Month: April 2008

Ar teisinga mokėti mažus atlyginimus filipinams?

Ekonomika, Pastebėjimai

Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.

Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).

Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.

Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.

Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).

Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.

Konkurencija nemažina pasirinkimo

Knygos, Pastebėjimai, , , ,

Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“). Galų gale, juk pasirinkimas egzistuoja: visada galima rinktis produktus be prekinio ženklo, visada galima namie pasidaryti sumuštinį, vietoj to, kad valgytum McDonald’s, visada galima išgerti kavos nuošalioje kavinėje, vietoj to, kad gertum ją Starbucks, visada galima dėvėti paprastus sportbačius vietoj Nike.

Bet labiausiai iki šiol knygoje mane nustebino skyrius, kuriame autorė pasisako prieš prekybos tinklus (ne vien „Maximas“, bet kartu ir „Starbucks“ ar „McDonald’s“) — jie yra blogai, nes nužudo pasirinkimą. Atėjęs į miestelį „Wal-Mart“ priverčia užsidaryti mažas parduotuvėles, „Starbucks“ nužudo mažas kavinukes ir t.t. su dideliais tinklais kovoti neįmanoma, nes jie turi galią tiekėjams, todėl gali pasiūlyti mažesnes kainas („kainos, kurias mažos parduotuvės gauna iš didmenininkų, yra didesnės nei tos, kuriomis „Wal-Mart“ pardavinėja visiems“), o be to, kaip konkuruosi su tokiu milžinu, kuris vienu metu savo parduotuvėje siūlo 70,000 pavadinimų prekių? O ir kova su „Starbucks“ beveik neįmanoma — pabandyk nukonkuruoti jų prekinį ženklą.

Man, kaip ekonomistui, tokie pabėdavojimai apie konkurenciją atrodo ganėtinai keisti. Jeigu iš tiesų nedidelė parduotuvėlė šalia namų suteikia tokią didelę vertę (na, tarkim, atsiranda galimybė draugiškai ir asmeniškai pabendrauti su pardavėju, kuris gal būt yra net ir savininkas), tai pirkėjai ir toliau turėtų eiti apsipirkti ten, o ne į didelį prekybos centrą miestelio pakraštyje. Jeigu „Starbucks“ yra toks didelis blogis, nesuteikiantis geresnio aptarnavimo ir neverdantis geresnės kavos už tą pačią kainą, tai niekas jame neitų pirkti savo šokoladinės moccachino, apibarstytos cinamonu. Atėjus šiems dideliems konkurentams pasirinkimas neišnyksta: vartotojai gali rinktis kur leisti savo pinigus. Deja, jie pasirenka jiems geresnį variantą ir pinigus leidžia ten, kur jie suteikia daugiau naudos. Juk žymiai patogiau vieną kartą savaitgalį apsipirkti dideliame prekybos centre, nei kad kas dieną bėgioti po keletą mažų parduotuvėlių.

Konkurencija nesumažina pasirinkimo. Ji pagerina pasirinkimą. Bet jeigu vartotojai staiga pradeda nesirinkti tavo prekės ar paslaugos dėl to, jog atėjo geresnis konkurentas, tai neverta kaltinti aplinkos ir griežti danties ant viso pasaulio (tame tarpe ir tų „kvailų vartotojų“, kurie neseniai buvo klientai). Problema ne aplinkoje, problema tavo prastesniame siūlomame produkte/paslaugoje. Jei vis dar būtum geriausias miestelyje, su šia problema nesusidurtum.

Kelionė į Turkiją

Investicijos, Pastebėjimai, ,

Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.

Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką. Turkijos vidinė rinka man pasirodė labai suvaržyta: pieno, mėsos importas ir eksportas beveik neįmanomas, vaistines gali turėti tik farmacininkai (ir tai, tik po vieną vaistinę, nebent vestų farmacininkę — tada šeima galėtų turėti dvi vaistines). Verslas dažniausiai Turkijoje smulkus, grįstas šeimyniniu pagrindu: netgi didžiosios listinguojamos kompanijos priklauso šeimų holdingo kompanijoms. Vietiniai sako, jog labai retai taip būna, jog daug pasiekęs verslininkas sėkmingai perduotų verslą naujai kartai — dažniausiai vaikai turtą iššvaisto (ar bent jau neturi tokio susidomėjimo verslu). Parduoti verslą kitai kompanijai neįprasta.

Turkijos rinka — likvidi, todėl investuotojai, kuriuos sutikau konferencijoje, investuoja globaliai ir valdo milžiniškas lėšas. Jų investavimo geografija neapsiriboja besivystančia Europa (tiesa, jie dažniausiai investuoja tik Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, neskaitant likvidžių NVS šalių), taigi buvo labai įdomu sužinoti, ką jie mano apie kitas rinkas. O kai kurios iš jų tikrai egzotiškos: Nigerija, Saudo Arabija… Arabų pasaulis investicijoms vargu ar tinkamas: vietiniai gyventojai išpuikę, nes pinigų ir taip nėra kur dėti. Jei susitari susitikti su kokiu nors šeichu, tai tikriausiai susitikimas neįvyks, nebent užsispyręs lauksi keletą dienų koridoriuje. Panašiai apie arabus rašo ir The Economist: ketvirtadalis vietinių arabų darbuotojų į darbą nesivargina ateiti. Nepaisant didžiulių naftos turtų, tikrieji galios centrai arabų pasaulyje visgi yra labiau diversifikuotos ekonomikos — Egiptas, Sirija, Iranas ir netgi Irakas.

Kelionė į Minską

Investicijos, Pastebėjimai, , ,

Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.

Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.

Minskas — tikriausiai pats švariausias miestas kokį teko matyti gyvenime. Prospektai labai platūs, visos erdvės be galo atviros, namai sustatyti retai. Tiesa, namai — sovietinio funkcionalizmo architektūros paminklai, tad dideliu grožiu jie nespinduliuoja. Bet visa ta nukirptõs vejõs, betoninių daugiaaukščių ir vienodai suplanuotų erdvių samplaika dvelkia sovietine idile. Lyg iš atviruko, pavadinimu „Dabar liaudies žmonės gali džiaugtis patogiais daugiaaukščiais, iškilusiais ką tik pastatytame naujoviškame Lazdynų rajone“.

Per dvi dienas susitikome su keletu didelių kompanijų vadovų bei centrinio banko atstovais. Nors kai kuriose kompanijose ir buvo galima įžvelgti tam tikrų vakarietiško verslumo požymių, daugiausiai atrodė, jog mes ir baltarusiai kalbame visiškai skirtingomis kalbomis: jie gyrėsi, kaip savo darbininkams moka didžiausias algas šalyje, kaip jie remia žirgų sportą, tarp savo penkiasdešimties verslų turi alaus daryklą ir medienos cechą, nors daugiausiai užsiima traktorių gamyba, kaip jiems dotacijas duoda valdžia ir kaip niekam šioje šalyje pinigų netrūksta. O klausimai apie tai, kaip jie nusprendžia į kurį kompanijos verslą investuoti uždirbtas lėšas, kad didinti kompanijos pelną jiems atrodė iš vis nesuprantami: juk mes ne dėl pelno dirbam, mus labiausiai žavi pats procesas! Tad, jeigu vadovui šiuo momentu labiausiai patinka statybų pramonė, tai jis investuos į statybas, o čia pelningumas juk visai nesvarbu. Savaime suprantama, jiems taip ir liko nesuprantama, koks buvo mūsų kelionės tikslas — atvažiuoja visokie užsieniečiai ir sako, jog nori duoti pinigų investicijoms, bet juk turim mes tų pinigų: geriau autobusą kokį iš mūsų nupirktumėt.

Kiek geresnis vaizdas susidarė antrame didžiausiame Baltarusijos banke — bent jo darbuotojai žinojo, kas yra nuosavo kapitalo grąža (ROE). Ruošiamasi apie penktadalį banko privatizuoti IPO būdu arba parduodant akcijų dalį finansiniam investuotojui. Tiesa, tas bankas bankinių funkcijų atlieka ne tiek ir daug, jis labiau egzistuoja kaip valstybės agentas dotacijoms žemdirbiams paskirstyti, kokios nors didesnės iniciatyvos banko vadovybė savarankiškai vargu ar gali imtis.

Tuo tarpu susitikimas su centriniu banku (kuris lyg ir garsėja kaip viena liberaliausių Baltarusijos institucijų) praėjo tragiškai juokingai: taip ir liko pareigūnai nesupratę, kas yra tie investuotojai į akcijas, ir ko čia jie iš jų nori. Sulaukėm klausimų kaip kad „tai sakot esat fondų valdytojai ir investuojat į kompanijas — papasakokit apie kokį nors paskutinį projektą, kur savo veikla padėjot kompanijai“. Negi imsi dabar ir sakysi, jog mes tik savo pelno siekiam ir pinigų už dyką nedalinam… nepatogu net.

Jeigu dvi Baltarusijos ekonomikos problemas — kompanijų neskaidrumą ir besaikį rinkos reguliavimą — buvo galima nuspėti iš anksto, šiek tiek teko nustebti sužinojus, jog kompanijos susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Statybininkai išvažiavę į Rusiją, o bent kiek labiau kvalifikuota darbo jėga dirba Ukrainoje ar kitose rusakalbėse šalyse. Kijevas baltarusiams atrodo kaip itin pažangi finansų sostinė. Tuo tarpu labiausiai Baltarusija besidomintys užsienio investuotojai yra rusai ir lietuviai.

Vakare teko apsilankyti viename geriausių Minsko naktinių klubų „Overtime“, įsikūrusiame ledo rūmų rūsyje. Jei Kijevo ar Maskvos naktiniai klubai lenkia vilnietiškuosius savo ekstravagancija tiek, kiek Hugo Boss ar Prada parduotuvės lenkia Maximos drabužių kolekcijas, tai Minsko naktinį klubą galima lyginti tik su Gariūnų produkcija: interjeras buvo ne ką geresnis nei studentų valgykloje, nors muzika grojo visai nebloga (šiuolaikiniai hitai, su vietiniais šokių ritmais ir retsykiais įmaišytu nostalgišku eurobytiniu „it’s my life!“ iš 90-ųjų glūdumos). Kainos klube nedidelės (Cuba Libre kainavo 13 litų), tačiau niekaip bankomatai nenorėjo priimti lietuviškų banko kortelių: neveikė nei Visa, nei MasterCard, nei Visa Electron.

Žodžiu, tobulėjimui vietos yra labai daug. O portfelinėm investicijom šalis tikrai dar nesubrendusi.

Užsienio tinklaraščiai apie ekonomiką

Trupiniai

Šiandieną vienas mano skaitytojas paprašė jam atsiųsti nuorodų į užsienietiškus tinklaraščius apie ekonomiką ir investicijas. Štai mano sąrašas, kuris gal būt bus naudingas ir jums: