Praėjusią savaitę pirmą kartą teko lankytis Serbijoje, kur dalyvavome vienoje konferencijoje ir susitikome su keletu kompanijų. Bendras šalies įspūdis buvo šiek tiek geresnis nei prieš savaitę patirtas Bosnijoje, bet tai nenuostabu, kadangi Serbija buvo Jugoslavijos centras, tad jų išsivystymas ir turėtų būti didesnis.
Vietiniai kompanijų atstovai ir brokeriai labai tiki Serbijos ekonomikos augimu (Kosovo problema berods per dvi dienas nebuvo paminėta nei karto, o jei ir buvo paminėta, tai tik prabėgomis), nors toje Serbijos ekonomikoje problemų visgi netrūksta. Visi Serbijos bankai kartojo, jog centrinio banko restrikcinė politika neleidžia jiems augti tiek sparčiai kaip jie norėtų, kadangi reikia daryti labai didelius atidėjimus (kapitalo pakankamumo santykiai Serbijos bankuose kartais siekia ir apie 30%), o plėtrai finansuoti reikia leisti naujas akcijų emisijas. Berods nei vienas serbų bankas nėra išleidęs obligacijų emisijos, ar skolinęsis lėšas iš užsienio bankų — iš dalies tai gal ir gerai esant pasaulinei kredito krizei, bet kartu ir parodo, kiek išsivysčiusi yra Serbijos bankų sistema (net ir Gruzijoje bankinė sistema atrodo žymiai sudėtingesnė). Serbijos ekonomikoje didelę reikšmę vaidina euras — kai kuriuose bankuose iki 85% indėlių laikoma užsienio valiutomis, o ne vietiniu dinaru; paskolos taipogi dažniausiai išduodamos eurais.
Tiesa, susitikome ne vien su bankais. Tik susidarė įspūdis, jog dauguma likvidžių bendrovių pakankamai brangios ir jų spartaus augimo perspektyvos ateityje ganėtinai įvertintos. Nors, kita vertus, Belgrado biržoje kotiruojama apie 1600 bendrovių, tad jeigu nebaisu pirkti ne itin likvidžias pozicijas, tam tikrų perliukų tikriausiai įmanoma atrasti. Juolab jog tokiose rinkose neretai atsitinka taip, jog investuotojų pastebėtos nelikvidžios, bet įdomios akcijos greitai tampa gana likvidžiomis.