Asmeninių finansų esmė septyniais žodžiais

Vienas populiariausių praėjusios savaitės New York Times straipsnių duoda puikią visų patarimų asmeninių finansų klausimais santrauką:

Index (mostly). Save a ton. Reallocate infrequently.
Pirk (daugiausia) indeksinius fondus. Daug taupyk. Investicijas keisk retai.

Paprastam investuotojui geriausia savo lėšas patikėti indeksiniams fondams, kadangi jų valdymo mokesčiai būna mažiausi, o tuo tarpu jų grąža neretai aplenkia aktyviai valdomų fondų grąžą — tik nedaugeliui fondų valdytojų ilguoju laikotarpiu pasiseka investuoti lėšas pelningiau nei indeksas. Tačiau tai nereiškia, jog paprastas investuotojas turi apsiriboti tik indeksiniais investavimo produktais: bet, norintis rizikuoti labiau, ir rinktis kitus investavimo produktus, tam turėtų skirti tik nedidelę savo turto dalį. Riziką reikia valdyti.

Tikriausiai sunkiausiai įgyvendinamas, nors paprasčiausias, patarimas yra „daug taupyk“: tiesiog reikia išleisti mažiau, nei uždirbi. Finansinės laisvės nepasieksi, jeigu išleisi daugiau nei uždirbi, o ir tikėtis staiga praturtėti iš netikėtai nusisekusios spekuliacijos biržoje irgi yra naivu. Asmeninių finansų valdymas padeda pasiekti finansinę laisvę, tačiau tai yra ilgas (ir nuobodus) procesas, trunkantis ne vienerius metus. Kadangi dažniausiai esame išleisti nemažai, o mūsų norai neriboti, geriausia susidaryti kokį nors griežtą taupymo planą, ir, tarkime, kiekvieną mėnesį tiesioginiu debetu automatiškai už dalį atlyginimo nusipirkti investicinių fondų. Jei pinigų net nepamatai (jie iš karto investuojami), tai nekyla pagundos juos iš karto išleisti.

Dar vienas patarimas: nesimėtyti tarp savo investicijų. Jeigu nutarei investuoti ilgam, tai neverta panikuoti, jeigu rinkose įvyko korekcija. Taipogi neverta savo investicijų kas kelis mėnesius perkelti iš vieno fondo į kitą — dažniausiai nieko daug tuo nelaimėsime, tik sumokėsime komisinius. Svarbiausios investuotojo savybės yra kantrybė ir disciplina — reikia daug užsispyrimo, kad nenukrypti nuo užsibrėžto investavimo (ir taupymo) plano.

Kai pateka saulė…

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.

Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.

Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)