Jonathan A. Knee: The Accidental Investment Banker

Senais gerais laikais investiciniai bankai buvo visai kitokie: jų verslo modelis buvo grįstas ilgus metus augintu pasitikėjimu. Investicinis bankas atsisakydavo dirbti su kompanija, jeigu jie būdavo jų klientų konkurentai (ar, neduok dieve, potencialūs perėmėjai) — svarbiausia buvo neprarasti sunkiai įgyto pasitikėjimo kliento akyse. O klientas galėjo būti ramus, kad iš investicinio banko gaus objektyvių patarimų, nes bankai nebuvo suinteresuoti trumpalaikiu pelnu, o žiūrėjo toli į priekį. Patys bankininkai, nors būdami labai ambicingi, suprato, jog komanda yra daugiau nei individų suma, tad „žvaigždės-bankininko“ kultas dar nebuvo įsišaknijęs. Vieninteliai bankų akcininkai buvo tų pačių bankų darbuotojai (partneriai), mat investiciniai bankų akcijomis nebuvo prekiaujama biržose.

O po to,  paskutiniaisiais praėjusio dešimtmečio metais, viskas ėmė ir apsivertė. Autorius Jonathan Knee kaip tik tuo metu dirbo bankuose Goldman Sachs ir Morgan Stanley, tad savo knygoje labai puikiai atskleidžia šiuos pokyčius. Internetinio burbulo metu senoji investicinių bankų dvasia išsisklaidė kaip dūmas vėjyje: sunku buvo atsispirti pagundai gauti daug pajamų iš niekam vertų kompanijų finansavimo. Jeigu senais laikais Goldman Sachs turėjo nerašytą taisyklę, jog galima viešai platinti tik kompanijų, kurios bent penkerius metus dirbo pelningai, akcijas, tai burbulo metu į biržą buvo tempiamos ir tokios kompanijos, kurių net pardavimų nebuvo matyti. Uždirbti pinigus tapo taip lengva, jog bankininkai tapo nebepatenkinti savo padėtimi investiciniuose bankuose, tad jie urmu pradėjo pereidinėti į interneto ir technologijų kompanijas — jiems dažnai ten buvo siūlomi aukščiausi postai, nepaisant to, jog bankininkystė ir internetas turi tiek pat panašumų, kiek plastinė chirurgija ir kazino. Tai pakeitė ir vidinę investicinių bankų kultūrą: bankininkai ir analitikai jautėsi žvaigždėmis (jeigu man, kaip žvaigždei, nerodysite pakankamai dėmesio, aš išeisiu), stiprėjo individualizmas. Tapo nebepelninga palaikyti ilgai puoselėtus ryšius su senais klientais (kas iš to, jog esam jiems ištikimi ištisą dešimtmetį — per tą laiką jie padarė tik du įsigijimus!), investiciniai bankai vis dažniau dirbdavo tiems, kurie trumpuoju laikotarpiu moka daugiausiai. Kompanijų vadovai nebegali pasitikėti bankininkais, mat, atskleidę jiems savo planus, jie labai realiai rizikuoja, jog kitą mėnesį tie patys bankininkai jau gali dirbti konkurentams.

Burbulo sprogimas negrąžino investicinių bankų prie senosios kultūros. Pasitikėjimas jais jau buvo palaužtas. Didžiausios kompanijos vis dažniau investicinius sprendimus pradeda daryti viduje — jiems investicinių bankų reikia nebe patarimams, o kapitalo pritraukimui rinkose, o šią paslaugą gali suteikti bet kuris (todėl tai mažų maržų verslas). Pagrindiniai investicinių bankų klientai pastaraisiais metais tapo privataus kapitalo fondai. O kadangi investiciniams bankams kažkaip reikia užsidirbti pinigų, tai jie vis dažniau patys investuoja savo kapitalą — interesų konfliktų tikrai nemažėja, tad vargu ar galima grįžti prie „patikimo patarėjo“ verslo modelio. Tikriausiai šia role turėtų užsiimti maži nepriklausomi nišiniai investiciniai bankeliai (boutiques).

Beje, viena įdomi mintis, kurią radau knygoje: brokerių ir investicinių bankininkų kultūra per daug skirtinga, kad galėtų sugyventi vienoje kompanijoje. Ryškiausias to pavyzdys: Morgan Stanley ir Dean Witter susijungimas, kuris dar ir po dešimtmečio nebuvo iki galo išsprendęs visų vidinių nesutarimų. Vienintelė didelė kompanija, kur visgi šias kultūras pavyko suderinti yra Merrill Lynch, tačiau ji augo ne per įsigijimus, o per ne tokį greitą organinį augimą.

Rusijoje mažėja mokesčiai už naftos gavybą

Vienas nedidelis teisingas žingsnis Rusijos ekonominėje politikoje: sumažinti mokesčiai naftos gavybos kompanijoms. Išgautos naftos barelis nuo 2009-ųjų metų bus apmokestinamas $1.15 mažiau nei iki šiol.

Rusija iki šiol yra labai priklausoma nuo naftos ir dujų gavybos (pajamos iš šių išteklių sudaro apie 40 procentų Rusijos biudžeto), tačiau pastaraisiais metais galioję gamtinių išteklių mokesčiai visiškai neskatino kompanijų investuoti į naujų telkinių paieškas ir naujų gręžinių statybą. To pasekmė: naftos išgavimo apimtys Rusijoje šiuo metu beveik neauga. Tiesa, dar viena naftos sektoriaus stagnacijos priežastis yra sunkios politinės verslo sąlygos, mat nedaug kas nori investuoti lėšas į naftos gavybą, kai tavo turtą valstybė bet kada gali nusavinti.

Iš naujojo Rusijos prezidento buvo tikimasi, jog jis visgi imsis tvarkyti naftos ir dujų gavybos ūkį Rusijoje, pirmiausiai pasitelkdamas mokesčių politiką. D.Medvedevas oficialiai prezidentu taps dar tik gegužę, tad šis, nors kol kas ir nelabai žymus, mokesčių sumažinimas įvyko anksčiau nei tikėtasi. Jeigu naftos kainos per metus būtų apie $80 už barelį, naftos bendrovės į biudžetą sumokėtų apie $115 milijardų (banko ING analitikų duomenimis), o šis mokesčių sumažinimas joms sutaupytų apie $4.2 milijardus — tai tikriausiai radikaliai nepakeis jų investavimo politikos ir stipriai nepadidins naftos gavybos Rusijoje, bet analitikai tikisi, jog mokesčiai turėtų būti dar labiau sumažinti ateityje. Įvairių analitikų skaičiavimais, vakarykštis mokesčių sumažinimas naftos kompanijų vertę turėtų padidinti 6-9%.

John Humphrys: In God We Doubt

Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones.

John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų.  Knygoje sutinkama, jog naudojantis grynai loginiais argumentais neįmanoma įrodyti, jog dievas egzistuoja, juo labiau, jog jis kišasi į žmonių gyvenimus, išklauso maldas ar atleidžia nuodėmes (aišku, klausimo, kas yra nuodėmė, nagrinėjimas dar labiau viską komplikuoja). Religija, su visomis tradicijomis ir teologinėmis plonybėmis, racionaliam mokslininkui, kuris vadovaujasi tik geležine logika, iš tiesų atrodo niekam verti paistalai, o religingi žmonės — kvaili naivuoliai.

Tačiau John Humphrys iki galo nesutinka ir su ateistų pozicija.  Tikėti mergelės Marijos nekaltuoju prasidėjimu gali būti naivu, bet iš esmės atmesti visatos kūrėjo (ar „asmeninio dievo“) idėją ne taip jau lengva, kadangi logika ir mokslas vis dar neturi atsakymo į pagrindinį klausimą „why is there something instead of nothing?“. Fizika gali papasakoti apie didžiojo sprogimo eigą, bet negali atsakyti iš kur ta energija atsirado. Tiesa, dievo-visatos kūrėjo idėja iškelia klausimą, kas sukūrė dievą, tad tai irgi gali būti ne sprendimas, tačiau faktas, jog filosofijai čia dar daug vietos.

Autorius taipogi nesutinka su dabartinių ateistų požiūriu, jog religija yra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Religija suteikia žmonėms viltį, skatina juos būti geresniais. Per pastarąjį šimtmetį dėl religinių įsitikinimų kilo labai nedaug karų (kaip tik, Stalinas ar Mao, kurie kalti dėl daugybės žmonių mirčių, buvo ateistai), tad religinio fanatizmo grėsmė gali būti perdėta. Taip, mokslas ir racionali logika turėtų būti labai svarbūs pasaulėžiūrai, tačiau žmonėms reikia ir svajonių bei jausmų: negalima visko suprimityvinti. Ar vaikams irgi nereikia sekti pasakų ir nedalinti jiems dovanų Kalėdų proga, nes tiek pasakos, tiek Kalėdų senelis yra išgalvoti?

Konkurencingoje ekonomikoje akcijos nepatrauklios

Įdomią mintį radau pas Stumbling and Mumbling: tikrai tobulai konkurencingoje ekonomikoje akcijos nebūtų labai patrauklios, kadangi kompanijų pelnai būtų artimi nuliui. Juk jeigu kompanijos uždirba pelną, tuoj atsiranda konkurentų, kurie tą pelną sumažina — tobulos konkurencijos ekonominis modelis ir prognozuoja, jog tobulai konkuruojančių kompanijų pelnai yra nuliniai (kalbama apie ekonominį pelną, arba viršpelnį). Pasirodo, kad mažiau ekonomiškai laisvos Prancūzijos akcijų rinka ilguoju laikotarpiu davė didesnę grąžą nei labiau konkurenciją skatinančios JAV.

First, anti-capitalists are, in Lenin’s phrase, useful idiots – they actually help stock markets.
Second, a healthy economy and a healthy stock market are two different things.

Kuo daugiau būsto savininkų, tuo daugiau bedarbių

Visuomenėje dažniausiai manoma, jog nuosavo būsto turėjimas vienareikšmiškai yra teigiamas dalykas: valstybė skiria įvairiausias mokesčių lengvatas ir diegia kitokias būsto įsigijimo skatinimo programas, siekdama, jog kuo daugiau piliečių turėtų nuosavą būstą. Teisybė, nuosavo būsto turėjimas žmones verčia būti sėslesniems, taip gerinama socialinė aplinka. Tačiau ekonominiu požiūriu būsto nuomojimas gali būti efektyvesnis būtent todėl, kad neturintys savo būsto žmonės yra mobilesni (kas pigiau: pirkti ar nuomotis — kitas klausimas).

Kokiam nors regionui susiduriant su ekonominėmis problemomis, atsiranda darbo stygius. Jeigu kitame regione trūksta darbuotojų, jie turėtų persikelti iš regiono, kuris patiria sudėtingus laikus. Tačiau jeigu dauguma žmonių turi savo nuosavą būstą, ne taip lengvai jį nori parduoti ir palikti, juolab jeigu regionas susiduria su ekonominėmis problemomis, tai ir būsto kainos nebus labai palankios pardavimui. Tuo tarpu jei dauguma žmonių būstą tik nuomoja, jie labiau linkę imti ir persikraustyti ten, kur yra daugiau darbo.

Britų ekonomistas Andrew Oswald net atrado, jog šis efektas yra ne toks jau mažas: namų savininkų skaičiui padidėjus 10 procentų nedarbo lygis padidėja dviem procentiniais punktais. JAV valstijos, kuriose daugiausia savus namus turinčių žmonių (Alabama, Mičiganas, Misisipė), kenčia ir nuo didžiausio bedarbių skaičiaus. Kuo daugiau besinuomojančių, tuo lankstesnė darbo rinka, ir daugiau šansų susirasti įdomų ir tinkantį darbą.

Tad gal valstybė turėtų skatinti ne nuosavų būstų įsigijimą, o jų nuomą?

Kredito ir akcijų rinkų atotrūkis

Ką gi, po atostogų Austrijos Alpėse jau būtų pats laikas grįžti prie įprastinio dienoraščio pildymo, nors, kaip visada pastebiu po ilgesnių kelionių, grįžus namo užgriūna lavinos neskaitytų laiškų ir nepadarytų darbų, tad dienoraštis tampa primirštas. O kuo jis ilgiau primirštamas, tuo vis sunkiau į jį ką nors parašyti — tai ir temų lyg įdomių nebepasitaiko, tai lyg laisvo pusvalandžio gilesnei jų analizei nelieka, ar tiesiog tavo paties mintys tau atrodo per daug nerimtos, tad numoji į dienoraštį ranka ir tiek: gal geriau tiesiog be jokio tikslo po internetą paklaidžioti.

Viena įdomiausių praėjusios savaitės analitikų pastebėjimų buvo apie susidariusį skirtingą pasaulio kredito ir akcijų rinkų požiūrį į riziką: kredito rinkos rodo, jog galima tikėtis visiško finansų sistemos subyrėjimo ir ekonomikos kracho, tuo tarpu akcijų rinkos išlaiko gana optimistinį požiūrį dėl ekonomikos ateities (JAV akcijų indeksai nuo aukščiausių verčių yra nukritę ne daugiau kaip 20%). Tad klausimas natūralus: ar kredito rinkos instrumentai yra tiesiog per daug nuvertinti, ar visgi klysta akcijų rinka ir jos yra per brangios? Kažkada juk situacija turėtų susinormalizuoti: arba turi atsigauti kredito rinka, arba turi atpigti akcijos.

Analitikai, atsakydami šį klausimą yra linkę laikytis nuomonės, jog šuo slypi pakastas kredito rinkos nelikvidume. Atsiradus problemų tarpbankinėje rinkoje, kredito (bei įvairių išvestinių priemonių, susijusių su kreditu) rinkos dalyviai turėjo sumažinti savo pozicijas. Tačiau, esant begalei finansinių instrumentų, ne visi jie yra pakankamai likvidūs, kad jų būtų galima atsikratyti stipriai nenumušant kainos. Iš tiesų, daug kur susiduriama su problema, jog rinkoje net neatsiranda bent vieno pirkėjo — kai nėra pirkėjų, nėra ir rinkos kainos, tad vėl iškyla problemų, jeigu tie finansiniai instrumentai yra įkeisti bankams už gautas paskolas. Kitaip tariant, visiems staiga bet kokia kaina reikia tik grynų pinigų, niekas nenori pirkti kredito instrumentų, net jei jie iš tiesų pigiai kainuoja: sunku pasakyti, kiek ilgai gali išlikti tokia neigiama situacija rinkoje.

Tuo tarpu akcijų rinkos elgiasi šiek tiek kitaip, mat jos likvidesnės. Tiksliau, akcijų gausa yra mažesnė, o pirkėjų yra daugiau — čia žaidžia ne vien keletas stambių institucinių žaidėjų, kurie gal būt vienu metu susiduria su tomis pačiomis problemomis. Be to, JAV akcijų rinka tikisi (galbūt ir per optimistiškai), jog recesijos visgi bus išvengta dėl stipriai mažinamų palūkanų ir siūlomų naujų mokesčių lengvatų. Bet bent jau sisteminės griūties akcijų rinkoje nesimato.

O kaip su Baltija ir kitomis artimesnėmis mums rinkomis? Akcijos prieš pusmetį ar metus kainavo nepigiai, tačiau dabar jos nukritę ne tiek jau mažai. Pasaulio kredito krizės problemos neturėtų labai stipriai sukrėsti Baltijos ekonomikų, bet mes apsčiai turime savų bėdų: jau dabar iš daugelio kompanijų paskutinių rezultatų galima matyti lėtėjančius augimo tempus ir besitraukiančias maržas. Tačiau lieku atsargiai optimistiškas: jau galima rasti dėmesio vertų akcijų.