„Patrumpinti“ „trumpintojus“ ir kiti rinkų gelbėjimo planai

Penktadienį pasaulio akcijų rinkos kilo taip stipriai, kad kai kurių akcijų kursai ėmė ir padvigubėjo. Ar krizė pasibaigė ir investuotojai suvokė, jog mūsų laukia šviesus rytojus? Anaiptol. Staigaus akcijų kilimo priežastis – draudimas Britanijoje, Rusijoje ir JAV (šioje šalyje taikomas tik finansinėms akcijoms) rinkos dalyviams pardavinėti skolintas akcijas (short). Kadangi tie, kas jau buvo pašortinę privalėjo kuo greičiau akcijas atpirkti – matėme standartinį panišką short squeeze.

Tiesą sakant, sunku suvokti, kodėl JAV ir Britanijos rinkos priežiūros institucijos ėmėsi tokių priemonių (Rusijoje niekas niekada nestebina). Oficiali versija – pardavinėjantys skolintas akcijas smukdė akcijų kursus ir taip kėlė paniką. Tačiau neatrodo, jog tai arti tiesos: tiek Britanijoje, tiek JAV paskutinį mėnesį šortintų pozicijų buvo žymiai mažiau nei vasarą (bendra short pozicija Morgan Stanley akcijoms buvo tik 3% nuo kapitalo). Tokia rinkos manipuliacija tikrai beprecedentė, bet ji neišspręs bankų likvidumo (o gal ir mokumo) problemos.

Ko galima tikėtis artimiausiomis dienomis iš tokios rinkos? Štai Pakistano pavyzdys (via Dealbreaker):

Kas būna, kai uždraudžiama šortinti
Kas būna, kai „patrumpinami“ „trumpintojai“

O ką daryti tiems, kurie turi visiškai nespekuliacinių tikslų parduodami skolintas akcijas (tarkim, investuotojai į konvertuojamas obligacijas apsisaugo nuo akcijų svyravimo rizikos parduodami skolintas akcijas, kurias paskui grąžina iškonvertavę turimas obligacijas)? O jeigu tavo fondas laikosi long-short strategijos, ar, dar blogiau, tavo strategija ir yra pardavinėti skolintas akcijas? Visai įmanoma, jog tokie reguliatorių veiksmai gali paskandinti ne vieną didesnį hedge fondą. Be to, kaip rašo Bronte Capital, toks draudimas atima iš brokerių daug likvidžių lėšų.

Bet gal visgi rinkos išganymas ateis su naujuoju Paulsono $700 milijardų vertės planu? Apie šio plano subtilybes labai puikiai rašo Naked Capitalism. Nebent neverta abejoti tuo, jog JAV dolerio laukia nuosmukis.

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Krizės naujienos

Šiais neramiais finansų rinkoms laikais per vieną dieną atsitinka labai daug įvykių:

  • Vieną iš silpniausių finansavimo prasme, bet patį didžiausią Britanijos būsto paskolų teikėją Halifax Bank of Scotland (HBOS; turtas – virš 330 milijardų svarų) vyriausybė bando parduoti Lloyds TSB bankui. Nors dar vakar HBOS teigė, jog su finansavimu jam viskas gerai.
  • Rusijos finansų rinkoje panika, antra diena iš eilės stabdoma prekyba RTS biržoje. Čia didžiausia problema yra repo sandoriai (už užstatytas akcijas teikiamos paskolos) — žymiai nukritus akcijų kainoms skolininkai paskolų grąžinti negali. Akcijos pradžioje krito dėl užsienio investuotojų traukimosi, naftos kainos kritimo, Gruzijos karo ir bendrai pasikeitusio investuotojų požiūrio į Rusijos ekonomikos perspektyvą, tačiau dabartinis kritimas Rusijoje vyksta dėl to, jog bankai bei maklerinės kompanijos nebepasitiki viena kita — o paskolas grąžinti reikia. Dėl šios repo sandorių krizės bankui VTB jau teko šiandien už vieną dolerį perimti maklerinę KIT Finance, kuri negalėjo sugrąžinti apie 300 milijonų JAV dolerių paskolų. Teigiama, jog nuostoliai iš repo paskolų iš tiesų milžiniški: kalbama, jog vien turtingiausi oligarchai Vladimiras Potaninas ir Olegas Deripaska privalo grąžinti 4 milijardus JAV dolerių repo paskolų. Tikėtina, jog vyriausybė, didindama bankinio sektoriaus likvidumą ir laisvai skolindama pinigus turėtų susitvarkyti su šia problema. Bet vargu ar greitai Rusijos akcijos sugrįš iki buvusio lygio.
  • Federaliniam Rezervui “baigėsi pinigai” — JAV iždas skolinsis pinigus per specialų iždo vekselių aukcioną ir šiuos pinigus kaip depozitą atiduos Federalinio Rezervo naudojimui. Iždo vekseliai tarp investuotojų iš tiesų itin populiarūs — jų palūkanų normos pasiekė žemiausią tašką nuo 1954-ųjų ir siekia tik 0,233%. 
  • JAV akcijų rinkose uždraudžiamas bet koks “naked short selling” — akcijų pardavimas jų neturint (net nepasiskolinus). Nepaisant to, šiuo metu DOW Jones indeksas nukritęs virš 2 procentų. 
Ko dar galima laukti? Morgan Stanley žlugimo?
ATNAUJINIMAS (20:52): 3 mėnesių iždo vekselių palūkanos 0.02%, ateityje gali būti ir neigiamos; DOW Jones indeksas nukritęs 3,4%.

Kartais rinkose galima ir šiek tiek apsirikti…

Šiandien CNBC rašo:

Shares of UAL, the parent of United Airlines, were nearly wiped out Monday by a false rumor that the company was declaring bankruptcy.

The rumor was apparently sparked by the accidental republication of a four-year-old news story on the Web site of the Chicago Tribune newspaper. United Airlines subsequently told CNBC that the report is inaccurate.

The stock UAUA, which opened trading at $12.17 on the Nasdaq Monday, plummeted 99.92 percent to 1 cent before being halted.

Kartais net ketverių metų senumo naujienos gali pakurstyti gandus ir paveikti rinką. Kompanijos akcijų kursas dar vis neatsistatė iki prieš tai buvusio lygio.

Andrew Jack: Inside Putin’s Russia

Jeigu pernai metais skaityta Annos Politkovskajos knyga „Putin’s Russia“ rėkte rėkė apie Rusijos valdžios despotiškumą, savivaliavimą, korupciją ir totalitarizmą, tai Financial Times korespondento Andrew Jack knyga „Inside Putin’s Russia“ žymiai mažiau emocinga, nors piešiamas vaizdas panašus.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpis labai panašėjo į anarchiją: realią galią turėjo oligarchai, kurie beveik veltui per privatizavimą įsigijo daug valstybinio turto. Tuo metu viską buvo galima nusipirkti: pradedant valdininkų palankumu, baigiant teismais ir konkurentų užsakomosiomis žmogžudystėmis. Net jei ir teismas buvo nepalankus, vis dar buvo galimybė papirkti antstolius: nuo kyšio sumos priklausydavo kaip uoliai jie vykdydavo savo pareigas. Milicija nėra skirta padėti piliečiams, ji yra kyšių prievartavimo organas, vykdantis selektyvią tvarkos priežiūrą. Privatizacijų konkursų laimėtojai nusprendžiami iš anksto, kartais net įrašant į konkurso sąlygas, jog „laimėtojas turi nupirktą naftos perdirbimo gamyklą sujungti su kita naftos gamykla toje pačioje apskrityje“. Kas gi kitas gali laimėti šį konkursą, jei ne tos kitos naftos perdirbimo gamyklos savininkas? Tiesa, tokie korupcijos ir anarchijos mastai tikriausiai susiję ne vien su B.Jelcinu – su panašiomis problemomis susidūrė tikriausiai visos pereinamosios ekonomikos valstybės. Gal tik Rusijoje ši situacija išsilaikė ilgiau, ir jos mastai buvo didesni. Knygos autorius netgi mano, jog korupcija yra itin giliai įaugusi į rusų mentalitetą: teigiama, jog net caro laikais kai kurie valdininkai negaudavo algų, tačiau jiems būdavo suteikiama teisė „imti dovanas“.

Tokiame kontekste į prezidentus buvo išrinktas nelabai kam žinomas slaptųjų tarnybų darbuotojas ir ne itin pasižymėjęs valdininkėlis Vladimiras Putinas. Nors iš pradžių jis atrodė gana silpnas (jo rinkimų kampaniją finansavo B.Jelcino šeimai artimi oligarchai), vėliau jis ėmė ryžtingai įvedinėti savo tvarką. Per pirmąją jo kadenciją stiprinant valstybės galią nuveikta iš tiesų nemažai (knyga išleista 2004 metų pradžioje).

Pirmiausia buvo sutramdyti oligarchai. Nors privatizavimo sandoriai nebuvo peržiūrėti, bet buvo leista suprasti, jog valstybės galia pasikeitė: nuo šiol turi būti mokami visi mokesčiai, o oligarchai nebegali užsiimti politika. Priešingu atveju jų laukia susidorojimas. Tokiu būdu buvo neutralizuoti Berezovskis, Gusinskis, Chodorkovskis, o kartu ir buvo iki galo užgniaužta visa svarbesnė laisva žiniasklaida (NTV, TV6). Tiesa, teigiama, jog žiniasklaida pati pradėjo save cenzūruoti ir „prarado savo nekaltybę“, kai buvo organizuojama V.Putino rinkimų kampanija, finansuojama oligarchų: tuo metu buvo kilusi didelė grėsmė, jog bus išrinkti komunistai, kurie galėjo peržiūrėti privatizavimo sandorius.

Valdžia toliau buvo koncentruojama vienose rankose ir darant savivaldos reformą. Gubernatoriai prarado daug galių, juos pradėjo skirti prezidentas. Kai kurie stipresni gubernatoriai sugebėjo išlaikyti daugiau autonomijos, bet tendencija buvo panaši. Kai kurie besispyriojantys buvo apdovanoti sinekūromis Kremliuje ar kitose valstybės aparato dalyse. Didžioji dalis naujųjų apskričių valdytojų buvo parinkti iš V.Putino aplinkos ir jėgos struktūrų (jie dar vadinami siloviki).

Ekonominė politika lyg ir pamažu krypo liberalizmo linkme, tačiau V.Putino darytos reformos nebuvo labai plačios – pasirinkta mažiausiai skausmingi keliai. Buvo sumažinti mokesčiai, supaprastintos verslų licencijavimo tvarkos, tačiau esmė liko panaši: verslo sąlygos vis dar tebėra sunkios, ypač tose verslo srityse, kurios yra susiję su strateginiais ištekliais ar dominuojančiu valstybės kapitalu.

Rusijos užsienio politikoje 2004-aisiais metais buvo daug optimizmo. Daug vilčių teikė rugsėjo 11-ąją Putino išreikštas JAV palaikymas – atrodė, jog Rusija pagaliau atsikratė pasaulio skirstymo į rytus ir vakarus, ir yra pasirengusi išvien dirbti su JAV. B.Jelcino valdymo metu pasaulis į Rusiją nebuvo linkęs kreipti dėmesio – jos užsienio politika (jeigu tokia iš viso egzistavo) buvo per daug nenuspėjama ir nepastovi. Tuo tarpu šis Putino gestas gražino Rusiją į pasaulio areną. Gaila, bet dabartiniai su Rusija susiję įvykiai rodo priešinga linkme, nors FT korespondentas pažymi, jog visada Rusijos derybinė politika vadovavosi principu „kas mano yra mano, o dėl to, kas yra tavo – derėsimės“, o su tokiais principais visada labai sunku sutarti.

Knygos išvada paprasta: su V.Putino valdymu į Rusiją grįžo „stiprios rankos“ politika. To pasekmė – susilpnėjusi demokratija (likusi tik jos dekoracija), sumažėjusi žodžio laisvė ir pan. Nors patys Rusijos piliečiai neatrodo, jog dėl to labai pergyvena: jie neturi demokratijos tradicijų, ir net caro laikais jie pasikliaudavo stipria valstybe. „Stipri ranka“ įvedė stabilumo, kurio iš tiesų labai reikėjo po B.Jelcino anarchijos. Tačiau knygos autorius pamini, jog visgi pirmosios V.Putino kadencijos metu nebuvo didelių krizių, ekonomika augo net ir be didelių reformų. Vis dar lieka klausimas, ar V.Putinas išliktų toks mylimas vadovas ir sukrėtimo metu: „Kursko“ krizės valdymas kelia tam tikrų abejonių.

Gaila, jog knyga rašyta 2004-aisiais. Labai būtų įdomu paskatyti panašią dabartinės Rusijos situacijos analizę.