Month: February 2008

Kodėl sugebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas talentu?

Knygos, Pastebėjimai, Trupiniai

Šiandieną naujoje Gario Kasparovo knygoje „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ perskaičiau neblogą mintį:

[…] Visada man atrodė neteisinga: kodėl gebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas įgimtais gabumais? Mano požiūriu, pasakyti apie ką nors, kad „iššoko aukščiau bambos“, — labai abejotinas komplimentas. Jeigu žemo ūgio ir lėtas futbolininkas (pavyzdžiu, jaunas Maradona) treniruojasi daugiau už kitus ir galiausiai tampa ekstra klasės žaidėju, ar korektiška apie jį sakyti: „Nepaisant menkų įgimtų duomenų“? O galbūt jis tiesiog dešimteriopai kompensavo jų trūkumą kito talento pertekliumi?

Knyga visai nebloga, ir joje galima rasti ir daugiau panašių įdomių minčių, kurios priverčia stabtelti ir pagalvoti. Tik, deja, nesu labai didelis šachmatų mėgėjas, tad norėtųsi, jog daugiau būtų rašoma apie gyvenimą, o ne šachmatus. Ir būtų daugiau minčių apie dabartinę Rusijos politinę padėtį (Kasparovas, žinia, labai aktyviai reiškiasi opozicijoje — kaip tik dėl to iš karto ir nusipirkau šią knygą, kai tik pamačiau ją knygyne).

Hoover institution: mitai apie Rusiją

Ekonomika, Pastebėjimai

Vienas įdomesnių straipsnių, šią savaitę patraukusių mano dėmesį, buvo Andreas Goldthau pastabos apie Rusiją. Požiūris nestandartinis, nors labai logiškas, ir su daugeliu minčių būtų galima sutikti (tiesa, ne su visomis). Autorius savo straipsnyje bando sugriauti penkis mitus apie Rusijos politiką ir ekonomiką:

Rusija turi ginklą, kuris vadinasi „energetika“. Rusijos naftos rinkoje veikia net dešimt didelių naftos bendrovių, ir tik ketvirtadalis naftos gavybos yra valstybės rankose. Tiesa, valstybei priklauso naftotiekiai, bei ji nustatinėja mokesčių politiką, tačiau tai nėra labai lankstūs instrumentai — norint iš naftos tiekimo daryti didžiąją politiką reiktų daugiau kontrolės. Juolab, kad nafta pardavinėjama užsienyje pasaulinėmis kainomis, ilgalaikių tiekimo kontraktų nėra. Su dujų tiekimu yra kitaip: dujos gabenamos dujotiekiais pagal ilgalaikius kontraktus, kurie lyg ir „suriša“ tiekėją su pirkėju. Tačiau norint Rusijai pardavinėti dujas kam nors kitam nei Europai, reikės daug investuoti į dujotiekių tiesimą — o kur gi dėsi tas dujas, pagrasinęs jų neparduoti Europai? ilguoju laikotarpiu tiek Europa gali atrasti alternatyvių dujų tiekėjų, tiek ir Rusija — alternatyvių dujų pirkėjų (kaip kad Kinija), bet trumpuoju laikotarpiu politikos iš dujų nepadarysi, nebent tik gąsdindamas tokias nedideles valstybes kaip Gruzija ar Moldova. Bet kaip parodė nesena istorija, Gruzijos politikos tai nepakeitė.

„Gazprom“ yra Rusijos politinis įrankis. „Gazprom“ dujas vietinėje Rusijos rinkoje privalo pardavinėti labai žema kaina — dujos yra politinės svarbos prekė, tad ją savo piliečiams reikia pateikti kuo pigiau. Todėl vienintelis pelno šaltinis „Gazprom“ yra dujų eksportas. Didžiausia pelno dalis gaunama už į Vakarų Europą eksportuojamas dujas, o į NVS dujos didžiąja dalimi vis dar parduodamos pigiau nei pasaulinėje rinkoje esančiomis kainomis. Taigi dujų kainų kėlimas NVS valstybėms nėra bandymas jas sužlugdyti ekonomiškai, o tiesiog pelno siekimas.

Rusijos ekonomikos atsigavimas tėra tik aukštų naftos kainų pasekmė. Paskutiniu metu Rusijos ekonomika auga dėl didėjančio vartojimo ir investicijų į infrastruktūrą, tuo tarpu naftos ir dujų gavybos sektoriaus augimas lėtesnis nei kitų ekonomikos šakų. Ir nors didžioji dalis valstybės pajamų dalis ateina iš naftos ir dujų pardavimo, gauti pinigai nusėda stabilizacijos fonde. Autorius netgi teigia, jog Rusijos ekonomikos augimo priežasčių reikia ieškoti Rusijos krizėje, mat tuomet žymiai nuvertėjo Rusijos rublis, o tai pagerino Rusijos prekių konkurencingumą užsienyje. Su šiuo punktu tikriausiai labiausiai ginčyčiausi.

Rusija yra energetikos supergalybė. Rusijos naftos ir dujų sektoriai kenčia nuo investicijų stokos. Nors Rusija turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, bet jos dujų suvartojimas auga, tuo tarpu gavyba — ne. Jeigu taip tęsis ir toliau, Rusija tiesiog nebeturės ką eksportuoti. Blogiausia, jog dabartinė mokesčių politika visiškai neskatina investuoti į naftos ir dujų gavybą, o „Gazprom“ turi skolų, kurias prisiėmė perėmus „Sibneft“. Be to, „Gazprom“ daug lėšų išleidžia dujotiekių ir infrastruktūros įsigijimams už Rusijos ribų, tad pinigų naujiems gręžiniams lieka dar mažiau.

Kinija ir Rusija taps partnerės naftos ir dujų srityje. Rusija ir Kinija yra strateginiai varžovai šioje srityje, ypač kai kalba eina apie Centrinėje Azijoje esančius išteklius. Rusija nėra suinteresuota, jog Kinija gautų laisvą priėjimą prie dujų Turkmėnistane — dabar šiomis dujomis „Gazprom“ prekiauja Europoje. Rusija neseniai sprendė dilemą, kur tiesti naftotiekį iš Sibiro: į Kiniją ar į Japoniją? Pasirinkta buvo Japonija. Be to, Rusijai nepatiktų Kinijos vyriausybės stilius, kai Kinijos valstybė perka naftos gavybos išteklius šalyje.

Dmitrij Popov, Ilja Milštein: Oranžinė princesė

Knygos

Tai dar viena knyga iš serijos „Iš arčiau“ — šį kartą apie Ukrainos verslininkę ir politikę Juliją Timošenko. Anksčiau jau esu skaitęs šios serijos knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — Ukrainos verslo ir politikos subtilybės pasirodė ne ką mažiau įdomios nei Rusijos. Be to, Ukrainoje stabilumo mažiau, tad sunkiau viskas ir nuspėjama (visgi egzistuoja pusėtina demokratija), o politikams ir verslininkams reikia gerokai pagalvoti prieš remiant vieną ar kitą klaną.

Julijos Timošenko istorija prasideda Dnepropetrovske, kur ji, kilusi iš neturtingos šeimos, pertvarkų metais kartu su vyru sugeba užsidirbti pirmuosius stambesnius pinigus — tam pasitarnavo ir uošvio pažintys Dnepropetrovsko klane ir jo užimama padėtis. Vėliau verslas plėtėsi, svarbiausia jo dalis buvo prekyba dujomis. Ukrainos įmonės neturėjo grynųjų pinigų, tad atsiskaitydavo prekėmis, dažniausiai net pigiau nei gamintojo kainomis. Šias prekes vėliau buvo galima parduoti normaliomis kainomis ir už gautus pinigus atsiskaityti su dujų tiekėjais Rusijoje ar Turkmėnijoje. Dujas rusai pardavinėdavo žymiai pigiau nei pasaulinėmis kainomis, bet tam, kad užtikrinti dujų tiekimą, neretai reikdavo dalintis neoficialiais pelnais su už tiekimą atsakingais valdininkais. Dar ir dabar dujų tiekimo schema Ukrainai nėra labai skaidri, niekas nežino, kam galutinai priklauso kompanija RosUkrEnergo. Galų gale Timošenkos kompanija beveik monopolizavo dujų tiekimą Ukrainai, o be to jai priklausė nemažai kitų kompanijų, kurios pereidavo jos žinion už tai, jog negalėjo su ja atsiskaityti už teikiamas dujas. Manoma, jog vienu metu Timošenko priklausė 25% Ukrainoje sukuriamo bendrojo vidaus produkto. Kaip verslininkė Timošenko buvo atkakliai siekianti tikslo, bebaimė, tačiau kartu ir puikiai besinaudojanti moteriškosiomis savybėmis — teigiama, jog į verslo susitikimus ji eidavusi su trumpu sijonu ir aukštakulniais batais ir per daug neparodydavusi, jog daug ką išmano, tačiau kažkaip jai vis sekdavosi išsiderėti puikias sąlygas.

Timošenkos kelias į politiką buvo panašus į daugelio kitų oligarchų — jai norėjosi tapti Rados (Ukrainos Seimo) deputate, kad įgytų neliečiamybę. Viskas sekėsi gerai, kol prezidentas Kučma (jis irgi iš Dnepropetrovsko) nepanoro sužlugdyti Julios ir jos partnerių verslo: Kučma piešiamas kaip gudrus preferanso žaidėjas, kuris nutuokia, jog klanus reikia silpninti, kad jie nekeltų pavojaus jam pačiam. Timošenko savo pinigus sugeba išgelbėti (nors neaišku, kur ji juos yra paslėpusi) ir toliau atsideda politikai, o jos priešu „numeris vienas“ tampa prezidentas Kučma. Keletas metų kovos ir galų gale Julios triumfas oranžinės revoliucijos metu.

Timošenko tapo premjere, tačiau ilgai neišsilaikė: Juščenko neilgai galėjo kęsti jos destruktyvų valdymo būdą. Julia stengėsi kuo greičiau daryti reformas, kad kuo greičiau mažėtų oligarchų korupcinės galios. Buvo kalbama ir apie teismus, ir apie reprivatizaciją — tiesa, realiai pakeisti pavyko ne daug ką. Timošenko ekonominė politika kvepia populizmu — didinamos pensijos ir valstybės išlaidos, benzino kainas buvo bandoma žaboti kainų lubomis (Rusijai priklausančios naftos perdirbimo gamyklos tiesiog sumažino gaminamo benzino kiekį ir šalyje atsirado degalų trūkumas). Bet visgi oranžinė revoliucijąasumažino Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos ir įkvėpė demokratijos. Šiuo metu Julia Timošenko vėl yra Ukrainos premjerė.

Investavimas į meną

Investicijos, Pastebėjimai

Vienas mano svetainės skaitytojas užklausė manęs, ką aš manau apie investavimą į meno rinką (konkrečiau — paveikslus), ar tai gali būti labiau stabili, ne tokia rizikinga investicija nei kiti finansiniai instrumentai. Atsakiau jam asmeniškai, bet gal būt ši tema domina ir jus.

Investavimas į meną iš tiesų yra įdomi sritis, tik, deja, nesu joje ekspertas — įsivaizduoju, jog tam reikia turėti žymiai daugiau žinių apie meną, nei apie finansus (tikriausiai ne atsitiktinumas, jog paveikslais dažniausiai prekiauja meno galerijos, o ne bankai).

Paveikslai iš esmės yra prabangos prekė, tad jų kainos turėtų daugiau ar mažiau koreliuoti su ekonomikos gyvybingumu: kuo sparčiau auga ekonomika, tuo daugiau turtingų žmonių, galinčių įsigyti paveikslus, tuo labiau kyla jų kainos; ir atvirkščiai — ekonomikai patiriant sudėtingus laikus, mažėja galinčių įsigyti paveikslus žmonių (o ir tie, kas juos buvo nusipirkę anksčiau, gal susiduria su ekonominėmis problemomis, ir nori juos parduoti), tad kainos turėtų kristi (ar bent jau augti ne taip greitai kaip infliacija). Tiesa, atskirų tapytojų paveikslų rinką veikia ir tokie dalykai kaip mada ar tapytojo populiarumas, tad ne visi paveikslai vienu metu pinga ar brangsta.

Paveikslai yra nelikvidi investicija — negali kiekvieną dieną sekti, kokia paveikslo vertė biržoje. Be to dažniausiai tai kartu ir labai ilgalaikė investicija — paveikslai šeimininkus keičia ne taip jau dažnai. Kadangi paveikslai yra vienetiniai, o be to neturi su jais susijusio pinigų srauto (t.y. nemoka dividendų ar palūkanų, nebent paveikslą esi išnuomojęs kokiai kompanijai papuošti jų ofisą), tai jų vertinimas finansiniu požiūriu komplikuotas — dėl to paveikslus vertina meno ekspertai, o ne finansų analitikai. Gal būt dėl to manau, jog paveikslai pirmiausia yra perkami dėl to kad jie „gražūs“ ir tik po to, kad jie yra „investicija“.

Išsilavinusiųjų bendravimo ypatumai

Pastebėjimai, Trupiniai

Tarp visų tų neperskaitytų dalykų, kurie susikaupė kelionės į Maskvą metu, radau nuorodą į akademinį straipsnį (per  Marginal Revolution) apie žmonių bendravimą. Įdomiausia, jog nustatyta, kad kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo mažiau jis linkęs bendrauti su giminėmis ir draugais:

The results clearly show that the employment law reduced hours of work but there is no evidence that the extra hours went to increased social interactions. Although hours of work are not an important determinant of social interaction, human capital is found to be important. The effect of human capital, as measured by education and age, is positive for membership groups but negative for visiting relatives and friends. Also, contrary to expectations, there are no important differences in the determinants of social interaction by gender, marital status or parent status.

Nesunkiai galiu sugalvoti, kodėl labiau išsilavinęs žmogus pradėtų mažiau bendrauti su giminėmis — tiesiog pasikeičia žmogaus interesai, nebelieka tiek daug bendrų temų bendravimui, tačiau bendravimo su draugais sumažėjimas sunkiau paaiškinamas. Taip, tiesa, draugai keičiasi, keičiantis interesams (turbūt nedaugelis vis dar labai artimai draugauja su vaikų darželio draugais), bet bendras laikas, paskirtas draugams, iš pirmo žvilgsnio juk neturėtų mažėti.

Beje, įdomus ir pastebėjimas, jog priešingai nei tikėtasi, bendravimo kiekis nepriklauso nuo lyties: tiek moterys, tiek vyrai bendravimui skiria tiek pat laiko.