuri nupiešia David Allen darbų tvarkymo sistemą (o ji ne tokia ir paprasta), skaitytojas turėtų likti visiškai nieko nesupratęs. Na, nebent jo galvoje liks tik keli padriki patarimai:

  • Jeigu manote, jog darbą atlikti užtruks mažiau nei dvi minutes, imkite ir iš karto jį atlikite — netraukite jo į neatliktų darbų sąrašą.
  • Nerašykite į neatliktų darbų sąrašą tokių abstrakčių dalykų kaip „žieminės padangos“: pagalvokite, ką pirmiausia reikia nuveikti, kad savo mašinai pakeistumėte ratus. Tikriausiai jums reikia paskambinti į autoservisą arba panaršyti internete žieminių padangų kainų — būtent tokį konkretų veiksmą ir užrašykite į darbų sąrašą.
  • Į kalendorių veskite tik susitikimus ir priminimus, susijusius su kuria nors diena, nerašykite ten neatliktų darbų sąrašo.
  • Nepamirškite užsirašyti visų darbų ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti, kad ir kokios paprastos ar kvailos jos atrodytų. Vėliau, savaitės apžvalgos metu, galėsite jas visas peržiūrėti ir nuspręsti ką įgyvendinti, o ko ne.
  • Kiekvieną savaitę peržiūrėkite susikaupusius darbus, pagalvokite ką turite nuveikti, kad priartėtumėte prie savo gyvenimo tikslų (aišku, juos reikia turėti ;)

Doleris ir Afrikoj doleris? Gal jau nebe…

Paskutinėmis dienomis JAV dolerio kursas, lyginant su kitomis šešiomis likvidžiausiomis valiutomis, nukrito į žemiausią tašką per 15 metų (šaltiniai: Bloomberg, FT). Nors JAV dolerio silpnėjimas dėl „deficitų dvynių“ jau buvo prognozuojamas seniai (bent jau pamenu tokias analitikų prognozes nuo 2004-ųjų — t.y. mano darbo finansų rinkose pradžios), visų mintys krypdavo į faktą, jog pasaulio centriniai bankai rezervus daugiausiai laiko būtent šia valiuta, o pinigams plaukiant į naftą parduodančias šalis bei Kiniją, dolerių paklausa iš tų šalių centrinių bankų turėtų didėti, ar bent jau labai nemažėti. Prieš metus-kitus centriniams bankams kilo noras daugiau savo atsargų laikyti ir kitomis valiutomis (pirmiausia euru), bet dažniausiai eurais buvo laikomos tik naujai gaunamos įplaukos, niekas nebandė staiga savo dolerinių rezervų (kurių pas užsienio centrinius bankus yra susikaupę už 2200 milijardų dolerių) pakeisti į kitas valiutas. Iki šiol.

Per rugpjūtį JAV vyriausybinių obligacijų, kurių nuosavybė priklauso užsienio centriniams bankams, suma sumažėjo net 3,8%, o tai reiškia, jog užsienio centriniai bankai rekordiškai staigiai bandė atsikratyti JAV obligacijų (ir, tikriausiai, gautus dolerius išsikeisti į kitą valiutą, nes bankų rezervai dažniausiai išimtinai laikomi skolos vertybiniais popieriais). Tarp pardavėjų buvo ir Kinija, ir Japonija — jos abi turi daugiausiai rezervų JAV valiuta.

Tad kas bus su doleriu? Numatomas JAV ekonomikos lėtėjimas optimizmo neprideda, nors jis gal būt ir galėtų sumažinti einamosios sąskaitos deficitą. Tačiau svarbiausia, jog jeigu iš tiesų užsienio centrinių bankų apetitas doleriui smarkiai sumažėjo, galima būtų prognozuoti tolimesnį JAV dolerio silpnėjimą bei ilgesnės trukmės obligacijų palūkanų normų kilimą, netgi atsižvelgiant į tai, jog Federalinė rezervų sistema tikriausiai labiau linkusi palūkanų normas mažinti nei didinti. Vieno 2006-aisiais metais daryto FED tyrimo metu prieita prie išvados, jog jeigu užsienio centriniai bankai nustotų pirkti JAV dolerį, palūkanų normos JAV turėtų padidėti 0,9 procentinio punkto.