Month: July 2008

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.

Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.

Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.

Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.

Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.

Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.

Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka (jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis (teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti ekonomikos stabilizavimosi.

Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos. Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą, hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.

Jim Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.

Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers? Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme, ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms, tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais balansais ir stabiliu verslu.

Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė, jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos (ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės (Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo. Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą išlieka aktualios ir dabar.