Month: November 2007

Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Ekonomika, Trupiniai

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Paskaitos apie diskontuotus pinigų srautus medžiaga

Darbas, Investicijos, Trupiniai

Vakar teko vesti paskaitą spekuliantams apie diskontuotų pinigų srautų kompanijų vertinimo metodą (Asociacija „Spekuliantai“ rengia daug įvairių seminarų investavimo temomis). Tema sausoka, nuobodoka ir pilna skaičių bei techninių detalių, bet gal būt kam nors mano skaidrės bus naudingos. Nežinau, kiek ta paskaita buvo naudinga jos klausiusiems, bet aš jai besiruošdamas tikrai nemažai sužinojau ;)

Parsisiųsti skaidres.

Citatų autorystės klaida „Verslo žiniose“

Gyvenimas, Lietuva, Trupiniai

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.

Vieno lito aukcionas

Ekonomika, Trupiniai

Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).

Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus. Bet čia aukcionas nesibaigs, kadangi pasiūlęs antrą didžiausią kainą (tarkime, 98 centus) racionaliai mąsto taip: jeigu laimės tas, kas pasiūlė 99 centus, tai jis išloš 1 centą (1.00 Lt prizas minus 0.99 Lt siūlymas), tuo tarpu aš prarasiu savo 98 centus, kuriuos siūliau, už tai nieko negaudamas. Taigi, racionalus 98 centus pasiūliusio dalyvio sprendimas yra didinti siūlymą iki 1.00 Lt — nors prizas lygiai tokio pačio dydžio, bet „išeiti ant nulio“ yra geriau nei prarasti 98 centus.

Dabar lygiai tokia pačia logika naudojasi ir tas, kuris siūlė 99 centus: jeigu jis dabar leidžia laimėti pasiūliusiam vieną litą, tai jo nuostolis sieks 99 centus. Todėl jam atrodo racionalu didinti siūlymą virš 1.00 lito — jeigu jis pasiūlo 1.01 ir laimi, tai jo nuostolis bus tik vienas centas (1.00 Lt prizas ir 1.01 Lt siūlymas), o tai geriau nei prarasti 99 centus. Deja, lygiai tokia pačia logika turėtų naudotis ir racionalus jo priešininkas ir vėl padidinti kainą. Jeigu abu priešininkai sprendimus priima racionaliai, tai dėl vieno lito jie turėtų varžytis tol, kol vienas iš jų nebankrutuotų. Pradžioje jų strategija rėmėsi išlošio maksimizavimu, o vėliau — nuostolio minimizavimu.

Šį aukcioną sugalvojo ekonomistas Martin Shubik: jis atrodo labai paprastas, ir, iš pirmo žvilgsnio racionalūs dalyviai turėtų iš jo uždirbti (nes vieno lito prizas yra realus). Be to, visi dalyviai dalyvauja šiame aukcione savanoriškai ir nieko neverčiami. Nepaisant to, standartiniai lošimų teorijos įrankiai negali pasakyti, kada iš tiesų reikėtų abiems dalyviams sustoti ir susitaikyti su pralaimėjimu.

(Tiesa, jeigu kalbame apie diskrečias vertes, tada racionaliausia būtų pirmam aukciono dalyviui iš karto siūlyti 99 centus, kad antras dalyvis nebeturėtų paskatų siūlyti aukštesnės kainos. Bet jeigu kalbame apie tolydžias kainas ir kas nors gali pasiūlyti 99.5 cento, aukcionas vis dar tęsis be galo.)

Ludwig von Mises: Ekonominė politika

Ekonomika, Knygos

Iki šiol man labiausiai esančiu prie širdies ekonomistu buvo Friedrich Hayek, bet vakar paskaitinėjęs jo mokytojo Ludwig von Mises paskaitų užrašus supratau, jog tikriausiai turiu naują favoritą.

Ludwig von Mises yra naujosios austrų ekonominės mokyklos pradininkas, vienas iš didžiųjų liberalizmo (jo paties išsireiškimu, „liberalizmo XIX amžiaus prasme“) mąstytojų. Jo nuomone, žmogaus laisvė yra didžiausia vertybė, o tikrosios laisvės negalima pasiekti, jeigu tuo pačiu metu nebus užtikrintos visos laivės: žodžio laisvė, judėjimo laisvė, ir laisva rinka. Žodžio laisvė neįmanoma, jeigu rinka yra bent kiek valdoma valstybės, kadangi tada valstybė gali ekonominėmis priemonėmis spręsti, ką galima spausdinti, o ko ne. Valstybė bet kokiu atveju yra blogas verslo savininkas, kadangi ji neturi paskatų tą verslą daryti efektyviu ir pelningu — valstybiniai verslai nebankrutuoja, nes jiems pritrūkus pinigų, visada galima pakelti mokesčius. Valstybė turi tik vieną prievolę: užtikrinti saugumą ir nuosavybės teises, tuo tarpu visos kitos funkcijos turėtų būti patikėtos laisvajai rinkai.

Bet koks valstybės intervencionizmas ar protekcionizmas yra žalingas visuomenei, kadangi iškraipo rinkos mechanizmą ir sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Tarkime, esant infliacijai (kurios šaltiniu Ludwig von Mises laiko blogą ir ekspansyvią tos pačios valdžios monetarinę politiką), valdžia nori įtikti rinkėjams ir nustato, jog pieno kainos nuo šiol negali didėti (nustato kainų lubas). Nors valdžios noras buvo, jog visiems piliečiams pienas būtų prieinamas, bet iš tiesų tokio sprendimo pasekmė bus visai kitokia: atsiras pieno trūkumas. Nes jeigu pieno bendrovei pieno litrą pagaminti kainuoja 3 litus, tai ji nepardavinės jo po 2,50 lito, nors tokia kaina ir bus nustatyta valstybės. Taigi, tokios politikos pasekmė gali būti tik eilės prie pieno ir mažesnis pieno suvartojimas. Panašiai yra ir su subsidijomis tam tikriems produktams ar kitokiomis protekcionizmo apraiškomis: tarkime, jog valstybė moka subsidijas cukrinių runkelių augintojams, kurių veikla be subsidijų būtų nuostolinga. Bet juk šios subsidijos yra pinigų nusavinimas mokesčių pavidalu iš visų piliečių ir jų perdavimas išrinktajai grupei (runkelių augintojams), kurių veikla yra nuostolinga. Taip sumažinamos cukraus kainos, o visi piliečiai yra verčiami naudoti daugiau cukraus nei jie norėtų jo vartoti laisvos rinkos sąlygomis, be valdžios įsikišimo, o kitoms prekėms lieka mažiau lėšų.

Ludwig von Mises nuomone, socializmas negali veikti jau vien dėl to, jog jame nėra kainų mechanizmo, todėl gamintojams ir vartotojams neįmanoma tiksliai žinoti, kiek ko reikia gaminti ir vartoti. Centrinis plano komitetas niekuomet negalės iki mažiausių smulkmenų visko suplanuoti. Tuo tarpu laisvojoje rinkoje egzistuojanti kaina yra ta vienintelė informacija, kurios užtenka gamintojams nuspręsti, ar jiems apsimoka imtis vienos ar kitos veiklos — visa ekonomika susidėlioja valdant šiai „nematomai rankai“ ir neatsitinka taip, jog truktų vienų ar kitų prekių.

Liberalios laisvės idėjos neturėtų apsiriboti ekonomika:

Tarkime, jog būtų gerai apsaugoti žmones nuo žalos, kurią jiems daro besaikis gėrimas ar rūkymas. Tačiau jums kartą tai pripažinus kiti žmonės sakys: ar kūnas yra viskas? Ar žmogaus sąmonė nėra daug svarbesnė? Ar ne žmogaus protas yra tikroji žmogiškumo dovana, tikra žmogiškoji savybė? Jeigu suteikiate valdžiai teisę spręsti, kaip naudoti žmogaus kūną — ar leistina rūkyti, ar leistina gerti, tai nieko negalite atsakyti tiems, kurie pareiškia: „Protas ir dvasia svarbiau už kūną, ir žmogus kur kas labiau save žaloja skaitydamas blogas knyga, klausydamas blogos muzikos, žiūrėdamas blogus filmus. Tad valdžia privalo apsaugoti žmones nuo šių klaidų“.

[…] Jeigu kartą pripažįstate, kad valdžia turi kontroliuoti svaigalų vartojimą, tai ką galite atsakyti tiems, kurie sako, jog knygų ir idėjų kontrolė nėra dar svarbesnė?

Laisvė iš tikrųjų reiškia laisvę klysti.

OMG! Kuriamas naujas komentarų filtras!!!1

Trupiniai

Šios dienos Fortune užtikau labai įdomų straipsniuką apie tai, jog kuriamas naujas filtras interneto komentarams, kurio užduotis bus atsijoti nereikšmingus ir mažai prie intelektualaus diskurso prisidedančius žmonių pasisakymus (tokio filtro tikrai reikėtų vos ne kiekvienai masiškesnei interneto svetainei). Jeigu interneto svetainė naudojasi tokiu filtru, o joje bandai palikti nelabai prasmingą komentarą („OMG! First post!“), gausi pranešimą, jog tavo komentaras per mažai intelektualus, ir teks bandyti jį perfrazuoti kaip nors prasmingiau.

Pasirodo, sukurti tokį filtrą ne taip jau paprasta. Tarkim, filtruoti nepageidaujamas reklamas (spamą, arba visiškai lietuviškai — brukalą) nėra sudėtinga, nes jose dažniausiai figuruoja tie patys raktiniai žodžiai, tuo tarpu atskirti, ar komentaras yra pakankamai protingas, kad jis galėtų būti įdomu ir kitiems skaitytojams, yra žymiai sudėtingiau. Neužtenka tik atmesti komentarus, kuriuose pilna gramatinių klaidų ar neteisingai pavartotų žodžių: intelektualūs žmonės dažnai naudoja ironiją, tad kartais ironizuodami jie specialiai gali nesilaikyti kalbos taisyklių, parodijuoti. Nors filtro kūrėjai teigia, jog tam tikrų vis tiek pasinaudoti tam tikrais dėsningumais: tarkim, ironizuodami žmonės nutęsia balses („Yeaaaah…“), tuo tarpu niekinių komentarų autoriai prideda nereikalingų priebalsių („This is so amazinggggg!“). Be to, jeigu komentare yra teisingai pavartotas koks nors žodis, kurio rašyba yra itin sunki („zucchini“), tikriausiai visas komentaras yra vertingas, nors jame yra daug kitų rašybos klaidų.

Projektą galima rasti adresu http://stupidfilter.org/. Gaila, jog jo duomenų bazė pradžioje bus tik angliška.

Gregory Clark: A Farewell to Alms

Ekonomika, Knygos

Kodėl vienos valstybės tampa turtingomis, o kitos taip ir lieka trečiojo pasaulio šalimis? Iki šiol populiariausias atsakymas į šį klausimą tarp ekonomistų (ypač tų, kurie dirba Pasaulio Banke ar Tarptautiniame Valiutos Fonde) būdavo „institucijų, kurios užtikrintų laisvosios ekonomikos stabilų funkcionavimą, trūkumas“, tačiau Gregory Clark savo knygoje teigia, jog jos tikriausiai čia nieko dėtos. Viduramžių Europa iki pat 1800-ųjų buvo tikroji laisvosios rinkos ekonomika — mokesčių našta buvo labai maža (ji siekė kelis procentus, net jeigu ir įskaičiuosime ir bažnyčios dešimtinę, kurios realus surinkimas siekė tik kelis procentus nuo BVP), muitai beveik neegzistavo (o jeigu ir egzistavo, tai daugiausiai skirti ne vietiniams gamintojams paremti, o surinkti pinigų karams ir karaliaus išlaikymui), infliacija buvo niekam nežinoma (nuo trylikto amžiaus iki devyniolikto kainos tik maždaug padvigubėjo, o tai sudaro beveik nulinę metinę infliaciją). Iki devyniolikto amžiaus vakarų Europa visą laiką gyveno ant skurdo ribos — panašiai taip, kaip dabar Afrika. Pagerėjus gyvenimui dėl atrastos naujos technologijos, ar gero derliaus, padidėdavo gimstamumas, o tai ilgainiui sumažindavo gyvenimo lygį, nes tiesiog ekonominį pyragą reikėdavo dalintis didesniam kiekiui galvų. Ir atvirkščiai — gyvenimui pablogėjus, padidėdavo mirtingumas, tad daugiau likdavo išgyvenusiems. Gal ir paradoksalu, bet turtingiausiai Europa gyvendavo tada, kai vykdavo karai arba siausdavo maras. Autorius savo tyrimuose pastebi, jog panašiais ekonominiais principais gyvena ir primityvios tautelės Amazonėje ar kituose civilizacijos nepaliestuose regionuose. Iš čia seka ir dar viena paradoksali išvada: parama Afrikai tik laikinai pagerina žmonių pragyvenimo lygį, kas jiems leidžia padidinti gimstamumą; padaugėjus žmonių, ir sumažinus paramą, gyvenimo lygis Afrikoje nukristų iki dar žemesnio lygio nei prieš paramos tiekimo pradžią.

Tad kas atsitiko, kad vakarų pasaulis „išsivystė“, o kitos valstybės dar ir iki šiol gyvena šiuose Maltuso spąstuose? Gregory Clark atsakymas — požiūrio į darbą pasikeitimas. Tiesa, jis negali paaiškinti, kodėl būtent darbininkai pradėjo dirbti daugiau ir nuoširdžiau būtent XIX amžiuje Vakaruose (iki XIX amžiaus ir pramonės revoliucijos vidutinė darbo diena tetruko tris valandas, o nuo XIX amžiaus — vos ne dvylika valandų). Pateikiami pavyzdžiai įtikinantys: lyginant medvilnės audimo pramonę Anglijoje ir Indijoje XX amžiaus pradžioje, galima pastebėti, jog kiekvieno anglų darbininko darbo našumas buvo kokius šešis kartus didesnis nei indo (vienas anglas galėdavo prižiūrėti šešias stakles, kai indui dažniausiai būdavo patikimos tik vienerios), ir, nors anglas gaudavo keletą kartų didesnį atlyginimą, galutiniai produkto (nuaustos medžiagos) kaštai būdavo labai panašūs kaip ir Indijoje, kuri lyg ir turėtų sėkmingai naudotis pigios darbo jėgos privalumais. Kodėl indų darbininkai tokie neefektyvūs? Tiesiog taip jau susiklosčiusios socialinės normos: indų darbininkai per daug nesukdavo galvos, jeigu neateidavo į darbą (apie 20-30% darbininkų kiekvienu metu buvo pravaikštose), be to, jie darbe nepersidirbdavo, atsivesdavo savo vaikus, su kuriais bendraudavo, paskaitydavo laikraščius, pabendraudavo ir t.t. (fiziškai jie galėdavo prižiūrėti ir tas pačias šešerias stakles, kaip kad anglai, tad juos pavaduodavo kolegos, kol jie ramiai ilsėdavosi). Tuo tarpu Anglijoje vyravo griežta tvarka, darbininkai sąžiningai atidirbdavo „nuo skambučio iki skambučio“, kitaip niekas ir neįsivaizdavo, jog būtų galima organizuoti darbą. Tiesa, nežinau kaip su šia teorija taikstosi faktas, jog daugelyje trečiojo pasaulio šalių galima rasti ir prakaito dirbtuvėlių. Bet visgi tiesa, jog trečiojo pasaulio šalių darbo produktyvumas yra apgailėtinas, net jei jos ir turi pakankamai investicijų į kapitalą.

Tad ar dabartinės trečiojo pasaulio šalys pasieks savo „pramonės revoliuciją“ ir išsivystys? Juk Japonijai tai pasisekė, o dabar atrodo, jog to paties beveik gali pasiekti ir Kinija. Gregory Clark nuomone, tiek Japonija, tiek Kinija turi šimtametę kultūrą, kuri skatina teisingas vertybes, reikalingas sparčiam ekonominiam augimui. Pasauliui išlipti iš skurdo turėtų padėti kultūros globalizacija — vakarų ir kito išsivysčiusio pasaulio idėjos dabar plinta neregėtu greičiu ir užkrečia visas tautas. Tik čia iškyla dar viena problema: atrodo, jog vakarietiškas, išsivystęs žmogus nėra nei trupučio laimingesnis už primityvų Amazonės kaimelio gyventoją.

Kaip paveiks krizė besivystančias rinkas?

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai

Kaip rašo šios savaitės The Economist, jeigu per pastarąjį ketvirtį amžiaus kas nors ekonominės krizės metu būtų pavadinęs besivystančias rinkas saugiausiomis rinkomis pasaulyje, niekas į tuos žodžius per daug rimtai nežiūrėtų. Pasirodžius bent kokioms nors neigiamoms naujienoms apie pasaulio ekonomiką besivystančios rinkos dažniausiai sureaguodavo audringiausiai, o investuotojai paknopstomis puldavo pardavinėti savo akcijų ir savo lėšas investuoti į JAV obligacijas ar auksą.

Bet, atrodo, viskas keičiasi. Rugpjūčio mėnesį rinkos susvyravo dėl problemų JAV ekonomikoje, o ne dėl to, jog atsitiko kažkas blogo kokioje nors Argentinoje ar Indijoje. Daug kas pasikeitė: besivystančios rinkos nebėra priklausomos nuo „karštų pinigų“, joms nebereikia finansuoti einamosios sąskaitos deficito — dabar JAV turi deficito problemą, o Kinija turi itin didelį einamosios sąskaitos perteklių (beje, tai negalioja naujosioms Europos Sąjungos šalims bei Turkijai — čia einamosios sąskaitos deficito problema vis dar aštri). Dabar niekas nebebijo, jog besivystančių rinkų valiutos gali būti devalvuotos, priešingai — visi tikisi, jog Kinijos juanis stipriai šoktų į viršų, jeigu tai tik jam būtų leista padaryti (vėlgi, tai negalioja Baltijos valstybėms, čia kalbos apie devalvacija nenutyla). Gana gerai investuotojų požiūrį į besivystančias rinkas dabar atspindi jų obligacijų palūkanų normos: jeigu prieš penkerius metus jos buvo kokia dešimčia procentinių punktų didesnės už išsivysčiusio pasaulio valstybių palūkanų normas, tai dabar skirtumas tėra tik kokie du procentiniai punktai.

„Besivystančios rinkos“ (emerging markets) investuotojams nebeatrodo jau tokios pavojingos, tad norintiems prisiimti daugiau rizikos, reikia investuoti į vis atokesnes ir mažiau išvystytas valstybes, kaip Kazachstanas ar Botsvana — MSCI netgi ruošiasi sukurti naują indeksą tokiai egzotikai pavadinimu „frontier markets“.

Kodėl šiuo metu investuotojams patinka besivystančios rinkos? Vieni prisimena 1999-uosius, kada po LTCM krizės JAV Federalinių Rezervų sistema, norėdama išvengti recesijos, sumažino palūkanų normas, o tai iššaukė interneto kompanijų akcijų burbulą. Dabar tikimasi, jog istorija kartosis, JAV vėl bus mažinamos palūkanų normos (siekiant išvengti skaudžių būsto krizės padarinių ekonomikai), o tai iššauks dar vieno burbulo kilimą, tik šį kartą jis bus susijęs su besivystančių rinkų akcijomis. Tikimasi, jog Azijos ir kitų regionų besivystančios valstybės jau pakankamai subrendo, jog jų augimas nebesulėtės, net jeigu ir JAV ištiks recesija — šias valstybes ištrauks didesnis vietinių piliečių vartojimas. Tiesa, kol kas atrodo, jog Kinija bei kitos besivystančios rinkos fundamentaliai nereaguoja į problemas JAV ekonomikoje, bet teks dar pagyventi keletą metų, kad įsitikintume ar šie spėjimai teisingi.

Kita, paprastesnė (ar ciniškesnė :) teorija teigia, jog JAV krizė išeis į naudą besivystančioms rinkoms, kadangi jos dažniausiai yra susiejusios savo valiutą su JAV doleriu, tad importuoja iš JAV monetarinę politiką. Mažinant palūkanų normas JAV, jos turėtų mažėti ir besivystančiose rinkose, o tai turėtų dar labiau skatinti ir taip jau sparčiai augančias jų ekonomikas, ko pasėkoje turėtų kilti burbulas.

Besivystančios rinkos dabar vertinamos žymiai brangiau nei išsivysčiusios — istoriškai dažniausiai tai rodydavo „buliaus“ rinkos besivystančių valstybių akcijoms artėjimą link pabaigos. Kas keisčiausia, jog brangiai vertinamos beveik visos besivystančios rinkos, net ir tos, kurios per pastaruosius penkerius metus nepadarė jokio fundamentalaus progreso — Turkijos lira tokiame pačiame aukštame lygyje euro santykiu kaip ir 2002-aisiais, nors kasmet Turkija patirdavo apie 7% einamosios sąskaitos deficitą ir dar didesnę infliaciją. Bet, kaip žinia, net jeigu tiki, jog rinkoje burbulas, ne taip jau lengva sulaukti kada jis sprogs ir iš to pasipelnyti. Juolab, kad augančios žaliavų kainos darys besivystančias rinkas dar patrauklesnėmis.

Visos šios mintys labai puikiai atitinka ir mano nuomonę apie besivystančias rinkas, tačiau verta prisiminti, jog dauguma argumentų visiškai negalioja naujosioms Europos Sąjungos narėms, o kartu ir Lietuvai. Naujojoje Europoje dauguma valstybių turi einamosios sąskaitos deficitus, jų ekonomikos ne tiek jau daug priklausomos nuo JAV dolerio, jos „neimportuoja“ monetarinės politikos iš JAV. Be to, prekybos apimtys su JAV nėra didelės, tad Naujoji Europa didžiąja dalimi turėtų išvengti tiesioginio JAV krizės poveikio. Bet tai nereiškia, jog išnyks regiono vidinės problemos (kurios iš vis neegzistuoja kitose besivystančiose rinkose) — o jos galėtų paaštrėti, jeigu JAV ekonomikos nuosmukio virusu užsikrės Senoji Europa.

Edward Chancellor: Devil Take the Hindmost

Investicijos, Knygos

Žmonija jau nuo Antikos laikų turi labai gerai išvystytą spekulianto geną: Edward Chancellor teigia, jog jau senovės Romoje žmones valdė prekiavimo finansiniu turtu aistra.

Modernių finansinių burbulų istorija prasidėjo su tulpių svogūnėlių burbulu Olandijoje 1637 metais. Tulpių svogūnėliai brangdavo keliasdešimčia procentų per mėnesį, tad nenuostabu, jog greitai į šį verslą įsitraukė didžioji dalis Olandijos gyventojų (kurie finansiškai įstengė įpirkti bent vieną tulpę). Kadangi kainos vis kilo kaip ant mielių, buvo sugalvoti ir sudėtingesni finansiniai instrumentai, leidę burbule dalyvauti ir tiems, kurie negalėjo sukrapštyti pinigų net ant vieno tulpės svogūnėlio — buvo galima pirkti opcionus, sudaryti ateities sandorius ir k.t. Tarkime, esu vargšas valstietis, kuris nori nusipirkti kokią nors gelsvą tulpę (nes mano kaimynas, kurio teta dirba uosto tvarkytojo administratore, teigia, jog jaučiama didelė tokių tulpių paklausa, nors niekas jų neimportuoja) — nors pinigų tulpei neturiu, bet galiu su savo draugu iš netoliese esančios smuklės sudaryti ateities sandorį: po dviejų mėnesių iš jo pirksiu tulpę už kokį 100 guldenų. Guldenų aš neturiu, mano draugas tulpės irgi neturi, bet aš tikiuosi, jog sutartam laikui nesuėjus, jau būsiu tą nelemtą tulpę pardavęs žymiai brangiau (sudarysiu kontraktą parduoti geltoną tulpę už 150 guldenų po tų pačių dviejų mėnesių), tad net ir neturėdamas jokio kapitalo būsiu uždirbęs visus 50 guldenų. Viskas veikia puikiai, kol kyla kainos (o jos kilo labai nemažai — už vieną tulpės svogūnėlį galėjai nusipirkti visai padorų namą Amsterdamo centre). Tiesa, jeigu tik kainos sustoja kilti, tada viskas sugriūna kaip kortų namelis.

Panašūs burbulai ir manijos kartojosi dar ne vieną kartą: 1720-aisiais kilo South Sea kompanijos akcijų burbulas Anglijoje, 1845-aisiais burbuliavo geležinkelių akcijos JAV, burbulo panašumų turėjo bulių rinkos 1920-aisiais (pasibaigusi 1929 metų rinkos krize) ir 1980-aisiais (pasibaigusi rinkos krize 1987-aisias), o taipogi verta paminėti Japonijos akcijų bei nekilnojamo turto rinką 1980-aisiais ir interneto kompanijų burbulą. Burbulai kyla, nes spekuliantai ir kiti rinkos dalyviai sugeba save įtikinti, jog „šį kartą viskas bus kitaip“. Tada sugebama pateisinti bet kokias akcijų (ar kito finansinio turto) kainas, atrandami nauji vertinimo metodai, vis daugiau akcijų perkama už skolintus pinigus, populiarėja sudėtingos išvestinės priemonės (nes jomis galima pasididinti investavimo „svertą“, arba, kitaip tariant, neturint daug lėšų, labai daug uždirbti, arba prarasti). O kai jau visiems atrodo, jog akcijos visgi labai pervertintos, ištraukiamas argumentas, jog rinka tapo per daug didelė ir svarbi, tad jeigu atsitiks kas nors blogo, valdžia būtinai ateis į pagalbą („too big to fail“). Autorius teigia, jog tokių argumentų atsiradimas rinkoje dažniausiai signalizuoja, jog rinka labai stipriai burbuliuoja, ir, galimas daiktas, krizė jau visai netoli. Verta ties šia mintimi kiek ilgiau susimąstyti :)