Dmitrij Popov, Ilja Milštein: Oranžinė princesė
Tai dar viena knyga iš serijos „Iš arčiau“ — šį kartą apie Ukrainos verslininkę ir politikę Juliją Timošenko. Anksčiau jau esu skaitęs šios serijos knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — Ukrainos verslo ir politikos subtilybės pasirodė ne ką mažiau įdomios nei Rusijos. Be to, Ukrainoje stabilumo mažiau, tad sunkiau viskas ir nuspėjama (visgi egzistuoja pusėtina demokratija), o politikams ir verslininkams reikia gerokai pagalvoti prieš remiant vieną ar kitą klaną.
Julijos Timošenko istorija prasideda Dnepropetrovske, kur ji, kilusi iš neturtingos šeimos, pertvarkų metais kartu su vyru sugeba užsidirbti pirmuosius stambesnius pinigus — tam pasitarnavo ir uošvio pažintys Dnepropetrovsko klane ir jo užimama padėtis. Vėliau verslas plėtėsi, svarbiausia jo dalis buvo prekyba dujomis. Ukrainos įmonės neturėjo grynųjų pinigų, tad atsiskaitydavo prekėmis, dažniausiai net pigiau nei gamintojo kainomis. Šias prekes vėliau buvo galima parduoti normaliomis kainomis ir už gautus pinigus atsiskaityti su dujų tiekėjais Rusijoje ar Turkmėnijoje. Dujas rusai pardavinėdavo žymiai pigiau nei pasaulinėmis kainomis, bet tam, kad užtikrinti dujų tiekimą, neretai reikdavo dalintis neoficialiais pelnais su už tiekimą atsakingais valdininkais. Dar ir dabar dujų tiekimo schema Ukrainai nėra labai skaidri, niekas nežino, kam galutinai priklauso kompanija RosUkrEnergo. Galų gale Timošenkos kompanija beveik monopolizavo dujų tiekimą Ukrainai, o be to jai priklausė nemažai kitų kompanijų, kurios pereidavo jos žinion už tai, jog negalėjo su ja atsiskaityti už teikiamas dujas. Manoma, jog vienu metu Timošenko priklausė 25% Ukrainoje sukuriamo bendrojo vidaus produkto. Kaip verslininkė Timošenko buvo atkakliai siekianti tikslo, bebaimė, tačiau kartu ir puikiai besinaudojanti moteriškosiomis savybėmis — teigiama, jog į verslo susitikimus ji eidavusi su trumpu sijonu ir aukštakulniais batais ir per daug neparodydavusi, jog daug ką išmano, tačiau kažkaip jai vis sekdavosi išsiderėti puikias sąlygas.
Timošenkos kelias į politiką buvo panašus į daugelio kitų oligarchų — jai norėjosi tapti Rados (Ukrainos Seimo) deputate, kad įgytų neliečiamybę. Viskas sekėsi gerai, kol prezidentas Kučma (jis irgi iš Dnepropetrovsko) nepanoro sužlugdyti Julios ir jos partnerių verslo: Kučma piešiamas kaip gudrus preferanso žaidėjas, kuris nutuokia, jog klanus reikia silpninti, kad jie nekeltų pavojaus jam pačiam. Timošenko savo pinigus sugeba išgelbėti (nors neaišku, kur ji juos yra paslėpusi) ir toliau atsideda politikai, o jos priešu „numeris vienas“ tampa prezidentas Kučma. Keletas metų kovos ir galų gale Julios triumfas oranžinės revoliucijos metu.
Timošenko tapo premjere, tačiau ilgai neišsilaikė: Juščenko neilgai galėjo kęsti jos destruktyvų valdymo būdą. Julia stengėsi kuo greičiau daryti reformas, kad kuo greičiau mažėtų oligarchų korupcinės galios. Buvo kalbama ir apie teismus, ir apie reprivatizaciją — tiesa, realiai pakeisti pavyko ne daug ką. Timošenko ekonominė politika kvepia populizmu — didinamos pensijos ir valstybės išlaidos, benzino kainas buvo bandoma žaboti kainų lubomis (Rusijai priklausančios naftos perdirbimo gamyklos tiesiog sumažino gaminamo benzino kiekį ir šalyje atsirado degalų trūkumas). Bet visgi oranžinė revoliucijąasumažino Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos ir įkvėpė demokratijos. Šiuo metu Julia Timošenko vėl yra Ukrainos premjerė.