Month: January 2008

Pasibėdavojimai ir Ayn Rand

Knygos, Meta, Pastebėjimai

Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje.

Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Būni maloniai nustebintas ir prisižadi sau, kad imsi ir parašysi ką nors rimto, o gal net ir protingo — nebūtinai dėl skaitytojų, dėl pačio savęs: man juk patinka tai daryti. Bet, va, prisėdi prie įrašo ir kaip užburta: rimtesnės mintys ima ir pabėga. Writer’s block. Blogdepresija. Na, būtų galima sukurpti kažkokį įrašą stiliumi „skaičiau tą ir aną straipsnį, patiko, su autoriumi sutinku, nors kitas autorius rašo kitaip“, bet gilesnei analizei ir išsamiam savo paties požiūrio pristatymui pastarosiomis savaitėmis rankos nekilo.

Šią savaitę vėl kibau skaityti storą storą Ayn Rand knygą „Atlas Shrugged“. Apie šią knygą esu jau seniai daug girdėjęs, bet galutinai ją paimti į rankas paskatino Gruzijos banko vadovas (šiuo metu užimantis jau kitas pareigas), paaiškinęs, jog jų maklerinės kompanijos pavadinimas Galt & Taggart atspindi dviejų pagrindinių šios knygos veikėjų pavardes. Įveikiau kol kas apie trečdalį tų 1160-ies puslapių, bet jau dabar manau, jog ši knyga yra viena geriausių mano bet kada skaitytų. Tai knyga apie liberalizmo, objektyvizmo filosofiją, knyga apie moralę ir laisvę, biurokratijos ir „socialiai orientuotos“ valdžios neefektyvumą. Žmogus gyvenime turi siekti savo laimės – tai vienintelis moralus tikslas. Tauriausia žmogaus veikla yra materialinių gėrybių kūrimas, o protas ir racionalumas yra svarbiausi įrankiai.

Knygoje tiek daug įvairiausių įdomių įžvalgų, kad kone kas dešimtį puslapių tenka sustoti atsikvėpti ir susimąstyti. Štai kad ir šita trumpa ištrauka apie valdžios sistemą pačio valdininko lūpomis:

Did you really think that we want those laws to be observed?” said Dr. Ferris. “We want them broken. […] We’re after power and we mean it. You fellows were pikers, but we know the real trick, and you’d better get wise to it. There’s no way to rule innocent men. The only power any government has is the power to crack down on criminals. Well, when there aren’t enough criminals, one makes them. One declares so many things to be a crime that it becomes impossible for men to live without breaking laws. Who wants a nation of law-abiding citizens? What’s there in that for anyone? But just pass the kind of laws that can neither be observed nor enforced nor objectively interpreted – and you create a nation of law-breakers – and then you cash in on guilt. Now that’s the system, Mr. Rearden, that’s the game, and once you understand it, you’ll be much easier to deal with.

O gal jūs galvojate, jog pinigai yra viso blogio priežastis?

Ką paskutiniu metu skaičiau: R.Immelman, Y.Martel, W.Vaughan

Knygos

Trys knygos, kurių paskutinius puslapius užverčiau per pastarąsias keletą dienų:

  • Ray Immelman – „Puikus vadovas. Žlugęs vadovas.“ Dar vienas gamybinis romanas, tik šis gal ne toks blogas, kaip didžioji dalis kitų, kadangi pateikia gana įdomų požiūrį į darbuotojų motyvaciją: jai sukurti reikia, jog darbuotojai jaustųsi vienos genties nariai, tada jie puikiai dirbtų kaip viena komanda ir aukotųsi savo genties labui. Patarimai tokie patys, kaip ir kuriant bet kokią aktyvią bendruomenę — bendruomenė būna aktyvi ir susitelkusi, jeigu yra bendras priešas, jeigu naudojamas bendras žargonas, jeigu yra lyderiai, jeigu iškeltas ambicingas tikslas ir t.t. Kaip ir kiekvienas gamybinis romanas, ši knyga greitai atsibosta (bent jau man), o tos kelios naudingos idėjos išbarstytos po visus tris šimtus puslapių. Taip ir norisi, jog geriau jau autorius būtų parašęs glaustą dviejų puslapių straipsnį ta pačia tema, ir taip išmesdamas visą nereikalingą žodžių ir siužeto balastą pataupytų skaitytojo laiką.
  • Yann Martel – „Life of Pi.“ Puiki istorija, daug minčių pamąstymui ir rašymo stilius, kuris neleidžia padėti knygos į šalį. Grožinė literatūra mano rankose atsiduria retokai, bet perskaitęs šią knygą pagalvojau, jog reikėtų jai skirti daugiau savo dėmesio — gerose knygose rašoma ne vien apie investavimo strategijas ;)
  • William Vaughan – „Romantizmas ir menas.“ Knyga gera, kupina enciklopedinių žinių apie XIX amžiaus romantizmo tapybą, tačiau nepriklausau jos tikslinei auditorijai. Beveik visi knygoje minėti tapytojai nebuvo man girdėti, o jų kūrybinės raidos niuansai man per daug smulkūs, kad galėčiau juos atskirti. Kažkiek apie bendrą romantizmo dvasią sužinojau, tačiau tam, kad pilnai galėčiau mėgautis šia knyga, reikėtų žymiai daugiau domėtis meno istorija (o kaip jau esu minėjęs, menas man yra terra incognita).

Baltijos paskolų portfelis

Ekonomika, Pastebėjimai

Baltijos bankų paskolų portfelio augimas

Vakar beskaitant Citigroup analitikų tyrimą akis užkliuvo už grafiko, kurį matote viršuje. Šis grafikas vaizduoja Baltijos paskolų portfelio augimo tempus. Paskutinių metų tendencija dar geriau atsiskleidžia pažvelgus į Swedbank pateikiamą informaciją apie Hansabank grupės paskolų dinamiką (12-a skaidrė). Tiesa, Lietuva šiame kontekste atrodo visai neblogai: kai Latvijoje ir Estijoje stipriai jaučiama, jog paskolų „kranelis“ prisuktas, Lietuvoje paskolų portfelis vis dar didėja stabiliai dideliais tempais.

Baltijos valstybėms labai sunku vykdyti kokią nors savarankišką monetarinę politiką, o centrinių bankų vaidmenį atlieka Skandinavijos bankai, kurie, nustatydami paskolų išdavimo sąlygas, gali valdyti pinigų pasiūlą. Baltijos valstybėms susidūrus su ekonominio perkaitimo grėsme (dėl spartaus ekonomikos augimo trūksta darbuotojų, sparčiai kyla atlyginimai, didėja infliacija, einamosios sąskaitos deficitas) iškyla būtinybė ekonomiką „šaldyti“, pristabdyti jos augimą. O tai galima padaryti sunkinant finansavimo sąlygas.

Beje, Lietuvos banko duomenimis, paskolų portfelio augimo tempas, kuris buvo žymiai sulėtėjęs 2007-ųjų metų viduryje, atsigavo, o jau paskutiniais mėnesiais vėl pradėjo staigiai didėti – to nesutrukdė ir didėjančios palūkanų normos. Labiausiai augo paskolos namų ūkiams – lyginant 2007-ųjų lapkritį su 2006-ųjų lapkričiu pokytis sudaro net 68%, – tuo tarpu verslo subjektams paskolos didėjo tik 27%. Tad tapo lengviau skolintis vartojimui nei investicijoms ir verslo plėtrai, ar tiesiog namų ūkiai optimistiškiau vertina Lietuvos ekonominę ateitį nei verslininkai?

Kas galėjo pagalvoti…

Ekonomika, Trupiniai

Šiandien Brad Setser internetiniame dienoraštyje pateikia keletą faktų, kurie priverčia susimąstyti apie pokyčius, kurie vyksta finansiniame pasaulyje. Dar prieš kokius metus didieji pasaulio bankai patarinėjo kompanijoms didinti savo užsiskolinimo lygį (ar bent jau mažinti nuosavą kapitalą superkant savas akcijas) — dabar tiems patiems bankams striuka dėl per mažo nuosavo kapitalo santykio. Dar visai neseniai tų pačių bankų analitikai įrodinėjo, jog valstybinis kapitalas trukdo ekonomikos plėtrai, o dabar šių bankų didžiausiais akcininkais tapo įvairiausių besivystančių šalių valstybiniai fondai.

Bet įdomiausias faktas šis: per visą Tarptautinio Valiutos Fondo istoriją didžiausia suma, kuri buvo išduota besivystančių valstybių ekonomikoms gelbėti per vieną ketvirtį buvo 13.7 milijardo JAV dolerių (2001-aisiais, paskolos Argentinai ir Turkijai), tuo tarpu per paskutinį 2007-ųjų ketvirtį besivystančios valstybės vakarų bankams gelbėti skyrė 28.4 milijardus JAV dolerių (Citi, Merrill, Morgan Stanley ir UBS sulaukė akcijų emisijų pirkėjų iš Singapūro, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų). Tetrūksta dar kelių milijardų ir sumos, skirtos JAV ir Vakarų Europos bankams gelbėti, viršys visas TVF lėšas, kurios buvo paskolintos į bėdą patekusioms valstybėms Azijos krizės metu.

Ar kas tai galėjo numatyti prieš kokius dešimtį metų?

O kas po olimpiados?

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai

Ką tik pabaigiau skaityti pirmą kartą lietuviškai išleistą The Economist žurnalą „Pasaulis 2008 metais“ (originalo kalba visas žurnalas nemokamai prieinamas The Economist interneto svetainėje). „Vilniaus dienos“ grupės iniciatyva šį solidų žurnalą pristatyti lietuvių kalba sveikintina, tik tobulėjimui vietos dar yra daug – lietuviškas vertimas ganėtinai prastas, The Economist kalambūrai išversti tiesiogiai ir pažodžiui, tad kartais norint pagauti esmę, reikia mintyse frazę išsiversti atgal į anglų kalbą. Na, bet juk tai pirmas blynas.

Turbūt vienas dažniausiai žurnale linksniuojamų įvykių, kurio laukiama 2008-aisiais yra Kinijoje vyksiančios olimpinės žaidynės. Tai Kinijos vyriausybės šansas parodyti pasauliui ir savo pačios piliečiams, kiek jie daug pasiekė ir kiek toli nueita modernizavimo keliu. Kartu tai pasaulio bendruomenės šansas atkreipti dėmesį į Kinijos žmogaus teisių problemas, aplinkos taršą, ir kitas Kinijos „nuodėmes“ tikintis, jog Kinijos vyriausybė privalės suklusti ir labiau skaitytis su tarptautine nuomone. Bent jau kol vyks žaidynės. Tikimasi, jog ši olimpiada bus labiausiai politizuota nuo 1980-ųjų olimpinių žaidynių Maskvoje (tuo metu Sovietų Sąjunga buvo neseniai įsiveržusi į Afganistaną)

Dėl Kinijos nenoro „kelti bangas“ olimpiados metu gal tiesos ir yra – būtų kažkaip nesolidu Kinijos vyriausybei pasiųsti karius išvaikyti olimpiados metu vykstančią demonstraciją, reikalaujančią laisvės Tibetui, ypač jei dauguma jos dalyvių būtų užsieniečiai. Bet ar tai fundamentaliai pakeis Kinijos vyriausybės mąstymą pasibaigus žaidynėms yra visiškai kitas klausimas. The Economist nuomone radikalių pokyčių tikėtis neverta. Teigiamų poslinkių Kinijos užsienio politikoje turėtų būti siekiama kompleksiškai, vis labiau įtraukiant Kiniją į tarptautinę areną ir jai suteikiant daugiau atsakomybės. Atrodo, jog ta politika po truputį duoda vaisių: Kinija nutraukė santykius su Sudanu, padeda spręsti Šiaurės Korėjos klausimą. Ir tie vaisiai nelabai kuo susiję su olimpiniais vėjais.

Bet visgi kaip su Kinijos ekonomika? Neretai galima išgirsti analitikų nuomonę, jog iki olimpinių žaidynių Kinijos vyriausybė dės visas pastangas, kad tik viskas eitųsi kaip sviestu patepta: ir ekonomika augs, ir infliacija nekils, o akcijų pigimo scenarijus iš vis mažai tikėtinas. Deja, Kinijos ekonomika turi problemų, ir jos neišnyks pamojus stebuklinga olimpinių žaidynių lazdele. Kinijos ekonomika rodo perkaitimo ženklus: pradeda trūkti darbuotojų, infliacija pasiekė aukščiausią tašką per 11 metų. Dar šiandien vyriausybė paskelbė, jog kovodama su infliacija užšaldys naftos produktų, medicinos paslaugų ir trąšų kainas. Ekonomikos dėsniai teigia, jog tokia politika negali būti efektyvi, nes ji mažina pasiūlą (panašiai kainų šuolius bandė stabdyti ir Zimbabvės prezidentas R.Mugabė, bei daugelis kitų politikų), tad dažniausiai to pasekmė būna prekių trūkumas ir juodosios rinkos atsiradimas. Tiesa, Kinija ne Zimbabvė, bet infliacijos problema kurį laiką dar egzistuos.

Kinijos akcijų rinkoje irgi apstu savų problemų. Parduoti skolintas akcijas („shorting“) ten draudžiama, kompanijų skaidrumas menkas, laisvas akcijų kiekis labai mažas, o santykiniai rodikliai tikriausiai didžiausi pasaulyje: indekso P/E rodiklis artimas 70. Be to, Kinijos piliečiams draudžiama savo lėšas investuoti užsienyje, o jų sąmonėje per pastaruosius metus susidarė nuomonė, jog akcijos tik kyla. Be to, sparčiai didėjant spekuliantų skaičiui, kai „investuotojais“ tampa studentai ir pensininkai, valstybei gali kilti rimtas spaudimas gelbėti rinką, jeigu joje prasidėtų griūtis. Bent jau iki tų magiškųjų olimpinių žaidynių, kol reikia stengtis palaikyti tvarką ir ramybę. Tiesa, tų pačių Kinijos kompanijų akcijos Hong Konge kainuoja kartais net ir du-tris kartus pigiau, bet fundamentali problema su kiniškomis akcijos lieka ta pati: menkas skaidrumas už gana didelę kainą. Aišku, kompanijų augimo perspektyvos nemažos, tik sunku pasakyti, kiek vertėtų už tas perspektyvas mokėti. Tiesa, Hong Konge listinguojamos akcijos gali stipriai šauti į viršų, jeigu Kinijos piliečiams bus leista į jas investuoti savo pinigus, bet kada (ir ar iš viso) bus šis politinis sprendimas priimtas, neaišku.

Rinkimai Gruzijoje

Investicijos, Pastebėjimai

Atrodo, jog prezidento rinkimai Gruzijoje baigėsi taip, kaip ir buvo prognozuota: laimėjo Michailas Saakašvilis. Stebėtojai sako, jog iš esmės patys rinkimai buvo demokratiški. Iš esmės su tuo būtų galima sutikti: net jei rinkimai būtų ir visiškai tobulai demokratiški, tikriausiai juos būtų laimėjęs tas pats Saakašvilis. Opozicija mažai susitelkusi – iš dalies ji tam neturėjo laiko, nes Saakašvilis rinkimus gudriai suorganizavo „ant karštųjų“, kilus protestams Tbilisyje. Kita vertus, atrodo, jog šiuo metu vienintelis rinkiminis šūkis, kuris vienija opoziciją yra „mes prieš Saakašvilį“. Tikriausiai opozicijai teks sugalvoti ką nors labiau viliojančio.

Saakašvilis lyg ir nėra blogas prezidentas: po rožinės revoliucijos jis vedė Gruziją (kai kurie sako, jog jam asmeniškai netyčia parankia tapusia) provakarietiška kryptimi, stengėsi liberalizuoti ekonomiką, mažinti korupciją. Net ir drastiškais, originaliais būdais – atėjęs į valdžią jis atleido absoliučiai visus kelių eismo policininkus, nes tarp jų buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Kiek tai realiai padėjo sumažinti korupciją, sunku pasakyti, nors iš pirmo žvilgsnio Gruzijoje daryti verslą nėra sunku. Ypač kai palygini ją su kaimynais – Azerbaidžanu, Armėnija ar Čėčėnija… Tačiau išsamiau pasikalbėjus su vietiniais verslininkais ar pasiskaičius įvairesnės spaudos galima rasti ir kitokių nuomonių. Verslą daryti Gruzijoje nesunku, jeigu gerai sutari su valdžios atstovais. Primena verslo sąlygas tam tikroje didelio kaimyno valstybėje Gruzijos šiaurėje.

Saakašvilio rėmėjai sako, jog daugiausia dabartiniu prezidentu nepatenkinti tie, kurie nukentėjo nuo jo teisingos politikos – tie patys atleistieji kyšininkai policininkai ar valdininkai, kurie prarado teisę vogti ir įstatymus interpretuoti taip, kaip jiems reikia. Opozicija stengėsi į savo pusę patraukti tuos, kurie, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, vis tiek skendi skurde – o tokių yra nemažai. Opozicija piešė Saakašvilį kaip autoritarinę figūrą, kuri nebijo naudoti jėgą prieš savus (protesto išskaidymas lapkričio mėnesį Tbilisyje panaudojant ašarines dujas), o tai gruzinų sąmonėje labai skaudus įvykis. Šeimos ar genties tradicijos Kaukaze dar stiprios, tad jėgos panaudojimas prieš savo piliečius jiems nėra priimtinas. Bet visgi rinkimuose didesnę įtaką turėjo Saakašvilio provakarietiška politikos kryptis (nors geras klausimas, ar net jam pralaimėjus Gruzija netęstų savo vakarietiškos politikos) ir jo charizma. Ir keli politiniai triukai. Kaip kad greitas rinkimų datos parinkimas.

Taigi, Gruzijoje vėl prezidentu bus tas pats ryžtingas, kartais ne itin apdairus ar tinkamai nešališkas, bet vakarų link žvelgiantis vadovas. Galima toliau kalbėti apie politinį ir ekonominį stabilumą. Bent jau kol opozicija nėra stipri ir prezidentas nepadarė daugiau tokių klaidų, kaip kad ašarinių dujų panaudojimas Tbilisyje.

O kaip su investavimu Gruzijoje? Pasirinkimas menkas, mat akcijų rinkoje galima rasti tik Gruzijos banką (jo GDRų galima gauti Londone) bei kelias kitas visiškai nelikvidžias kompanijas. Tiesa, investuojant į Gruzijos banką kartu investuoji ir į Saakašvilio politiką – banko vadovas neseniai Saakašvilio kvietimu tapo Gruzijos premjeru. Saakašvilio pergalė kol kas bankui naudinga, telieka tikėtis, jog jeigu kada politiniai vėjai Gruzijoje stipriai pasikeis, banko akcininkai jau bus susižėrę nemažą pelną.

Beje, kaip rašo Street Capitalist, pastaraisiais metais akcijos labiausiai brangdavo tose šalyse, kurios daugiausiai pasistūmėdavo Jungtinių Tautų skelbiamuose Žmogaus išsivystymo, Ekonominės laisvės bei Verslo sąlygų indeksų reitinguose. Atrodytų, jog Gruzija yra viena perspektyviausių.

Tik nereikia pamiršti visų rizikų. Ir prisiminti, jog dažnai kartojamas patarimas apie Gruziją yra „nepriimk visko už gryną pinigą“.

Peter L. Bernstein: Against the Gods

Knygos, Trupiniai

Senų senovėje žmonės nežinojo, ką reiškia sąvoka „atsitiktinumas“. Pasaulis buvo visiškai deterministinis; viskas, kas įvykdavo, turėjo savo priežastis. Senovinių žaidimų kauliukais baigtį nulemdavo ne tikimybių teorija, o dievai — jie spręsdavo, kurį žaidėją apdovanoti sėkme ir apipilti turtais. Vienintelis galimas rizikos valdymas tokiame pasaulyje tėra papildoma malda ir aukos dievams, kurios galėtų palenkti dievus į savo pusę.

Šiuolaikinis rizikos valdymas visiškai kitoks: pilnas matematinių statistinių modelių, galingų kompiuterių ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamų simbolių bei graikiškų raidžių. Tačiau jis ir dabar dar nėra tobulas — kiekviena didelė rinkos krizė vis primena, jog rizikos valdymo modeliais iki galo pasitikėti negalima, jog dar žmogaus protas pilnai nėra suvokęs, kas yra atsitiktinumas, ir kaip jį galutinai prisijaukinti. Knyga „Against the Gods“ pasakoja istoriją apie tai, kaip vystėsi žmonijos suvokimas apie atsitiktinumą, kaip buvo kuriama tikimybių teorija, kaip ją po to pradėta naudoti finansinei rizikai valdyti. Kiekviena nauja mintis (matematinė viltis, lygi tikimybės ir išlošio sandaugai; normalusis skirstinys; rizikos matavimas kainos svyravymų dydžiu) savo laiku buvo radikali, ir ne iš karto į ją buvo žiūrima rimtai, bet pamažu dievų nulemtas pasaulis buvo pakeistas į šiuolaikinį matematiniais modeliais grįstą valdomą nežinią.

Tačiau dar ir dabar mes ne viską suvokiame. Kaip rašo eseistas G.K.Chesterton:

Tikroji mūsų pasaulio problema yra ne ta, kad neaišku ar mūsų pasaulis yra racionalus ar neracionalus. Jis yra racionalus, bet ne visiškai. Gyvenimas nėra nelogiškas, tačiau jis primena spąstus logika besivadovaujantiems: jis dažniausiai atrodo per daug taisyklingas ir per daug lengvai aprašomas matematiniais modeliais. Tačiau labai sunku pastebėti, kada tie modeliai pradeda nebeveikti ir viską užvaldo chaosas.

Trumpai tariant, tai tikrai nebloga knyga, pasakojanti įdomią statistikos istoriją, o kartu ir priverčiančią pamąstyti, jog mūsų suvokimo riboms dar yra kur tobulėti.